Kultūra

2019.04.28 10:20

Libertas Klimka. Įstabiojo jurgino kelionė iš actekų pasaulio į Lietuvą

Libertas Klimka,etnologas, LRT.lt2019.04.28 10:20

Gegužė – pats gražiausias metų mėnuo. Tai paukščių klegesio, žiedų sklaidos, sodų žydėjimo, visos augmenijos suvešėjimo metas. Gal kam jau teko išgirsti ir gegutę kukuojant, juk pavasaris šiemet toks ankstyvas... Dar šis mėnuo vadintas žiedžiu, o pagal darbus – ir sėmeniu, sėjiniu. Gegužė dienos ilgiui prideda vieną valandą ir 40 minučių. O svarbiausia, kad saulė šviečia bemaž du su puse šimtus valandų – 8 kartus ilgiau nei per gruodį.

O ką šiuo metu reiktų veikti sode? Pagrindinis rūpestėlis – gėlių sodinimas; juk ne vienas darželis antrą vasaros pusę turėtų džiuginti akis jurginais. Dabar kaip tik metas iš vėsių podėlių išnešti jų gumbus. Tai nuostabios gėlės, bet ir rūpesčio nemažai reikalaujančios: rudenį iškasti, pavasarį pasodinti. Kodėl taip? Ogi todėl, kad yra atvežtinis augalas, į Europą atkeliavęs lygiai prieš 220 metų.

Jurginą Meksikos aukštikalnėse dar 1571 m. atrado ispanų gydytojas, botanikas, ornitologas ir keliautojas Fransiskas Fernandezas de Toledas (1514–1587), vadovaudamas karaliaus Pilypo II pasiųstai mokslininkų ekspedicijai. Jis aprašė augalą, nupiešė jį; atvaizdas buvo išraižytas medžio lentoje. Tik vėliau paaiškėjo, kad jurginai buvo labai svarbūs actekų kultūroje, vadinti „vamzdeliu vandeniui“ (indėniškai „akokotliu“), o raudonais jų žiedais būdavo puošiamas kruvinas žmonių aukojimo altorius.

Praėjus po pirmojo gėlės aprašymo net porai šimtmečių, 1789 m. Meksiko miesto botanikos sodo vadovas, gamtininkas ir gydytojas Vincentas de Servantesas (175–1829) jurginų sėklų nusiuntė savo kolegai Madrido karališkojo botanikos sodo vadovui Antonijui Chose Kavanilesui (1745–1804). Po poros metų augalas buvo jau moksliškai apibūdintas ir pavadintas „dahlija“. Taip buvo pagerbtas Karlo Linėjaus mokinio, švedų botaniko Anderso Dahlio (1751–1781) atminimas. Netrukus  jurginai iš Ispanijos pateko į Jungtinę Karalystę; anglų ir škotų selekcininkai išvedė ne vieną naują veislę. Tačiau pirmąjį pilnavidurį jurginą išaugino vokiečių gėlininkas Hartvigas 1808 m. Karlsrūhės miesto sode.

Į Rusijos imperiją, o kartu galbūt ir į Lietuvą, ši gėlė atkeliavo po napoleonmečio, apie 1813–1814 metus. Tačiau paplito jau kitu, nebe dahlijos, vardu. Mat vokiečių mokslininkas, Berlyno botanikos sodo vadovas Karlas Liudvikas Vildenovas (1765–1812) vieną šio augalo rūšį pavadino savo kolegos, Rusijoje besidarbuojančio botaniko, akademiko Johano Gotlybo Georgio (1729–1802) garbei. Kiek žinoma, Lietuvoje jurginai pirmiausiai pradėti auginti Vilniuje, garsiajame Juozapo Strumilos sode, plytėjusiame priemiestyje, už Rūdininkų vartų maždaug iki dabartinių geležinkelio bei autobusų stočių. Šio sodo publikuotas augalų katalogas rodo, kad 1818 m. čia buvo auginami 12 rūšių jurginai, o po penkerių sode jau žydėjo 30-ies pilnavidurių įvairiaspalvių jurginų kolekcija,  kuri 1845 m.  išaugo netgi iki 200 pačių gražiausių ir naujausių rūšių. Beje, J. Strumila žemaūgius „škotiškus“ jurginus vertino labiau už aukštaūgius „prancūziškus“. O su prancūziškaisiais nutikęs toks kuriozinis atsitikimas, tačiau ne mūsų sostinėje, o Paryžiuje. Juos labai pavydžiai savo sode saugojo imperatoriaus Napoleono žmona Žozefina. Tačiau viena rūmų dama papirkusi sodininką ir pavogusi trejetą gražiausių. Perpykusi aikštingoji Žozefina ne tik žiauriai nubaudusi sodininką, bet išdraskiusi ir likusias gėles.   

