Kultūra

2019.05.04 10:34

Garso menininkė iš Šveicarijos: „Brexitas“ – naujo fašizmo pradžia

Indrė Kaminckaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.05.04 10:34

Festivalio „Jauna muzika“ viešnia, šveicarų garso menininkė ir rašytoja Salome Voegelin kviečia apie pasaulį mąstyti per garsą. Esą kitoks santykis su garsais išmokytų žmones taikaus gyvenimo globaliame pasaulyje. Jos manymu, „Brexitas“ įrodo, kad išgyvename nesiklausymo krizę.

– Kur riba, skirianti muziką nuo garso meno? – I. Kaminckaitė klausė festivalio viešnios Salome Voegelin.

– Kartais save vadinu labai tradiciškai – kompozitore. Tam tikromis aplinkybėmis tai ganėtinai radikalu, ypač moteriai, nekuriančiai tradicinės muzikos. Tokiu būdu mėginu praplėsti šią sąvoką, kvestionuoju jos reikšmę. Kartais vartoju žodį „muzika“, tačiau suprantu jo ribotumą ir siaurą suvokimą.

Juk didžioji dalis muzikos, kurią girdime koncertų salėse, sukurta prieš 70 ar net 100 metų. Atrodo keista, kad meno galerijos, kurios šiomis dienomis yra atviros šiuolaikiniam menui, vis dar vengia šiuolaikinės muzikos. Štai kodėl kiti garso kūriniai – improvizacijos, performansai, garso menas ar menas su garsu, grojantys daiktai – dažniausia turi tenkintis muzikos kaimynyste, kad būtų pastebėti ir išgirsti. Muzika yra labai apibrėžta. Yra muzika ir savotiški jos priedėliai – pasaulio, feministinės ar etno muzikos praktikos. 

Muzika įnirtingai saugo savo teritoriją, jos ribas perkelti labai sunku. Tačiau tikiuosi, kad vieną dieną pavyks tai padaryti. Manau, muzika galėtų save išlaisvinti ir sukurti kitokį ryšį su garsu. Garso menas turi didelį iš muzikos atėjusį palikimą. Muzika turi savo trajektoriją ir kitoje jos pusėje susiduria su vizualiaisiais menais. Bet tik plėsdama savo ribas ji gali pasipelnyti, rengti pasirodymus įvairiose erdvėse, gauti finansavimą. Vis dėlto manau, kad daugybė garso menininkų tyčia nevartoja muzikos termino, nes nori išvengti tam tikrų asociacijų.

Tyla ir triukšmas – kompozicijos dalis

– Analizuojate ir tylos bei klausymosi fenomenus.

– Vos tik kas nors pradeda kalbėti apie tylą garso mene, tiesiog privaloma paminėti Johno Cage'o kūrinį „4'33“ Tačiau tiek daug įvyko nuo to laiko. Kai pagalvoju apie garso permąstymą ir įdėmų klausymąsi, iškart prisimenu Poliną Oliveras ir jos klausymosi praktiką. Jai tyla reiškia ne pačią tylą, o klausymąsi. Toks įdomus skirtumas tarp jos ir J. Cage'o. 

J. Cage'ui tyla yra kaip produktas, kurį gali atlikti. O P. Oliveras tyla yra tai, ką turime patirti ir patys tapti to dalimi. Jos įdėmaus klausymosi praktikoje tyla pasitelkiama tam, kad geriau girdėtum. Muzikos kompozicijoje tylos naudojimas nėra naujovė. Tyla kuria įtampą, įamžina akimirką. Tačiau sunku pasakyti, koks muzikos atstovų požiūris į tylą. Yra kūrėjų, kurių kompozicijos labai tylios, arba tokių, kurie mėgdžioja tylą per triukšmą. Tai atrodo gan paradoksalu, bet tyla ir triukšmas pasitelkiami gana apgalvotai, siekiant sukurti kitokią klausymosi patirtį.

Nelaikau tylos ir triukšmo elementais, kurie egzistuoja priešinguose garso meno spektro galuose. Tai nėra kokios nors priešybės, jie iš tiesų drauge kuria dialogą. Galime pajusti stiprią tylą triukšmingame koncerte. O atsidūrę tylioje, ramioje aplinkoje, galime išgirsti itin paveikius garsus, kurie atsiskleidžia mums labai netikėtai.

Intymi akimirka

– Kaip manote, ar išmokti vertinti tylą ir garsą gali tik pavieniai individai, ar visa visuomenė?

– Kai erdvė tyli, pradedi geriau suprasti savo garsus, pavyzdžiui, girdi save kvėpuojant. Taigi tyla mums padeda suprasti, kas ir koks gali būti garsas. Mokėjimas būti tyloje taip pat leidžia geriau pažinti save. Todėl jeigu sugebame išgirsti tylą drauge, galime suprasti, kas esame. Atpažinti, kokį poveikį man daro aplinkinių žmonių garsai: popieriaus čežėjimas, tušinuko spragtelėjimas.

