Kultūra

2019.05.09 12:30

Rašytoja Laura Švedaitė: kiekvienai kartai būdinga apokalipsės nuojauta

Rašytoja, vertėja ir keliautoja Lina Laura Švedaitė teigia ilgą laiką norėjusi surežisuoti savo gyvenimą – ne tik išskirtinius nuotykius ir keliones, bet ir problemas. Planas subliuško sulaukus 25-erių ir patyrus insultą. Šios ir kitos patirtys nugulė debiutinėje knygoje „Laiškai hipokampui“.

– Išvertus iš graikų kalbos, hipokampas yra jūrų arkliukas, bet taip pat tai ir smegenų žievės dalis, atsakinga už atmintį ir emocijų valdymą. Jūsų knygoje – daug autobiografinių detalių. Ar pasitikėjote savo hipokampu – atmintimi? Dažnai sakoma, kad atmintis linkusi mus apgauti. 

– Šia knyga ir bandžiau patikrinti savo atmintį, į tekstus prasprūdo tie įvykiai, kurie turėjo didžiausią formuojančią galią man – kaip žmogui ir kaip rašytojai. Sutinku, yra net moksliniai tyrimai, sakantys, kad atmintis yra smegenų sukurta fikcija. Mes atsimename, bet priklausomai nuo to, kaip šiuo metu jaučiamės ir kokiose aplinkybėse esame. Mano mama knygą perskaitė viena pirmųjų ir sakė, kad daug aprašytų dalykų realybėje vyko ne taip. Bet tekstas, nors ir turi autobiografinių elementų, vis tiek yra fikcija. Atskiriu knygos pasakotoją nuo savęs. 

– Skaitant „Laiškus hipokampui“ susidaro įspūdis, kad nuo pat studijų pradžios buvote ištroškusi nuotykių, laisvės, nenorėjote mokytis iš knygų ar filmų, o viską patirti pati. Iš kur tai?

– Atrodo, kad mano šeima darė tam įtaką. Mane saugojo kaip kokį brangakmenį. Kai pasijutau suaugusi, labai norėjau ištrūkti iš to auksinio narvelio. Kita vertus, mokykloje jaučiausi apgaudinėjama. Gavau labai daug informacijos iš knygų, bet turėjau nuojautą, kad kažkas mums nėra pasakoma. Kai baigiau mokyklą, atrodė, kad dabar reikia praeiti tą gyvenimo mokyklą.

– Ar atradote, kas buvo nepasakyta mokykloje? Kokie tai dalykai?

– Taip, radau jų labai daug. Pirmas dalykas – iš kur atsiranda pinigai. Mokykloje mums sako, kad reikia mokytis, nes kitaip, liaudiškai tariant, eisi gatvių šluoti. O aš baigiau mokyklą ir išvažiavau į Londoną dirbti juodų darbų. Tik tada supratau, iš kur pinigai atsiranda. Keliaudama išmokau bendrauti su žmonėm ir priimti skirtingas jų pažiūras. Mokykloje to neakcentuoja.

– Anglijoje dirbote šiltnamyje, aprašote tuos epizodus ir knygoje. Man užkliuvo tai, kad skaitant apie gyvenimą tose sudėtingose sąlygose, jūs vis kartojate, kad tai nesate jūs, tai tarsi ne jūsų gyvenimas. Ar sąmoningai norite atskirti save nuo tos patirties, o gal visgi ji jus praturtino?

– Be jokios abejonės, tai praturtino. Tame kartojime yra ir šiek tiek ironijos, nes tai buvome mes ir viską patyrėme. Bet aš visada jaučiausi taip, tarsi daryčiau antropologinį tyrimą. Norėjosi palaikyti atstumą su tuo, kas vyksta. Jeigu būčiau įsijautusi, tikriausiai būčiau labai nuliūdusi.

– Daug keliavote po Iraną, savanoriavote Lisabonos lūšnynuose – ar ir ten jausdavotės taip, lyg atliktumėt tyrimą?

