Kultūra

2019.05.11 19:56

Katkaus žvilgsnis, Barkausko ranka: Kristoforo krypties jie nekeis nors tu ką

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.11 19:56

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas, visur keldamas susižavėjimą, sėkmingai keliauja per Europos koncertų scenas. Baugu, kad ten nepasiliktų. Tačiau perspektyvus dirigentas, Kristoforą iš maestro Donato Katkaus rankų gavęs „su visomis teisėmis“, žada jį vairuoti tiesiai ir pas kitus neišvykti. Pažadėjo ir LRT.lt.

Paskutinėmis 2017-ųjų dienomis M. Barkauskas pakeitė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėją ir ilgametį meno vadovą maestro Donatą Katkų. Modestas jau kurį laiką buvo antruoju orkestro dirigentu. D. Katkus nuo tada tituluojamas orkestro Garbės dirigentu.

M. Barkauskas, ne mažesnis šposinykas už savo pirmtaką, į mūsų pašnekesį įrieda su paspirtuku. Puodelis stiprios rytinės kavos ir – galima kalbėtis.

– Pradėkime nuo būsimų Kristoforo koncertų. Gegužės 23-iąją muzikuosite su dabar ypač populiariu jaunosios kartos pianistu Ignu Maknicku. Vaikinas jaunas, bet jūsų draugystė, ko gero, jau išmėginta?

– Ignas šį pavasarį tapo prestižinio Orhuso pianistų konkurso laureatu. Muzikuoja su tokiais orkestrais kaip „The London Mozart Players“, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, jau spėjo plačiai pagarsėti kaip pianizmo mokyklos atstovas. Su I. Maknicku bendro pasirodymo idėja gludinta senokai.

Per koncertą skambės gana skirtingi kūriniai. Greta XX–XXI amžiaus lyriškos, ramios, pastelinės muzikos, atliksime Alfredo Schnittke‘s koncertą fortepijonui ir styginiams. Dramatiška, ekspresyvi kompozicija gražiai kontrastuos su J. S. Bacho muzika.

Ignas su mūsų kolektyvu jau ne kartą yra pasirodęs, bet solinis rečitalis į programą įtrauktas pirmą sykį. Viena Kristoforo misijų – sudaryti galimybę jauniesiems atlikėjams.

Bagažas jau yra

– Beje, jūs irgi dar laikomas jaunosios kartos dirigentu. Kaip jaučiatės?

– Džiaugiuosi. Mažiau atsakomybės, daugiau nuolaidų. (Šypsosi.) Dirigentas – unikali profesija, negali pasakyti, kada prasideda jo brandos metas. Sunku nustatyti patirties ribas.

– Išties, jau esate dirigavęs pačios įvairiausios sudėties kolektyvams.

– Tikrai taip. Visus žanrus esu išgliaudęs – opera, baletas, kamerinė muzika, dirigavimas chorui. Aprėpęs daugelį dalykų, net ir prie elektronikos lietęsis.

– Sutikote ir labai skirtingų orkestrų. Ypač po laurų Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose 2017 metais?

– Pasibaigus konkursui pasipylė kvietimai diriguoti – po 10–12 koncertų per sezoną. Tad ir tokios patirties sukaupiau. Bagažas jau yra.

– Gal Lenkijoje esate labiau žinomas nei Lietuvoje?

– Gal ne... bet kas čia žino. (Nusijuokia.) Tačiau per konkursą mes, laureatai, sulaukėme milžiniško dėmesio – spaudos, publikos reakcijų. Toks sutelktas domėjimasis, prisipažinsiu, tikrai buvo malonus, neformalus.

– Reikšmingas ne tik įvertinimas, bet ir vadinamoji grąža po konkurso – nutiestas kelias pas įvairius orkestrus.

– Taip, lyg prizą už gerą pasirodymą gauni galimybę atlikti programas su Europos orkestrais. Svaru.

Retorinis klausimas

– Tad kas didina, gilina dirigento patirtį? Laikas?

– Tik laikas ir nuolatinis kontaktas su orkestru. Nuolatinis. Nes tai dirigento instrumentas, jį reikia pažinti, kaip bet kurį kitą instrumentą. Dirigentui jis būtinas kaip kvėpavimas, kaip oras. Tiesa, dabar populiaru griežti be dirigento.

– Tendencija?