Juk pasaulis bendras, todėl ir garsais dalijamės. O dalijimasis tyla gali būti gana intensyvus, daugumai žmonių net nepatogus. Susidūrę su tyla žmonės iškart bando ją drumsti, krenkšti, pasiima į rankas išmanųjį telefoną ir ieško kitų būdų, kaip save prablaškyti ir išvengti šios intensyvios patirties, kai esi tyloje su kitais žmonėmis. Juk tai intymi akimirka.

– Ar egzistuoja tinkamas klausymosi būdas? Gal to galima išmokti muzikos mokyklose?

– Viena iš garso meno išlaisvinančių galių yra ta, kad neprivalai būti teisingas. Tą noriu akcentuoti ir auditorijai. Tačiau galima išplėsti klausymosi ribas, išmokti įdėmiau klausytis. Tai kasdienio gyvenimo praktikos – klausymasis vienas kito, klausymasis radijo. Eidamas į koncertą, esi nusiteikęs klausytis – juk sumokėjai už bilietą, turi tam tikrų lūkesčių, todėl ir šis klausymasis kiek kitoks. Taigi jau dabar paminėjome tris labai skirtingus klausymosi metodus. Klausymo lavinimo potencialas – didžiulis.  

Domiuosi klausymosi pedagogika mokykloje. Mus moko dviejų klausymosi būdų. Pirma, turi mokyti klausytis mokytojo, kad žinotum, kaip teisingai mokytis matematikos ir literatūros. Turi mokėti tylėti. O vėliau išmokstame klausytis apie muziką. Mokykloje mokomės klasikinės muzikos. Jeigu pasiseka, šiek tiek sužinome apie siurrealizmą, 5-ąjį dešimtmetį. Bet dažniausiai sustojama ties XVIII ir XIX a. – baroku, Beethovenu, Mozartu ir taip toliau.

Toks klausymasis – aiškiai ištreniruotas, kultūriškai specifinis, atspindintis Vakarų pasaulio muzikos suvokimą. Šiais laikais mokyklose galbūt mokoma daugiau apie pasaulio muziką, tačiau to galėtų būti daugiau. Su mokiniais galima dažniau išeiti pasivaikščioti ir klausytis garsų gamtoje, mokyti juos klausytis draugų balsų ir juos apibūdinti. Lavinti ausį, kad mokytumeisi ne tik estetinio pasaulio suvokimo, bet ir sociopolitinio. Reikia girdėti ir kitus balsus, ne tik tai, ką tikimės išgirsti. Klausymasis kuria ryšį su daugialype multikultūrine visuomene, moko išgirsti ne tik žmogų, bet ir gamtą.

Esame garso takelio dalis

– O kokias klausymosi metodikas jūs pati praktikuojate? Kaip ruošiatės koncertams ir kitoms muzikinėms patirtims?

– Per dieną pereinu ne vieną klausymosi būseną. Savo vaikų klausausi vienaip, galbūt kartais ne taip dėmesingai, kaip turėčiau. Tai motiniškas klausymasis.

Kitaip klausausi studentų. Toks klausymasis – tikslingas, kadangi noriu išgirsti, ko jie nori ir ko jiems reikia. Žinoma, yra ir pragmatinis klausymasis, kai, pavyzdžiui, nori pereiti gatvę. Tai gana automatinis klausymasis – turi būti dėmesingas, nes nenori būti partrenktas automobilio.

O kai ruošdamasi pasirodymams ko nors ieškau, klausausi skirtingų garso kūrinių. Kai rengiuosi performansui, sėdžiu ant grindų priešais knygų lentyną, aplink save pasidėjusi grotuvus, klausausi įvairiausių garsų, juos jungiu tarpusavyje. Ne aš, o klausymasis nusprendžia, kokius garsus groju ir derinu tarpusavyje. Tai vėl kitoks klausymasis. Klausausi ir kai rašau. Galvoje girdžiu tekstą, kalbu su juo ne tik mintyse, bet ir garsiai.

– Kokias garsų funkcijas laikote svarbiausiomis?

– Gebėjimą supažindinti mus su kitokia realybe ir išmokyti ją vertinti kitaip. Realybė yra tokia daugiasluoksnė, ją vertinti reikia pasitelkiant visus pojūčius. Deja, dažnai viską vertiname tik vizualiai. Galvojame, kaip nueiti iš vieno taško į kitą, ką daryti, o ko ne, ir neleidžiame kitiems impulsams pasireikšti. Todėl esame įkalinti vieno suvokimo, kas esame ir ką darome.

Garso galia ir malonumas – jo nematomumas. Esame privaloma dalis garso takelio, kurio klausomės ir patys kuriame. Tuo man garsas ir patinka – jis žadina atsakomybės jausmą ir mūsų sąmoningumą. Esu atsakingas už savo automobilio skleidžiamus garsus. Tada pradedi galvoti apie save patį, vairuojantį tą automobilį. Apie savo ryšį su klimato kaita ir taršą, eismo spūstis, kitus žmones kelyje. Jei viską vertinčiau tik vizualiai, galėčiau ignoruoti šią sudėtingą visko tarpusavio priklausomybę.