– Tuo metu tikrai buvo daug antropologinio atstumo su tuo, kas vyko. Keliaujant Irane susidūriau su visai kita kultūra, patekus į tokią egzotišką aplinką labai sunku suvokti, kas vyksta. Keliavau po Iraną prieš 9 metus, o dabar, praėjus tokiam laikui, suprantu, kad tai buvau aš ir patyriau viską iš tikrųjų. 

– Esate sakiusi, kad visada svajojote apie ypatingą gyvenimą ir tas nuotykių troškimas vedė jus tarsi „gyventi savo knygos“. Ar tai buvo paaugliškas noras, ar iki pat šiandien tai jums būdinga?

– Baigusi mokyklą norėjau studijuoti režisūrą, kadangi planas nepavyko, pradėjau režisuoti savo gyvenimą. Kolekcionavau istorijas, kurį laika šita mintis „vežė“. Mane sustabdė insultas – patyriau jį būdama 25-erių. Ši patirtis nebuvo surežisuota ir gerokai trenkė man per galvą. Supratau, kad režisuodama nepastebėjau aplink save labai daug gražių, paprastų dalykų ir jų nevertindavau. Dabar mano kryptis jau pasikeitusi, neberežisuoju, nes yra gerai taip, kaip yra. 

– Kas buvo tie maži dalykai, kurių nepastebėdavote?

– Kai sugalvojau, kad turiu važiuoti savanoriauti į Lisabonos lūšnynus, mama manęs paklausė, kodėl savanoriauti negaliu čia, Lietuvoje. Turiu 14 metų už save jaunesnę sesę, mama klausė, kodėl daugiau laiko negaliu praleisti su ja. Tuo metu tai atrodė kaip bandymas sustabdyti mane nuo mano pačios gyvenimo. Bet dabar suprantu, kad nepastebėjau ir nemačiau, kaip auga mano sesė. Išsižadėjau šeimos, apleidau draugus. Buvau labai susikoncentravusi į savo nuotykius. 

– Faktas, kad tokia jauna patyrėte insultą, daliai skaitytojų gali būti įdomus, intriguojantis, net paslaptingas. Ar nesibaiminate, kad ši patirtis gali tapti svarbesnė už jūsų kūrybą?

– Rašydama galvojau apie tai, kiek bandau manipuliuoti savo ypatinga patirtimi. Kiek teko girdėti, mano tekstai turi ir meninę vertę, tai nėra tik pasakojimai, kuriais norima šokiruoti ar padaryti įspūdį savo autobiografiniais faktais. Kita vertus, patyrusi insultą išgyvenau egzistencinę krizę – svarsčiau, kodėl išgyvenau. Rašymas man tapo tam tikra gyvybės ir terapijos forma. Šiais laikais populiaru atsiverti skaitytojams ir dalintis savo tragiškiausiomis patirtimis. Mano atsivėrimo tikslas – parodyti skaitytojui, kad ir po tokių skaudžių patirčių žmogus toliau gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Aš nenoriu šokiruoti ar pasirodyti ypatinga, noriu konvertuoti savo patirtį į universalesnį matmenį. 

– Esate sakiusi, kad gyvenimas prieš insultą buvo pilnas savidestrukcijos ir surežisuotos kančios. 

– Taip, prisikurdavau sau problemų. Savanoriavimas Lisabonoje, važiavimas į Londoną... Aišku, aš nesigailiu viso to, didžiuojuosi savo nuotykiais. Bet tame buvo daug prisikurtų problemų. Buvau sveika, atėjusi iš darnios šeimos, kurioje netrūko nei pinigų, nei meilės.

– O ar jaunam žmogui įmanoma gyventi kitaip? Gal čia bendras mūsų visų bruožas?

– Gali būti, kad yra kritinė masė jaunuolių, kurie turi tos destrukcijos, padedančios augti. Bet mano atvejis buvo gana ekstremalus. 

