Kultūra

2019.05.10 13:50

Gražina Arlickaitė: kinas žavus tuo, kad su juo niekada nebūni vienas

LRT PLIUS laida „Stambiu planu“, LRT.lt2019.05.10 13:50

„Suprantama, pinigai reikalingi kiekvienam. Tačiau kinas ir kitoks menas kuriamas ne iš pinigų. Ir ne dėl pinigų, tuo aš įsitikinusi. Didelių pinigų turėjimas – jokia garantija, kad filmas bus puikus. Ir mažas biudžetas tikrai neužkerta kelio padaryti kažką gražaus, dvasingo“, – LRT PLIUS laidoje sako kinotyrininkė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė Gražina Arlickaitė.

POŽIŪRIS

„Gyvenu taip, kaip kiekvienas, turintis savo problemų ir bandantis tai suderinti su intensyvaus darbo problema. Nesuprantu žodžio „pensija“ reikšmės, manau, kad šią sąvoką mums paliko sovietmetis. Štai vokiečiai gyvenimą nuo tam tikro amžiaus vadina ramybės būsena.

Aš savęs neasocijuoju nei su pensiniu amžiumi, nei su nuostata sėdėti namuose, megzti, nieko nenorėti, žiūrėti televizijos laidas ir su jomis ginčytis, neva – ramiai gyventi. Jei nedaryčiau to, ką darau dabar, susigalvočiau ką nors kita. Duok Dieve, kad neištiktų kokia nelaimė ar liga. Bet net ir nuo ligos atgulę žmonės elgiasi labai skirtingai.

Galbūt tokį požiūrį aš paveldėjau, o gal susiformavau pati.“

TIKSLAI

„Mano charakteris jau toks – kai kažko noriu, siekiu to. Norėjau studijuoti filologiją ir studijavau. Esu dėkinga savo universitetui, nes jis man padovanojo tvirtus humanitarinius pagrindus, kurie labai pravertė.

Bebaiginėdama universitetą žinojau, kad nenorėsiu dirbti mokytoja. Taip ėmiau ir nusidėjau tuometinėms nuostatoms išvykti mokytojauti į paskirtą vietą. Ėmiau dirbti žurnalistinį darbą, rašiau labai skirtingiems leidiniams – „Sparnai“, „Mokslas ir technika“, „Šluota“.

Vieną dieną, sėdėdama būtent žurnalo „Šluota“ redakcijoje, susimąsčiau – negi ir kai man bus 30 metų (o tai atrodė labai tolimas laikas) vis dar sėdėsiu čia pat ir klausysiu kitų žurnalistų pokalbių apie tai, kas kur buvo, kas su kuo gėrė ir pan. Negi ta bus mano nuolatinė erdvė? Taip pagalvojusi, nusprendžiau, kad ne. Taip nebus.

Pačiu laiku perskaičiau, kad Istorijos institute Menotyros sektoriuje paskelbtas konkursas jaunesniojo mokslo bendradarbio vietai užimti. Reikėjo parašyti porą teatro recenzijų, ką ir padariau. Tolesnis kelias mane nuvedė į disertacijos rašymą, gynimą ir kitus užsiėmimus.

Kalbant apie doktorantūrą, kadangi mano norimų tyrinėti specialybių Lietuvoje nebuvo, stojau į Maskvą. Istorijos institutas norėjo, kad rašyčiau apie teatrą, tačiau įstojau į kinematografiją, tuo sukeldama didelį pasipiktinimą.

