Kultūra

2019.05.11 12:09

Tomas Kiauka. Apie buvusio policijos komisariato pastato Klaipėdoje likimą, arba Nuo ko prasideda ateitis?

Tomas Kiauka, asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras2019.05.11 12:09

Kas lankosi Klaipėdoje ir keliasi keltu į Smiltynę, pakeliui į Senąją perkėlą, šalia Dangės upės, yra pastebėjęs raudonų plytų neogotikinio stiliaus didoką pastatą. Taip, tai tas vaiduoklis išdaužytais ir užkaltais langais, apdegusiu stogu, aptvertas spygliuota viela. Kadaise buvęs rūstus ir didingas, architektūros paminklas stūkso čia nuo XIX a. vidurio. Vokiečių laikais tarnavęs teismo rūmams, po sovietinės okupacijos jis buvo paverstas policijos komisariatu.

Nors išgyveno du pasaulinius karus ir penkis valdžių perversmus, per visą savo gyvavimo istoriją jis dar niekada nebuvo patyręs tokio pažeminimo ir niokojimo. Dėl avarinės būklės komisariatui iš pastato išsikėlus į naujas patalpas, pastaruosius penkerius metus šis našlaitis nesėkminguose aukcionuose laukė nuosprendžio dėl tolimesnio likimo.

Prieš Velykas, Didįjį penktadienį, Vyriausybės kanceliarijos nuosprendis buvo paskelbtas: „Buvusį policijos komisariato pastatą, jį rekonstravus, pritaikyti teismų funkcijoms vykdyti ir nuomos teisėmis perduoti Klaipėdoje veikiantiems teismams įsikurti.“ Gal pagaliau reikėtų lengviau atsikvėpti – baigėsi sunkūs laikai ir valstybė priglaus savo pačios atstumtą beglobį, prikels jį naujam gyvenimui? Įkurti teismus – tarsi solidus ir logiškas sprendimas.

Tačiau buvo ir vis dar tebėra kitas – daugiau kaip trejus metus brandintas ir vystytas kelias, kurį pasirinko ne Vyriausybė, o Klaipėdos miestas. Pažvelkime į jį atidžiau, kokia buvo idėja ir kokia jos reikšmė Klaipėdai ir visam Vakarų Lietuvos regionui.

Viskas prasidėjo 2017-aisiais, Klaipėdos Lietuvos kultūros sostinės metais. Meno bendruomenė atviruose forumuose pradėjo atvirai kalbėti apie savo ir miesto bėdas: nepaisant išskirtinių festivalių ir pavienių ryškių meno įvykių, mieste stipriai jaučiamas profesionalių kūrėjų trūkumas, gabiausias jaunimas nuteka į Vilnių ir užsienį, aukštasis mokslas, ypač menai ir humanitarika, stagnuoja, trūksta gyvo kasdieninio kultūrinio veiksmo. O viena iš skaudžiausių miesto problemų – menininkų benamystė. Metai iš metų nekintanti tradicija išvaryti kūrėjus iš ten, kur jie būna įsikūrę; tokių išvarymų būta ne vieno ir ne dviejų. Po kiekvieno iškraustymo ne vienas moja ranka ir išvažiuoja visai, kitiems nusvyra rankos. Dar kiti eilinį kartą ieško sau galimybės dirbti toliau – antai vienas žymiausių Lietuvos fotografų Remigijus Treigys jau šešis kartus privalėjo kraustytis.

Akivaizdu: jeigu dabartinės tendencijos Klaipėdoje nesikeis, po dešimties metų miestas taps ne Lietuvos Amsterdamu, kaip kadaise svajojo šviesaus atminimo Leonidas Donskis, o beveide, uostą aptarnaujančia žmonių sankaupa su vienintele paskirtimi – duoti valstybei BVP prieaugio, iš kurio miestui beveik nieko nelieka. Apie ateitį mąstantys klaipėdiečiai tokiam scenarijui sako NE. Visų pirma, nuo kultūrinio sluoksnio mieste priklauso miesto įvaizdis ir jo vystymosi kryptis. Sekant sėkmingais pavyzdžiais, buvusiame policijos pastate sumanyta sukurti unikalų kultūrinį fenomeną; spręsti pirmiausia ne savo dirbtuvių problemas, o mąstyti strategiškai, kas pakeistų nusistovėjusias kultūros nykimo tendencijas mieste. Ir kas svarbiausia – atverti unikalų tapatybinį miesto objektą patiems miestiečiams ir svečiams. Šie tikslai nugulė į ilgalaikę Klaipėdos kultūros strategiją ir ją patvirtino savivaldybė. Aštuonių lapų apimties įveiklinimo projektą galima rasti savivaldybės tinklapyje ir Klaipėdos kultūros bendruomenės feisbuko paskyroje. Pabrėšiu, kad tai ne šiaip nerealūs svaičiojimai, o su sričių ekspertais išvystyta programa.

