Kultūra

2019.05.08 08:20

Jauniausiu Venecijos bienalės dalyviu tituluojamas lietuvis to nesureikšmina: tai tik žaidimas

Menininką Augustą Serapiną užsienio spauda jau spėjo tituluoti jauniausiu šių metų Venecijos bienalės parodos dalyviu. Kūrėjas, netrukus sėsiantis į lėktuvą, skraidinantį į vieną garsiausių meno renginių pasaulyje, spėjo susitikti su LRT.lt ir papasakoti apie svarbesnį skrydį – link meno ir su menu.

Tarp Kalvarijų turgaus ir čiurlionkės

A. Serapinas, būsimasis kūrėjas, užaugo tarp Žirmūnų ir Šnipiškių: „Stojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademiją. Mokydamasis čiurlionkėje visuomet labai daug dirbi, pieši, vaikštai į mokyklą net šeštadieniais. Tačiau viskas daugiau ar mažiau – apie kalimą, tam tikrų įgūdžių lavinimą, mažiau apie mąstymą ir kodėl reikia daryti būtent taip, o ne kitaip. Kali, kali, bet nesugebi to suvirškinti, apmąstyti... Tai nėra labai gerai, ir džiaugiuosi supratęs tai dar studijuodamas akademijoje. Tačiau atsiranda ir kitas pavojus – susitapatinti su studijų aplinka ir užsidaryti į savotišką vakuumą, kuris neturi nieko bendra su meno pasauliu“, – teigia A. Serapinas.

Menininkas mokslų reikšmės nesumenkina, tik sako esąs įsitikinęs, kad svarbiausia kūrėjui – nesiliauti kvestionuoti, kodėl norisi daryti viena ar kita, suprasti aplinkui vykstančius procesus, reiškinius ir tai, kokiu kūrybiniu keliu norisi eiti: „Ilgainiui pamačiau, kad galiu kurti savaip. Taip, kad pats jausčiausi patogiai. Pradėjau daryti, ką noriu, laikydamas tai eksperimentu ir žiūrėdamas, kur tai gali mane nuvesti.“

Padrika, bet maloni laisvė

A. Serapinas, paprašytas papasakoti apie laisvo menininko kasdienybę, prisimena pradžią. Nelengvą, bet, prisaikdina jis, – dramatizuoti tikrai neverta: „Buvo metas, kai po mainų programos Danijoje svarsčiau ten likti ir studijuoti magistrą, bet pagalvojau – nenoriu mokytis dar trejus metus, juk ir taip esu menininkas. Panašiu metu dirbau lietuviškame seriale, nusprendžiau mesti ir tai. Pradėjau koncentruotis į kūrybą atsisakęs pajamų šaltinių ir neturėdamas santaupų, bet žinodamas, kad darau tai, ką noriu...“

Menininkas pasakoja besidžiaugiantis laisve, kurią suteikia kūryba, ir jo pasakojimas skamba įtikinamai. „Aš pats planuojuosi savo darbotvarkę. Visuomet yra darbų, kuriuos turiu padaryti, tačiau, tiesą sakant, mano dienotvarkė gana padrika. Didelė dalis kūrybininkų daugiau ar mažiau panašiai gyvena“, – tikina A. Serapinas.  

Gyvenimas ne pagal kitų, o savo paties nustatytą tvarką, teigia A. Serapinas, yra būdingas kūrybiškoms asmenybėms: „Žinoma, visuotinės tvarkos taisyklių visiškai išvengti neįmanoma. Tačiau manau, kad žmones, pasirinkusius gyventi laisviau, atsidėjus kūrybai, reikia gerbti. Juk jie daro tai, ko iš tiesų nori. Ir, ko gero, yra laimingesni.“

Neišvengiamai kalbai pasisukus apie pragyvenimą Lietuvoje užsiimant menu, A. Serapinas sako, kad čia nėra taip lengva kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Tačiau negalima visko tapyti juodomis spalvomis. „Lietuvoje gali kas dvejus metus gauti menininko stipendiją, rašyti projektus ir pan. Tai – vienas būdas pragyventi. Kitas – parduoti savo kūrinius. Čia džiugina faktas, kad Lietuvos rinka ėmė keistis, matomas jos pagyvėjimas. Galbūt jaunesnė visuomenės karta, kuri jau operuoja kažkokiais finansais, kitaip žiūri į šiuolaikinį meną, nori jį palaikyti“, – pasakoja menininkas.

Kūriniai – ne iš vaizduotės, o pritaikytos realybės

Paklaustas apie savo kūrinius, A. Serapinas prisipažįsta apie žiūrovų emocijas negalvojantis ir kuriantis darbus, dažnai susietus su specifine vieta. „Gyvenimas tiesiog vyksta. Aš imu ir kažką iš jo ištraukiu. O kūrinys – na, jis turi turėti kažkokią perspektyvą“, – teigia menininkas.