Nenori klausytis filosofų baltaodžių

– Esate parašiusi keletą knygų apie garsą, vertinote jį iš skirtingų perspektyvų. Viena jų vadinasi „Klausantis triukšmo ir tylos: link garso meno filosofijos“. Ar tai tik besiplėtojanti filosofijos šaka?

– Šią knygą išleidau 2010-aisiais, tada maniau, kad keliaujama tik garso meno filosofijos link. Bet filosofija, ypač vakarietiška, daugiausia plėtoja vizualaus mąstymo kryptį. Mūsų leksika labai vizuali. Norėdama tapti muzikante, buvau mokoma girdėti tai, ką privalau išgirsti. Tada susimąsčiau: o kaip galime mąstyti apie pasaulį per garsą? Ką garsai mums pasakoja apie pasaulį ir kaip tai galime suprasti, jei nemokame reikiamo žodyno ir neturime tam reikiamų įrankių? Juk tie įrankiai – daugiausia žodžiai, leksika. Tada supratau, kad garsas turi nustoti maišytis su filosofija, turime pradėti kvestionuoti egzistuojančias filosofines perspektyvas.

Bet mano privalumas tas, kad nesu filosofė. Aš rašanti menininkė, kuri filosofiją naudoja kaip instrumentą. Todėl nesu tokia suvaržyta filosofijos kanonų, neprivalau klausyti autoritetingų filosofų, kurie daugiausia yra baltaodžiai vyrai. Tai kartu tampa ir feministiniu projektu, kuriuo siekiu įvairovės. Ar galėtume pažvelgti į pasaulį naujai, jei visada remtumės tų pačių filosofų ir kompozitorių mąstysena? Ar tik patvirtintume jau suformuotą pasaulėžiūrą? O galbūt, pasinaudoti tuo nematomu lauku, galime padaryti šuolį iš kanono į naujus garsinius pasaulius?

– Savo knygoje „Politinė garso galimybė“ šias  idėjas perkeliate į politinę areną. Sakote, kad „Brexitas“ yra vizualaus mąstymo padarinys.

– Tai nesiklausymo krizė, kai valstybė mato save labai vizualiai – ne globaliame pasaulyje ir vedant dialogą, bet kaip salą žemėlapyje, atskirtą nuo kitų. Tai katastrofa. Geriausia šios istorijos baigtis – Anglijos, kaip imperijos, Didžiosios Britanijos, pabaiga. O blogiausia – pradžia naujo fašizmo, kuris bus atkartojamas ateityje. Todėl man buvo labai svarbu savo filosofines idėjas perkelti į politinį lauką. Bent tai galiu padaryti iš pykčio, sielvarto ir nusivylimo.

Garsas mums primena, kad gyvename globaliame pasaulyje, dalijamės šia planeta ne tik su žmonėmis, bet augalija ir gyvūnija. Nemanau, kad žmogus turi pasitraukti, jis turi prisiimti atsakomybę. Dabar laikas prisiimti atsakomybę už tai, ką padarėme, kaip suskaldėme pasaulį ir naudojamės jo ištekliais. 

Turime permąstyti, kaip gyventi ir sugyventi drauge šiame pasaulyje. Kai prisimename geografiją, galvojame apie sienas, vizualias linijas žemėlapyje. Pakistano ir Indijos, Palestinos ir Izraelio siena... Daugybė pasaulio problemų yra žemėlapio problemos, kylančios dėl vizualaus mąstymo. Žmonės gyvena išlaikydami nuotolį, puoselėdami kolonialistinio režimo viziją, tiesiog brėždami linijas žemėlapyje, nustatydami teritoriją valstybės, kurioje niekada nesilankė. Ir net nesusimąsto, ką ta linija reiškia.

Bet kai pradedame mąstyti per garsą, šios linijos ima nykti. Jeigu sėdžiu vienoje sienos pusėje ir dainuoju, mane gali girdėti ir sėdintys kitoje pusėje. Sienos yra dirbtinės, atsiradusios dėl to, kad pasaulį suvokiame vizualiai. O juk galėtume viską matyti kitaip.

Daugybė garso kūrinių mums padeda tai padaryti. Klimato kaita parodo, kokiais artimais ryšiais esame sujungti. Vieno fabriko veikla daro įtaką Arkties sričiai, sukelia potvynius salose ir t. t. Ir tai tik vienas pavyzdžių, įrodančių, kad nėra jokiu sienų, klimatas jų paprasčiausiai negerbia.

O garsas gali pasitarnauti kaip įrankis, padedantis ne kovoti su šiomis problemomis, bet jas pažinti, pažadinantis mūsų sociopolitinį ir ekologinį sąmoningumą. Jeigu praktikuotume filosofinę mąstyseną per garsus, galbūt linijas žemėlapyje braižytume ne taip užtikrintai ir suprastume ryšį tarp taršos ir astmos ar gyvūnijos nykimo. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.