Kultūra

2019.05.14 07:35

Lodzė: lenkų Mančesteris ir rojumi žemėje laikomas butų kvartalas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.05.14 07:35

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lodzė tapo antruoju pagal dydį Lenkijos miestu, kuriame iki šiol išlikę daugiausia modernistinių pastatų. Tarpukariu Lodzė – tekstilės pramonės centras, pramintas „lenkų Mančesteriu“. Tarpukario modernizmo paieškos Lodzėje – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 83 – Lenkija, Lodzė.

Pažadėtoji žemė

Lodzė tapo lyg „pažadėtąja žeme“ tūkstančiams darbininkų, kurie čia atvykdavo ieškodami darbo ne tik iš Lenkijos ar Rusijos, bet ir visos Europos. Ypač daug atvykėlių buvo iš Vokietijos. „Lodzės augimo tempai buvo tokie dideli, kad savo dydžiu ji pralenkė net Krokuvą. Šiais laikais pramoniniai miestai paprastai ateities neturi – taip nutiko ir Lodzei: ten gyventojų skaičius pradėjo sparčiai mažėti. Galima sakyti, kad pamažu Lodzė tapo didelio Varšuvos megapolio periferija“, – teigia istorikas Kastytis Antanaitis.

Tarpukariu – moderniausias butų kvartalas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“ keliauja į seniausią ir didžiausią mieste – Jozefo Montwilo-Mireskio butų kvartalą, pavadintą Lenkijos revoliucioneriaus J. Mireskio vardu. Jis – Pilsudskio bendražygis, Lenkijos išsivadavimo iš carinės Rusijos herojus. „Šie namai – vieninteliai tokie Lenkijoje“, – tikina amžininkas Voitechas Marija Tarševskis.

Kadaise trikampio formos plote augo miškas, priklausęs miestui ir iškirstas per Pirmąjį pasaulinį karą. Planai likusio miško pakraštyje statyti gyvenamųjų namų kvartalą atsirado jau 1920 m. Taip pastatyta 20 plytinių keturaukščių. 1930 m. kvartalo statyba rūpinosi miesto taryba. Paskelbtą konkursą laimėjo 4 architektai iš Varšuvos: Jerzis Berlineris, Janas Lukasikas, Witoldas Šežewskis ir Miruta Slonska. Įdomu tai, kad pagal pirminį sumanymą čia turėjo apsigyventi darbininkai, bet geri ar net „prabangūs“ butai darbininkams dažniausiai būdavo per brangūs, todėl čia apsigyveno kariškiai, valdininkai, inteligentai ir menininkai.

Ne tik kiemuose, namų fasaduose, bet ir butų interjeruose išliko nemažai autentiškų detalių. „Tarpukariu tai buvo labai šiuolaikiškas rajonas – ne tik Lenkijos mastu, bet visos Europos, ar net pasaulio. Dabar, daug žmonių nori čia gyventi, nes kvartale ramu, tylu, o namai plytiniai. Netoli parkas, sodai, čia tyla ir ramybė. Neįprasta buvo tai, kad čia, šiame mikrorajone, buvo apšvietimas, dujos, vanduo ir tualetai – visi patogumai. To niekur tarpukariu nebuvo“, – teigia laidoje kalbintas amžininkas.

Po karo grįžo į senuosius namus

1939–1940 m. nacių valdžia deportavo apie 5 tūkst. kolonijos gyventojų lenkų, o jų butus atidavė vokiečiams. Po karo daugelis grįžo namo. „Po karo, pavasarį, mano mama grįžo į šį butą. Neturėjo raktų, butas buvo užrakintas, bet apačioje buvo taip vadinamos įsprūdos su išmušta skyle. Pro tą skylę ir užėjome į butą. Nakčiai mama ją užkimšdavo, užstatydavo lenta. Čia daug visko vyko, taip būna kare. Įvairūs žmonės čia ateidavo – jeigu butas tuščias, tai ir apsigyvendavo“, – nelengvus laikus pamena vyras.

Butų kvartalą vadina rojumi

Senieji šio rajono gyventojai iki šiol labai myli ir jaučiasi eantys atsakingi už šią vietą ir niekur kitur nenorėtų išsikelti. Kaip patys sako, kvartalas – tarsi rojus žemėje. Žmonės vieni kitus pažįsta, jei reikia – padeda arba tiesiog dalinasi atsiminimais apie rajono istoriją, kartu švenčia šventes.

Prie maršruto taip pat jungsiasi meno istorikė Ana Ozaist-Pšybyla. Jos senelio Miroslavo Gralinskio šeima buvo išvežta iš šio rajono ir, tik karui pasibaigus, galėjo grįžti  namo. „Persikėliau čia prieš dešimt metų. Visą vaikystę girdėdavau iš senelio, kad šis kvartalas – rojus žemėje. Jis pasakodavo apie savo vaikystę, kurią praleido čia dar prieš karą, ketvirtame dešimtmetyje. Jam tai buvo idiliškos vaikystės metas. O aš labai džiaugiuosi gyvendama rajone, kuris ypač svarbus pastarojo šimtmečio meno istorijai“, – pasakoja Ana.

Jautrūs amžininko prisiminimai ir mirties kelias

Laidos pabaigoje – jautrūs amžininko Voitecho Marijos Tarševskio prisiminimai. Jo tėvas buvo kariškis, kalėjęs Osvencimo koncentracijos stovykloje ir žuvęs karo pabaigoje, taip ir nepamatęs savo sūnaus Voicecho.

„Mano tėvas buvo kariškis, visą laiką praleidęs Osvencime. Tai buvo mirties kelias – kaliniai buvo varomi į Vokietijos teritorijoje esančią „Neuengamme“ koncentracijos stovyklą. Pakeliui, jeigu kas neištverdavo, tai bam, ir viso gero –  kalinius nušaudavo. Kadangi mano tėvas buvo atletiškas, ištvėrė. Kai prie „Neuengamme“ atėjo amerikiečiai, visi buvo perkelti į Liubeką, uostamiestį prie jūros. Ten jie buvo susodinti į du laivus ir laukė sugrūsti po deniu. Anglai, pamatę tuos laivus jūroje, liepė kaliniams išeiti į denį, nes kitaip subombarduos. Vokiečiams nepaklusus ir neišleidus kalinių, anglai juos subombardavo. Taip mano tėvas ir žuvo“, – prisiminimais dalinasi amžininkas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.