Taip trejiems metams atsidūriau Maskvoje. Tai buvo laikas, paženklintas Brežnevo stagnacija, tačiau tiek vidinės opozicinės energijos, kiek tuo metu Maskvoje, daugiau ir nemačiau. Matau anų laikų draugus, kurie dabar gyvena užsisklendę, praradę viltį, ta senų laikų viltis ir noras kažką daryti užgeso. Baigusi doktorantūrą, grįžau iš Maskvos į Lietuvą su tikėjimu. Dabartinėje Rusijoje trejų metų tikrai neištverčiau.“

KINAS

„Kinas žavus tuo, kad žmogus su juo niekada nebūna vienas. Nei kai kuria kiną, nei kai žiūri. Kino salėje visi yra kartu, todėl seanso sąvoka nedingsta. Seansas atsirado kartu su kinu – nuo tada, kai žmonės dar bijojo traukinio, važiuojančio į juos. Buvo atrasti judantys paveikslai, kurie ir baugino, ir traukė. Realybės, kuria patikėtum, sukūrimas – prioritetinė kino vertybė. Kinas tikrai nemirs. Jo mirtį pranašavo jau daugybę kartų, bet kinas viską atlaikė.“

PINIGAI

„Suprantama, pinigai reikalingi kiekvienam. Tačiau kinas ir kitoks menas kuriamas ne iš pinigų. Ir ne dėl pinigų, tuo aš įsitikinusi. Didelių pinigų turėjimas – jokia ne garantija, kad filmas bus puikus. Ir mažas biudžetas tikrai neužkerta kelio padaryti kažką gražaus, dvasingo.

Tiesiog kino menas yra sunkus. Jis kaip traukinys su daugybe žmonių. Režisierius susijęs su kitais žmonėmis, kitaip nei dailininkas ar rašytojas. Jei rašytojas kažką sukuria ir padeda į stalčių, vadinasi, jis taip nori. Kine tai negalioja, kūrinį visuomet turi pamatyti kiti žmonės.“

BERGMANAS

„Šie metai – Ingmaro Bergmano šimtmetis. Mus nuo jo filmų skiria 50 metų. Ar apie daug režisierių, dabar kuriančių sėkmingus komercinius filmus, bus kalbama po 50 metų?

I. Bergmano filmai dabar atsiskleidžia tais aspektais, kurie nesunaikinami. Šis režisierius filmuose kalbėjo apie tai, kas yra kiekvieno žmogaus gyvenime – gimimas, vienokia ar kitokia meilė, mirtis. Yra tikėjimo problema, būtinybė ir noras susikalbėti, sukurti santykius... Visa tai nepasikeitė. Ar kažką naujo galėtų pasakyti naujų technologijų prisisėmęs režisierius? Ne, taip ir neatsirado nieko naujo. Formos pakito, esmė liko.

Todėl šių metų „Scanoramoje“ rodėme I. Bergmano retrospektyvą. Rodydami šiuolaikinio kino proceso perlus mes visuomet atsigręžiame į tai, kas jau buvo. Nes tai, kas gera dabar, turėjo įtakos iš to, kas buvo anksčiau. Viskas yra graži logiška vertybinė virtinė.“

LIETUVIŠKAS KINAS

„Labiau vertinu ne tai, kas yra šiuo metu, o tai, kas bus ateityje. Ir mano nuojauta sako, kad kažkas tikrai bus, ne atvirkščiai. Prisimenu anų laikų, dar sovietmečio lietuvių kiną – tuos pamatus, žmones, kurie viską paklojo. Daugumos jų nėra, todėl turi ateiti kiti.

Tačiau stebiu tokį asmenybinį susmulkėjimą, kuris mane ir liūdina. Anas laikas, cenzūrų ir draudimų laikas tarsi formavo režisieriaus charakterį, jo norą pasakyti ar tai apgaunant, ar išrandant savo kabą... Bet kokiu atveju – tai formavo žmogaus pasiryžimą ir koncepciją.

Aš to pasigendu dabar. Ryškaus charakterio ir braižo režisierių nelabai matyti. Nuoširdžiai džiaugiuosi Šarūno Barto biografija, kuri prasidėjo dar anais laikais. Turime šį režisierių, pasirinkusį savo kelią. Galima ginčytis apie jo filmus, bet reikia pripažinti, kad tai buvo rizikinga – Š. Bartas nepasuko komercijos keliu ir kūrė kiną, kuris buvo tik jo. Taigi šitokio dalyko lietuviškame kine galėtų būti daugiau.“