„Išmokau ilsėtis ir nekonkuruoti su kitais. Be to, Ispanijoje konkurenciją visuomet nugali kolegiškumas ir pagalba“, – LRT.lt sako pianistė Paulina Dūmanaitė, jau dešimtmetį gyvenanti ir kurianti Barselonoje, o balandžio 30 d. atsiėmusi Jaunojo muzikos atlikėjo apdovanojimą VIlniuje.
Balandžio 30 dieną, Vyriausybės rūmuose, pianistė Paulina Dūmanaitė pelnė Jaunojo muzikos atlikėjo apdovanojimą. Šis apdovanojimas muzikantei skirtas kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įsakymu. Kultūros ministerijos premija siekiama įvertinti jaunųjų menininkų nuopelnus Lietuvos kultūrai, paskatinti juos dar aktyvesnei kūrybinei raiškai.
LRT.lt kalbinta menininkė papasakojo apie savo karjerą ir gyvenimą užsienyje, nuolatines pastangas tobulėti ir tai, kas labiausiai džiugina grįžus į Lietuvą.
– Paulina, iš kur esate kilusi ir kaip susiklostė, kad savo karjerą jau gana ilgai plėtojate Ispanijoje?
– Esu kilusi iš Anykščių, bet kai buvau 14 metų, įstojau į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Baigusi ją, pasirinkau Barselonos aukštąją muzikos akademiją. Stoti mokytis į Barseloną mane įkvėpė vienas puikus prancūzų dėstytojas. Vėliau, baigusi bakalaurą, porą metų praleidau Šveicarijoje, kur baigiau magistro studijas. Nepaisant jų, niekuomet ilgam neišvykau iš Barselonos ir šiemet sukanka 10 metų, kai gyvenimą kuriu šiame mieste.
– Tikriausiai nuvykusi mokytis į Barseloną neišvengėte sunkumų?
– Žinoma, sunkumų išties buvo, nes nemokėjau kalbos, nuvykau ten labai jauna, vos su dviem lagaminais, neturėdama jokių pažįstamų. Tačiau, kaip sako mano dėstytojas, įkvėpęs imtis tokio žingsnio, – sunkumai užsitęsia, bet visuomet praeina. Nepaisant nieko, didelių nusivylimų, galėjusių paskatinti grįžti, nebuvo. Dabar Barselonoje turiu artimų draugų ratą, praėjusiais metais ištekėjau už ilgamečio savo draugo, kuris – ispanas, klasikinės gitaros atlikėjas.
– O kaip jūsų gyvenime apskritai atsirado muzika? Ar tėvai nuvedė į muziko mokyklą ir teko groti?
– Prisimenu vaikystę ir tai, kad mano močiutė visuomet dainuodavo, su ja – ir aš kartu. Mano mama etnografė, dirba Anykščių kultūros centre. Galima sakyti, aš ten ir užaugau, tarp muzikos ir menų, pradėjau lankyti būrelius, groti fortepijonu ir smuiku. Kaip ir visi muzikuojantys vaikai, susidurdavau su sunkesnėmis dienomis, bet laimėjo trauka muzikai. Džiaugiuosi ir galiu pasakyti, kad tai – mano kelias, nieko kito nemokėčiau daryti.
– Koks tas klasikinės muzikos atlikėjo gyvenimas?
– Turbūt bet kokios muzikos atlikėjo gyvenimas nėra lengvas. Mes, kaip ir sportininkai, turime dirbti kiekvieną dieną. Jei išvyksti ilgesnių atostogų ir padarai pauzę nuo grojimo, ima graužti sąžinė. Kiekvienos dienos rytą stengiuosi kuo ilgiau groti, po pietų einu į muzikos mokyklą ar konservatoriją, kur mokau groti vaikus. Savaitgaliai taip pat neapsieina be muzikavimo, tačiau visai neseniai išmokau šiek tiek pailsėti. Supratau, kad svarbu ne tik dirbti. Gaila, bet ilsėtis mūsų nemoko niekas.
– Paulina, esate gavusi nemažai apdovanojimų, iškovojusi puikių prizinių vietų įvairiuose konkursuose. Ar dėmesys ir pripažinimas – svarbu?
– Tai svarbu, nes visuomet atveria duris. Ko nori atlikėjai? Turėti kuo daugiau koncertų ir groti žiūrovams. Kadangi muzikantų yra daug, kartais tikrai sunku rasti galimybių koncertuoti. Apdovanojimai čia labai padeda, nes kartais gauni ne tik premiją, bet ir kelis koncertus. Tas džiugina labiausiai.
Kai 2016 m. laimėjau vieną konkursą, man suteikė du koncertinius turus – po Ispaniją ir Kataloniją. Tai buvo didžiausias prizas, nes turų metu daug koncertavau, įgijau patirties, daug išmokau, kas labai smagu. Gyventi vien dėl pripažinimo negalėčiau.