A. Serapinas prisimena praėjusiais metais vykusią parodą Glazge, kurioje pasitelkė savo praktiką – kūrinį susieti su erdve ir jos kontekstu.

„Sužinojau, kad šalia galerijos Glazge įsikūrusi maža šeimos kompanija, gaminanti įvairias metalo konstrukcijas. Susipažinau su tais žmonėmis, kurie papasakojo vieną istoriją, nutikusią prieš penkiasdešimt metų: bebaigiant darbus vienoje duonos gamykloje, vienas iš darbuotojų, įrenginėjęs platformą virš didžiulio tešlos maišytuvo, netyčia įmetė mėlyną tušinuką į maišytuvą, dėl to apie dešimt tūkstančių duonos kepalų turėjo būto išimti iš apyvartos. Mane labai sudomino šis atsitikimas ne tik dėl neilinės istorijos, bet ir dėl fakto, kad jie savo archyvuose neturėjo jokių išlikusių šio projekto techninių brėžinių. Aš paprašiau žmogaus, papasakojusio šį nutikimą, prisiminti ir nupiešti projektą. O tada, pagal iš atminties nupieštą piešinį, užsakiau tą pačią kompaniją pagaminti visą duonos gamyklos projektą. Viskas buvo išeskponuota gretimoje kaiminystėje esanšioje parodų erdvėje“.

A. Serapino tvirtinimu, jam įdomu tai, kas vyksta visai šalia, bet ko tiesiogiai nesuvokiame ir nesusiejame: „Aš išimu tam tikrą tikrovės fragmentą ir įdedu į kitokį kontekstą. Mano kūrybos atspirties taškas tikrai nėra vaizduotė. Pirmiausia aš surandu kažkokį elementą, iš kurio vėliau išauga meno kūrinys. Kiekvienas darbas paremtas realybe, nėra visiškas išsigalvojimas. Todėl savo darbus matau ne tik kaip meno kūrinius – laikyčiau save savotišku informatoriumi, kuris atskleidžia šalia vykstančius ar įvykusius, bet ne visada pastebimus įvykius ir žmones. “

Jaunumas bienalėje – tik faktų žaidimas

A. Serapino tenka paklausti ir apie artėjančią Venecijos bienalę, o šalia sukirba mintis apie pripažinimą apskritai. Ar garbė ir šlovė jaunam kūrėjui svarbu?

„Nežiūriu į tai rimtai, tiesiog noriu atlikti savo darbą kuo geriau, čia svarbiausias mano tikslas. Kaip čia pasakius... pripažinimas nepaverčia kūrinių geresniais, kiekvieną kartą, imdamasis naujo darbo, pradedi viską iš naujo. Aišku, pripažinimas yra gerai, nes suteikia naujų kūrybinių galimybių, bet jei esi pripažintas meno sluoksnyje, nereiškia, kad esi pripažintas už šio sluoksnio ribų. Pripažinimas yra sąlyginis dalykas“, – svarsto pašnekovas.

Tačiau Venecijos bienalė, kurioje A. Serapinas jau pakrikštytas jauniausiuoju pagrindinės parodos menininku, išties įdomus ir svarbus reiškinys: „Kaip žinia, Venecijos bienalėje yra nacionaliniai paviljonai, reprezentuojantys įvairias šalis, ir pagrindinė paroda. Pastarąją parodą kūruoja tarptautinės patirties ir pripažinimą pelnęs kuratorius, renkamas kas dvejus metus naujai bienalės laidai.“

Paklaustas, kaip jaučiasi dėl akcentuojamo jaunumo, A. Serapinas nusijuokia – neverta to sureikšminti. „Pirmiausia, tai tik faktų žaidimas, gal aš tik keliais mėnesiais esu vyresnis už ką nors kitą, esantį šioje parodoje. Be to, amžius nepadaro tavo kūrybos geresnės, viską reikia įrodyti darbais. Be to studijas baigiau prieš šešerius metus, jau esu dalyvavęs įvairaus masto parodose visame pasaulyje, turiu tam tikrą įsivaizdavimą apie meno pasaulį ir sukaupęs patirties. Jei būčiau vos baigęs studijas, gal būtų kitaip. O dabar tas jaunumas nieko nereiškia“, – patikina kūrėjas.

Pasak A. Serapino, į Venecijos bienalę susirenka gausybė įvairių žmonių iš visi pasaulio, todėl tai – gera proga susitikti su kolegomis ar bendraminčiais iš tolimiausių kraštų: „Labiausiai aš noriu pamatyti visus draugus, pabendrauti su jais. Bet nemeluosiu – man džiugu dalyvauti Venecijos bienalėje, pamenu, kaip studijų metais lankiausi šioje parodoje, žiūrinėjau kūrinius ir net nedrįsau pasvajoti, kad vieną dieną rodysiu čia savo darbus.. Bet negalima per daug įnikti į šias mintis, pats dalyvavimas Venecijoje neturi būti lemiamu veiksniu. Svarbiausia – kūriniai, kuriuos ten rodau.“