Vilniečiai iki šių dienų nepamiršo buvusio puikaus sodo: paliko dviejų gatvių – Sodų ir Gėlių – pavadinimus jo atminimui. Sodo įkūrėjo Juozapo Strumilos (1774–1847) vardu Vilniuje pavadinta gatvė Vilkpėdės rajone.  Įdomaus žmogaus būta, ne tik savo botaniniais pasiekimais, bet ir patriotine veikla. Kilęs iš Kurkliškių kaimo (dabartinės Elektrėnų savivaldybės ribose) J. Strumila pagal išsilavinimą, įgytą Vilniaus universitete,  buvo advokatas. Napoleonmečiu jis tapo Lietuvos tarybos nariu, o kaip masonas ir politiškai kenkęs Rusijos valdžiai žmogus nuo 1826 m. ir 1831 m. po trejus metus buvo kalintas Petropavlovsko tvirtovėje.

J. Strumila laikomas teorinės sodininkystės pradininku Lietuvoje – jis populiarino vaistinių augalų auginimą ir bitininkystę, aprašė per 100 vaismedžių ir uogakrūmių veislių, kurios gerai auga mūsų klimatinėmis sąlygomis. Jo lenkų kalba parašytas veikalas „Šiaurės sodai“  pirmą kartą buvo išleistas 1820 m., tada išaugo iki trijų tomų ir buvo perleistas dar septynis kartus (paskutinė jo laida išėjo 1890 m.). Šiuo sodininkystės bestseleriu vadovavosi ir garsieji žemaičiai – vyskupas Motiejus Valančius ir Kretingos vienuolis botanikas Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849). 1830 m. J. Strumila išleido didelį pasisekimą turėjusį veikalą „Visuotinis sodininkystės metraštis“ („Rocznik ogrodniczny powszechny“), kuriame nurodytas daržuose, soduose, inspektuose  ir šiltnamiuose atliekamų darbų eiliškumas. O 1846 m. parašė ir traktatą apie jurginus.

Šias nuostabias gėles auginti savo Ustronės dvarelyje prie Nemuno labai pamėgo ir Stanislovas Moravskis, 1838 m. atsivežęs jų gumbų iš Sankt Peterburgo. Rašytojas vadintas mizantropu, atsiskyrėliu, betgi jo dėka jurginai paplito Nemuno kilpų gyvenvietėse, kurortuose ir dar plačiau. O gėlės pavadinimai mūsų tarmėse kiek skirtingi; išgirsime tariant – jurginė,  jurgynas, jurginis, jeorgija...

Įdomu tai, kad savo kelią Europoje pradėję jurginai Ispanijoje nebėra tokie populiarūs kaip Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Čekijoje ar JAV. Čia jurginų mėgėjai buriasi į klubus bei draugijas, rengiamos kasmetinės žiedų parodos, veikia specializuoti jurginų ūkiai. Graži jurginų šventė  rudenėjant rengiama ir Birštone. Jais pasipuošia darželius Kleboniškio kaimas Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje. Puiki jurginų kolekcija džiugina akį Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. Ne viena jurginų rūšis puikuojasi lietuviškais vardais. Sakoma,  jurginas nuspalvino XIX amžių, todėl ir vadinamas to šimtmečio gėle.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.