Visgi turiu pasakyti, kad Jaunojo muzikos atlikėjo apdovanojimas, kurį gavau Lietuvoje, man ypatingas. Tai garbingas apdovanojimas, parodantis man, kad esu pripažinta ir savo šalyje. Ypač turint omenyje, kad išvykau iš Lietuvos, kai man buvo vos 18 metų ir čia mane mažai kas pažįsta. Natūralu, kad ir progų koncertuoti Lietuvoje yra mažiau, nors norėčiau, kad būtų atvirkščiai.
– Kokia muzika jums artimiausia?
– Kol mokiausi, mano repertuare buvo labai įvairios muzikos, o pastaraisiais metais jaučiu susižavėjimą rusiškais kūriniais ir rusų kompozitoriais – Sergejumi Rachmaninovu, Piotru Čaikovskiu ir kitais romantikais. Jaukinuosi ir ispanišką muziką, kuri labai nuotaikinga, spalvinga ir įdomi.
– Ar konkursų, o gal ir eilinių koncertų metu, jaučiate tarp muzikantų vyraujančią konkurenciją?
– Konkurencija, jei pasitaiko, yra sunki, bet išmokau gyventi nekonkuruodama su kitais. Manau, kad kiekvienas eina savo keliu, turi savo darbus, tikslus, gabumus ir pajėgumus. Reikia eiti savo keliu ir tiek. Neįmanoma, kad mano kelias būtų panašus į kieno nors kito ir tai gerai. Jei nuolat galvotum apie kitus, geresnius už tave, negalėtum mokytis groti. Džiaugiuosi tuo, kad Ispanijoje ryškesnis bruožas už konkurenciją yra kolegiškumas. Ispanai tikrai labai nuoširdūs ir norintys padėti. Tikiu, kad tai laimi prieš konkurenciją.
– Ar yra kas nors, ką laikytumėte didžiausiu gyvenime įvertinimu?
– Manau, kad neįmanoma būtų sugalvoti tokio dalyko, nes visuomet yra kur tobulėti ir tai niekuomet nesibaigia. Yra muzikantų, kuriems 90 metų, bet jie, net gavę didžiausius įvertinimus, vis dar mokosi, tobulėja, groja...
– Paulina, ar būdama klasikinės muzikos atlikėja laisvalaikiu klausote klasikos, o gal einate ir į roko muzikos koncertus?
– Muzikos klausymasis kartais yra sudėtingas procesas, nes kai esu pavargusi nuo darbų, mokymo ir nuolatinės muzikos, daugiau jos klausytis nesinori. Tuomet ieškau tylos. Žinoma, visuomet laimi klasikinės muzikos koncertai, tačiau mėgstu pasiklausyti ir džiazo, ir popso, ir roko. Šiuo metu susidomėjimą kelia ispanų poprokas, tai man visiškai nauja muzika. Kalbant apie lietuvišką muziką, labai mėgstu ir žaviuosi Marijaus Mikutavičiaus ir Andriaus Mamontovo kūryba.
– Gal užmetate akį ir į „Eurovizijos“ dainų konkursą?
– Kartais, nes man įdomu, kaip sekasi Lietuvos atstovams. Prisimenu laikus, kai, besimokydami M. K. Čiurlionio mokykloje ir gyvendami bendrabutyje visuomet laukdavome ir stebėdavome „Euroviziją“. Paprastai bendrabutyje mums neleisdavo žiūrėti televizoriaus naktimis, todėl „Eurovizija“ buvo smagi išimtis.
– Paulina, ar esate iš tų atlikėjų, sakančių, kad muzika turi nešti žinutę?
– Man atrodo, svarbu, kad žmonės, atėję pasiklausyti muzikos, patirtų malonumą. Kai groji daugybę kartų, pereini per daugybę detalių, susigalvoji daugybę teorijų apie vieną ar kitą kūrinį. Tačiau paprastam klasikinės muzikos mėgėjui turėtų būti svarbu tiesiog pasimėgauti muzika. Visuomet džiaugiuosi, kai žmonės ploja, nes galėjo atsipalaiduoti ir ramiai klausytis puikių kūrinių.
– Kai grįžtate į Lietuvą, ką pastebite?
– Viskas Lietuvoje labai gražėja. Vilnius man – nuostabus miestas, kuris vis gražėja. Man čia trūksta tik vieno – daugiau tradicinių lietuviškų patiekalų kavinių, nes labai pasiilgstu tokio maisto. Šis sugrįžimas mane džiugina ypatingai, nes paskutinį kartą Lietuvą lankiau pavasario laiku net prieš 9 metus. Negaliu nepaminėti ir gimtųjų Anykščių, kurie puikai tvarkosi, dabar ten daugybė veiklos ir pramogų, turinčių traukti turistus.