– Su savo kūryba dalyvaujate projekte „Blunkanti sofa“, jame, pasitelkiant skirtingų autorių tekstus, nagrinėjama nerimo tema. Nors skaitant jūsų knygą susidaro įspūdis, kad esate bebaimė, drąsiai leidžiatės į nuotykius. Bet to paslėpto nerimo visgi buvo?

– Nerimas mane veikia kaip katalizatorius, jis stumia į priekį. Iki insulto nerimavau, kad nugyvensiu nuobodų gyvenimą, numirsiu nieko nenuveikusi. Po insulto nerimas įgavo kitokią formą. Dabar tiesiog kiekvieną vakarą išgeriu stiklinę vandens, nes girdėjau, kad tai mažina insulto riziką. 

– Kalbame apie labai asmeniškas patirtis ir jūsų knyga – tarsi vienos moters kelionė į brandą.

Visgi skaitant paaiškėja, kad jums rūpi ir globalios problemos. Viena knygos iliustracija vaizduoja Justino Hofmano nuotrauką, kurioje užfiksuotas jūrų arkliukas. Vaizdas iliustruoja plastiko taršos problemą. Tai panašu, kad ir labai į save susikoncentravęs žmogus vis dėlto jaučiasi ir didesnių problemų dalis. 

– Diskursas apie taršą tampa nuvalkiotas, mes jau priprantame prie to, bet ir visa knyga gimė iš tos apokaliptinės nuotaikos. Pradėjau rašyti šiuos laiškus Paryžiuje. Sėdėjau Monmartre apsupta turistų ir pajutau, kad Paryžius yra miręs. Visi ieško atvirukinio Paryžiaus, bet jie neberanda to, kas buvo. Geltonų liemenų protestas, Notre Dame gaisras, atrodo, kad vyksta kažkoks virsmas. Vedama to jausmo pradėjau galvoti apie ateities žmones, kurie ten gyvens. Norėjau sukurti ryšį su jais. 

– Paminėjote apokalipsę – ar po to virsmo būtinai laukiame kažko blogesnio?

– Gal kiekviena karta turi tą apokalipsės nuojautą, visi su tuo gyvename. 

– Kelionės yra viena pagrindinių jūsų knygos temų, bet skaitydama radau kelias mintis, kurios prieštarauja idėjai, kad kelionėse galime rasti ką nors ypatingo. Vienoje iš jų rašote, kad visuose didmiesčiuose gyvenimas dabar vienodas, o kitoje kviečiate perlų ieškotojus grįžti namo, nes tikrieji perlai jų laukia tik ten. Tai kam keliauti?

– Tam keliauti ir reikia, kad grįžtum. Reikia atsidurti kitoje mėnulio pusėje, kad suvoktum, ką turi. Norėjosi reflektuoti ir nesudievinti tų kelionių. Gal ir kontraversiškai nuskambės, bet keliauti nebūtina. Gal reikėtų bandyti keliauti ne taip teršiant aplinką ir pagalvojant, ko ten važiuoji. Kelionių po Iraną metu supratau, kad dauguma vietinių ten negali keliauti. Tikrai buvo dalis manęs, kuri važiavo pažiūrėti, kaip blogai gyvena Irano žmonės, tarsi zoologijos sodo efektas. Man iki šiol tokios kelionės atrodo neetiškos. Keliaudama Irane patyriau daug vietinių šilumos ir svetingumo, dabar bandau tą duoklę atiduoti. 

– Knygoje rašote, kad „kai turi visą pasaulio laiką, pradedi girdėti visus savo balsus“. Dažniausiai stengiamės išnaudoti kiekvieną minutę, esame užimti, neturime laiko. Galbūt visa tai tam, kad neišgirstume tų balsų?

– Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“ pabaigoje nuskamba mintis, kad mes jaučiame gėdą dėl savo egzistencijos. Ir iš to gėdos jausmo daug ką darome, kad tik negirdėtume to balso, kuris sako – o gal aš veltui gyvenu? Tie balsai sako nebūtinai tai, ką norime girdėti. Bet verta kartais juos išgirsti. 

Pokalbio su Lina Laura Švedaite garso įrašo klausykitės LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė: nuo 1:15:00.