Idėja subūrė žinomiausius Klaipėdos kūrėjus ir aukštojo mokslo darbuotojus, po metų intensyvaus darbo, nepaisant pavienių skeptikų, projektu patikėjo ir miesto Taryba ir nubalsavo už objekto perėmimą kultūrai. Buvo sustabdytas aukcionas, su Turto banku buvo suderinti nekilnojamojo turto mainai. Regis, vizija pradėjo virsti tikrove, jau buvo galima patikėti, kad mes, miestiečiai, galime iš tikro kažką nuveikti miesto labui. DEJA.

Čia komentarą galima tęsti trimis kryptimis: pirma – apie tai, kaip valdininkai, tapšnodami per petį ir girdami pilietinį aktyvumą, viską nugramzdina į neapibrėžtumą ir begalinį sprendimų atidėliojimą, antra – palyginti abu variantus, kuris naudingesnis miestui: atiduoti pastatus teismams ar paversti kultūriniu traukos centru, ir trečia – pavirkauti apie kultūros nureikšmėjimą mūsų valstybėje, kokia ji našlaitė, niekaip nesulaukianti vis žadamo pelenės likimo.

Apie pirmą kalbėti neverta – pernelyg gerai pažįstame valdininkiškus žaidimus – taisyklės čia jau daugelį metų tos pačios. Apie antrą: sukelti teismus į senamiestį, į istorinį miesto tapatumo simbolį – visais atžvilgiais blogas sprendimas – tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tiek ir politiškai. Jis ekonomiškai nuostolingas, net pati Vyriausybė apskaičiavo, kad statyti naujus teismo rūmus būtų pigiau ir racionaliau, nereikėtų pačiai iš savęs nuomotis ir brangiai išlaikyti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau tam reikėjo sklypo naujų rūmų statyboms, o jo neva nepavyko rasti. Panašu, kad priežastis fiktyvi, nes laisvų ir apleistų teritorijų mieste apstu. Vienintelis rimtesnis teismų varianto šalininkų argumentas – kad čia kadaise ir buvo teismo rūmai, tad sukėlus teismus būtų atkurtas istorinis funkcijos tęstinumas, o tai esą pagarbos paveldui išraiška. Argumentas svarus, savaip netgi logiškas. Ir visgi įsigilinkime: nuo pirminės paskirties praėjo daugiau kaip 150 metų, ir kyla klausimas, ar tokios institucijos kaip teismas poreikiai per tiek laiko nepakito, ir ar nepakito istorinių architektūros paminklų reikšmė? Atsakymas – pakito, ir netgi labai. Tai patvirtina pasaulinė praktika: visuose pažangiuose miestuose, taip pat ir Vilniuje, valdiškas funkcijas vykdančias institucijas siekiama iškelti iš senamiesčių, o erdves atlaisvinti kultūrai ir turizmui, iš kurių miestas gauna dividendų. Kad buvusios pastatų funkcijos nebūtinai privalo šimtmečiais išlikti tos pačios, Klaipėdoje įrodo ir buvusių vokiečių, vėliau sovietų kareivinių pritaikymas universitetui. Ar šiandien atsirastų nors vienas norintis, kad čia ir vėl būtų kareivinės, argumentuojant tuo, kad statiniai iš pradžių tarnavo karybos infrastruktūrai?

Šioje istorijoje svarbu ne vien tai, ar Klaipėdoje atsiras unikalus kultūrinis reiškinys. Galutinis taškas dar nepadėtas, ir rankų mes, Klaipėdos kultūros bendruomenė, neketiname nuleisti. Grįžkime prie klausimo: kodėl Didžiojo penktadienio Vyriausybės nutarimas svarbus ne vien Klaipėdai? Atsakymas paprastas. Ne vien todėl, kad juo daroma akivaizdi žala miestui ir visam regionui.  Šiuo Vyriausybės nutarimu nusispjaunama į esminę demokratinės valstybės gyvavimo prielaidą: kad savo šalies, savo miesto gyvenime galime dalyvauti kaip visaverčiai, konstitucines teises turintys piliečiai. Vyriausybės kanceliarijos protokole Klaipėdos pozicija net nebuvo paminėta, matyt, galią turintiems valdininkams nepasirodė verta dėmesio – jie turėjo savo sumetimų. Daugiau kaip treji metai darbo, virš trijų šimtų kultūros ir meno darbuotojų parašų, kompetentingų užsienio ekspertų nuomonė, galų gale miesto tarybos sprendimas – visa tai, pasirodo, nieko nereiškia prieš neskaidrius, neargumentuotus ir valstybei žalingus politikų ir valdininkų susitarimus.

Ar gali būti kitaip? Suprantama, kad klausimas retorinis. Kiekvienas pats sau teatsako, kokioje šalyje jis norėtų gyventi. Ir ką jis pats dėl to turėtų daryti.

Tomo Kiaukos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.