– Taip. Prieš šimtą metų kurį laiką gyvavo toks rusų kolektyvas „Persimfans“ (pirmasis simfoninis ansamblis be dirigento). Jie pamėgino apsieiti be dirigento. Užuot Sergejaus Prokofjevo koncertui sugaišę 3–4 repeticijas, rinkosi 15 ar 20 kartų.

– Dirigento vaidmuo, reikšmė.

– Dabar kiek kitaip. Kartais tai tikrai žavi – niekas nemosikuoja lazdele, orkestras alsuoja kaip vientisas organizmas. Tačiau tada didesnis vaidmuo tenka koncertmeisteriams, instrumentų grupės vadovams. Žavinga. Bet ką tokiu atveju veikti dirigentui?.. (Juokiasi.) Retorinis klausimas.

Orkestro veidas

– Tenka pakelti balsą per repeticijas? Ar jūs ne iš tų?

– Emocinis intelektas neleidžia to daryti. (Nusišypso.) Neperlipu per save, neturiu teisės. Kartais galbūt reikėtų. Tačiau jei kuo esu nepatenkintas, orkestras tuoj pajunta. Stoja nejauki tyla. Nemėgstu kelti balso. Manau, tai galima išsakyti kitomis priemonėmis.

– Yra tokia Federico Fellini kino satyra „Orkestro repeticija“. Gal jums jau teko patirti panašią griūtį?

– Ačiū Aukščiausiajam, neteko. Tikiuosi, neteks. Nuostabi Nino Rotos muzika atskleidžia tą priešrepeticinį balaganą. Ir demokratiją per repeticiją, kai kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. Tai daug ką pasako. Daugeliu atžvilgių pateisina dirigento svarbą.

– Dar visai neseniai orkestrai turėjo nuolatinius dirigentus. Tačiau laikas keičiasi ir dabar kolektyvai per sezoną sutinka daug skirtingų muzikos vadovų. Ar tai kokia mada, tendencija? Ir kitas klausimas: ar dažna dirigentų kaita – sveikas dalykas?

– Ir taip, ir ne. Galbūt ta tendencija susijusi su vidine orkestro pozicija, kai tam tikros grupės, tarkime, profsąjunga, kovoja už orkestrantų teises. Tai neleidžia dirigentui jaustis visavaldžiu viešpačiu, veikia kaip tam tikra atsvara.

Todėl šiais laikais retas dirigentas turi neterminuotą sutartį. Paprastai kontraktai pasirašomi sezonui ar keliems su galimybe pratęsti.

Manau, tai teisinga, nes vedlio kaita labiau motyvuoja orkestrantus. Juk per tam tikrą laiką, sezonas po sezono, tas pats veidas ima atsibosti. Pradedi permanyti, ko jis norės, prašys.

Tad orkestro noras dirbti su nauju žmogumi visai pateisinamas. Kitokia dirigento specializacija, maniera orkestrui gali duoti naudos.

Kita vertus, dažna kaita kenkia orkestro įvaizdžiui ilgalaikėje perspektyvoje. Suprantama, smagu kai per vieną sezoną gali išmėginti skirtingų dalykų. Tačiau nuolatinis gilinimasis ir ilgalaikė perspektyva turi tęstis 10 ar 20 metų. Tai užtikrina tik vienas lyderis, vienas orkestro veidas.

Maža laiko padaryti daug

– Kokių sunkumų patiriate atvažiavęs dirbti į jums nepažįstamą kolektyvą?

– Siekiu kuo greičiau užmegzti kontaktą. Tai nėra paprasta. Pasitaiko – dvi, tris dienas nieko neįvyksta, koncertas jau ant nosies, o tu dar nieko doro nepadarei.

– Kaip to kontakto ieškote – per koncertmeisterius?

– Taip. Suderinti savo ir orkestro poziciją nelengva. Prie savo interpretacijos mėginu lenkti per dialogą su orkestrantais. Įsiklausau į muzikinius pasiūlymus. Tad kelias dienas vyksta „žvalgyba“. (Šypsosi.)

– Kaip bežiūrėsi, tai išsilavinę žmonės ir priešiškumo, spėju, netenka patirti?

– Muzikai labai tolerantiški, daugeliu atveju noriai priima kurią nors naują idėją, jiems dar negirdėtą stilistiką. Sunkiausia įkvėpti kolektyvą, įrodyti, kad ne šiaip sau čia atvažiavai. Nes jie juk puikiai griežia ir be tavęs. Tad paprastai turi mažai laiko padaryti daug.

