Lenkija – kaip riestainis. Vidurys – nederlingas, o viskas, kad derlingiausia – aplinkui. Taip pareiškė Juzefas Pilsudskis, 1920 metais po sėkmingų karų su bolševikais trumpam grįžęs į Varšuvą. Apie tai ir daugiau – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 82 – Varšuva.
Švietimo ministerijoje – geriausiai išsaugotas tarpukario interjeras
„Varšuva dabar ir prieš karą – du visiškai skirtingi miestai“, – tikina istorikas Tomekas Blaščekas. Kartu su istoriku laidos „Stop juosta“ komanda keliauja į švietimo ministeriją, kurioje ieško Lenkijos modernizmo – tarpukario architektūros.
1927 m. statyta ministerija – vienas pirmųjų atkurtos valstybės pastatų. Jo autorius – vienas žymiausių tarpukario Lenkijos architektų – Zdislawas Mączenskis. Didingas portikas kyla per tris pastato aukštus, o virš jo plazdena art deco stiliaus Lenkijos erelis. Pastato interjero autorius – Wojciechas Jastrzebowskis – Varšuvos menų akademijos profesorius, ministerijos meno departamento vadovas.
Įdomu tai, kad jis šį darbą atliko kartu su savo mokiniais – manoma, jog interjero stiliai ne visai dera tarpusavyje, nes griežtam modernizuoto klasicizmo pastatui netinka viduje būti dekoruotam žaismingais art deco elementais. Visi interjero elementai buvo pagaminti Lenkijoje ir tai, kas dabar matoma – didžiąja dalimi autentiška arba tiksliai atkurta. Antrojo aukšto kambariuose ir posėdžių salėje galima pamatyti geriausiai išsaugotą tarpukario interjerą visoje Lenkijoje.
Tarpukariu, skirtingais laikotarpiais, šiame kabinete dirbo ir apartamentuose gyveno penkių skirtingų sričių ministrai. Paskutinis – Varšuvos technologijos universiteto rektorius, liūdnai pagarsėjęs dėl to, kad būdamas švietimo ministru 1937 m. leido įvesti vadinamąjį „suolų getą“ Lenkijos universitetuose. Tai reiškia, kad studentams žydams buvo skiriami atskiri suolai auditorijose.
Nacių okupacijos metais švietimui tarnavęs pastatas buvo paverstas gestapo būstine. Čia buvo įrengtas tardymo kalėjimas. Ant buvusių kamerų sienų išliko per tūkstantį čia kalėjusių asmenų paliktų užrašų. 1952 m. čia įkurtas memorialinis muziejus.
Mokslas Varšuvoje lietuvių nežavėjo
„Nors tarpukariu Varšuva augo, lietuviai važiuoti ten dirbti ar mokytis neskubėjo. Iš Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų Varšuvoje besimokė vos 3–4. Akivaizdu, kad Varšuvos universitetas nebuvo traukos centras“, – tikina istorikas Kazimieras Antanaitis.
Toliau „Stop juostos“ kūrybinė komanda keliauja į Varšuvos nacionalinį muziejų, kurio statybos istorija primena analogiško muziejaus istoriją Lietuvos laikinojoje sostinėje – Kaune. Abu muziejai turėjo tam tikrą ideologinį tikslą – pademonstruoti nepriklausomos tautos didybę. Naujus rūmus anuomet dar vadinamam dailės muziejui buvo planuojama statyti prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
1912 m. tuo tikslu nupirktas didelis žemės plotas miesto centre. Ambicingą naujų muziejaus rūmų projektą 1926 m. sukūrė architektas Tadeuszas Tołwinskis. Vėliau projekto įgyvendinimą tęsė Antonis Dygatas. Muziejus pastatytas laikantis visų modernizmo kanonų – be jokių pagražinimų. Kad muziejaus lankytojai visą dėmesį sutelktų į meno kūrinius. Kadangi muziejus buvo statomas keliais etapais net 10 metų – jo erdves sudaro 15 skirtingų aukščių patalpų. Pastato laiptų konstrukcija atvežta iš Versalio rūmų.
Vienas būsimojo muziejaus direktorių turėjo didelę meno kūrinių kolekciją. Baimindamasis, kad ji neiškeliautų į carinės Rusijos platybes, padovanojo ją Varšuvai iškėlęs sąlygą, kad miestas pasistatytų muziejų. Kariuomenės muziejus, priklausęs tuometei karo reikalų ministerijai, paskolino vieną milijoną zlotų penkiasdešimčiai metų. Nors šie metai jau seniai praėjo, sutartis vis atnaujinama. Ir taip – iki šių dienų.
Stiklo namas ir legendos apie Pablo Picasso
Varšuvos šiaurėje esantis Žoliborzo priemestis garsėja modernistine architektūra ir išskirtiniais pastatais, kurių vienas – „Stiklo namas“ – pastatytas 1937 metais. Pastatas taip pavadintas dėl ilgų juostinių langų per visą pagrindinio pastato fasado ilgį. „Stiklo namo“ architektas Juliuszas Žorawskis – vienas žymiausių lenkų funkcionalizmo atstovų, vadinamas lenkų „Le Corbusier“.
„Vienas šiam pastatui būdingų elementų – išorės apdaila, primenanti jūrinę architektūrą. Šis objektas įtraukas į saugomų objektų registrą, nes jame atsiskleidžia labai kruopščiai realizuoti penki modernistinės architektūros principai“, – pasakoja vietinis pastato gyventojas.
Keturi gyvenamieji namo aukštai ovalinių gelžbetoninių stulpų „pakelti“ virš žemės. Atviras apatinio aukšto plotas aptvertas kalinėto metalo tvorele su „vėjų rožės“ ornamentais. Namas turi ir kitų „okeaninio stiliaus“ bruožų: apvalūs langeliai, į kapitono tiltelį panaši stogo terasa. Per karą namas nukentėjo, bet greitai buvo restauruotas.
Šis pastatas taip pat turi savo legendą, susijusią su dailininku Pablo Picasso. 1948 m. dailininkas dalyvavo prieštaringai vertinamame Vroclavo intelektualų taikos kongrese. Lankėsi jis ir Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kuriame buvo leista rūkyti viduje. Kalbėta, kad P. Picasso apsilankė ir „Stiklo namo“ terasoje. O gal ir ne, gal tik planavo apsilankyti, bet terasoje jo garbei buvo rengiamas banketas.
Po namu įrengtas pirmasis Varšuvoje daugiabučio požeminis garažas, skirtas net 20 automobilių. Per Varšuvos sukilimą garaže buvo įsikūrusi ligoninė. Šio namo gyventojai domisi ne tik jo pastatymo, bet ir čia gyvenusių žmonių istorija. Šio laikotarpio architektūra – vertinama, namai renovuojami išsaugant autentiškas detales.
Plačiau – laidos įraše.