Maestro perdavimas

– Jaučiate didelių simpatijų XX amžiaus muzikai, o atėjote dirbi į orkestrą, kuris radosi iš meilės barokinei. Suprantama, jo repertuaras gana įvairus, bet senoji muzika – orkestro siela. Tad norisi paklausti – pats ją atliekate iš meilės ar iš reikalo?

– Tikrai iš meilės, nors kuo toliau, tuo daugiau niuansų. Rengdamas programą stengiesi įsigilinti į visokias interpretacijas. Vienos taisyklės, kaip atlikti tą ar kitą kūrinį, nėra. Teisybės muzikoje nėra. Ir vienos krypties, ypač senojoje, negali būti.

Tad mes mėginame telkti idėjas. O kartais norisi atsiriboti nuo visko ir pateikti visai kitokią interpretaciją.

Tad yra tam tikra riba – nuo kartojimo iki kraštutinumų ir naujų idėjų. Tačiau vienpusiškumo būti negali, antraip muzika bus statiška, niekam neįdomi.

– O ar nekyla pagunda vesti orkestrą sava kryptimi, tolti nuo ilgametės tradicijos?

– Kyla.

– Bet garbės dirigentas turbūt jus prižiūri, kad neįsismarkautumėte, nenueitumėte klystkeliais? Jaučiate jo ranką?

– Rankos nejaučiu, tik žvilgsnį. (Nusijuokia.) 

Ne, malonu, kad Maestro man orkestrą perdavė „su visomis teisėmis“. Nejaučiu jokio šalutinio poveikio, priežiūros – tiek repertuaro, tiek kitais orkestro gyvenimo klausimais. Džiaugiuosi lengvu Maestro perdavimu. Galbūt jis pasitiki manimi, bet nuolatinės kontrolės tikrai nepatiriu.

– Bet kyla noras...

– Kyla noras atsidėti drastiškoms interpretacijoms. Tam, kas buvo būdinga orkestrui, kai jis susikūrė. Kristoforas visada išlaikė savastį, spalvą.

Tad norėčiau drastiškai keisti vieno ar kito kūrinio interpretaciją. O generalinės orkestro linijos – ne. Nes tai – tradicija, stipriausia mūsų grandis.

– Šv. Kristoforo orkestras jums – tarpinė stotelė ar namai?

– Tikrai namai. Kuo toliau, tuo labiau grimztu į visą orkestro organizmą, egzistenciją. Nesvarstau apie jokį išvykimą. Šimtu procentų esu pasinėręs į kolektyvo gyvenimą. Per naktis ieškau repertuaro, vertinu įvairias galimybes. Ir man tas laiko trūkumas patinka.

Šiuo metu realizuoju tai, ko ir siekiau. Sutartį su orkestru pasirašiau dar prieš G. Fitelbergo konkursą. Nemėgstu spirgėti, esu gan sėslus, vengiu greitos pozicijų kaitos. O žvelgdamas į ateitį Šv. Kristoforo orkestre turiu viską, ko reikia.

Po kurio laiko norėsis atsigręžti ir įvertinti save. Galbūt paaiškės, kad pats nepajėgiau orkestrui ko nors suteikti. O ne kad štai aš išvažiuoju pas kitus. Tad turi būti abipusis ryšys, kuris šiuo metu ypač stiprus. Nieko nenorėčiau keisti.

***

M. Barkauskas 1997–2001 metais Šiaulių konservatorijoje studijavo choro dirigavimo specialybę. 2001–2005 metais bakalauro studijas sėkmingai tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. J. Aleksos ir doc. D. Puišio klasėse). 2006–2007 metais LMTA choro dirigavimo magistrantas.

2006–2013 metais studijavo prof. J. Domarko simfoninio dirigavimo klasėje ir įgijo simfoninio dirigavimo magistro laipsnį.

2009 metais dirigentas debiutavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

2012 metais M. Barkauskas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Nuo 2008 metų M. Barkauskas yra Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. Nuo 2013 metų dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo, Dainavimo ir Choro dirigavimo katedrose.

2017 metų lapkritį M. Barkauskas laimėjo trečią vietą 10-ajame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija). Jam, kaip laureatui, atiteko vienas iš tradicinių šio konkurso apdovanojimų – Bronzinė batuta ir 15 tūkst. eurų premija.