Kultūra

2019.04.29 11:15

Eglė Baliutavičiūtė: šviesumos ir tamsumos (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.04.29 11:15

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“ ir Nadja Sumanen „Rembo“.

Masaji Ishikawa „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“ (Balto, 2019)

Kai pagalvoji, argi nejuokinga: sėdi gėrybėmis aptekęs vakarietis ir skaito apie tai, kas dedasi kažkur kitame, vadinamajame trečiame pasaulyje, piktinasi, baisisi, lieka šokiruotas, bet su pasimėgavimu traukia į save kiekvieną žodį, liudijantį kančias, neteisybę, nusikaltimus prieš žmogiškumą. Kartkartėm tas vakarietis pagalvoja, kad būtų įdomu į tas šalis nuvykti ir viską savomis akimis pamatyti. Juokiuosi ne iš kitų, juokiuosi iš savęs. Nes kodėl gi taip smalsu skaityti pasakojimus apie gyvenimą Islamo valstybės, Kombodžos komunistinių režimų gniaužtuose, genocidą Ruandoje ar ką nors panašaus? Ar skaitydama tai tenkinu paiką smalsumą, ar ieškau kažko, kas padėtų bent menka dalele suvokti tai, kas atrodo nesuvokiama? Pažinti blogį, ar ištyrinėti žmogaus galimybių ribas, kad kiekviename slypi juodžiausia tamsuma ir ryškiausia šviesa?  Gal pasijausti geriau, kad, laimei, gyvenu ten, kur saugu ir gera?

Daug lengviau paaiškinti, kodėl norisi skaityti pozityvią, įkvepiančią literatūrą, o šioji? Nežinau, bet vis klausiu savęs jau glėbdama naujausią akiratin pakliuvusią tokio pobūdžio knygą – Masaji Ishikawa prisiminimus „Upė tamsoje. Sukrečianti vieno pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istorija“.

Knygos autorius pasakoja savo, o kartu seka ir daugelio į jį panašių gyvenimo istoriją. Jis gimė Japonijoje, japonės ir korėjiečio šeimoje. Trisdešimt penkerius metus iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonija valdė Korėją ir iš jos per prievartą parsigabendavo tūkstančius žmonių, kuriuos vietiniai engdavo, laikydavo barbarais, bet anie buvo labai reikalingi kaip žemiausios klasės darbininkai. Vienas iš tokių buvo knygos autoriaus tėvas – nors vedė japonę, šalyje visada jautėsi svetimas, atstumtas. Tuo tarpu po karo susikūrusi Šiaurės Korėja vykdė aktyvią propagandinę kampaniją kviesdama korėjiečius grįžti į tėvynę ir žadėdama jiems geresnį gyvenimą, nei kada nors jie galėtų tikėtis Japonijoje. Žadėjo net ne geresnį gyvenimą, o stačiai rojų žemėje jiems ir jų vaikams. Japonija išvykstančiuosius labai palaikė, vengdama socialinių neramumų, kad kadaise ne savo valia čia atsidūrę korėjiečiai nepradėtų reikalauti kokių nors teisių. Taigi 1960 m. M. Ishikawos tėvas, įkalbėtas kraštiečių, nusprendė su trimis vaikais ir žmona, visai nemokėjusia korėjiečių kalbos, emigruoti į Šiaurės Korėją. Žodžio grįžti nevartoju specialiai – ne tik todėl, kad Šiaurės Korėja buvo visai naujai susikūrusi valstybė, su kuria grįžtantieji neturėjo teisinių santykių, bet ir todėl, kad dalis tų persikėlusių korėjiečių buvo kilę iš pietinių teritorijų, kurios po karo tapo Pietų Korėjos dalimi. Knygos autoriaus tėvas buvo vienas iš tokių.

Persikėlimo metu M. Ishikawai buvo apie trylika – jau tada jam nuojauta kuždėjo, kad nieko gero iš to nebus, bet nieko negalėjo pakeisti. Pirmieji vaizdai, pamatyti Šiaurės Korėjoje, tą paauglio nuojautą tik patvirtino: „Jų drabužiai, batai, kiekviena smulkmena šaukte šaukė: šio rojaus gyventojai skursta kur kas labiau, nei Japonijoje kada nors teko skursti mums“ (p. 42). Persikėlusi M. Ishikawos šeima vėl atsidūrė ant žemiausio socialinio laiptelio, su tuo susidurdavo visi atkeliaujantieji iš Japonijos. Šis statusas reiškė nuolatinę panieką, nužmoginimą, negalėjimą nieko pakeisti net matant kvailiausius ir kenkėjiškiausius valdžios sprendimus, tūkstančių tūkstančius pasmerkiančius badui ir mirčiai. Net jų vaikų nepasigailėta – kad ir kaip autorius stengėsi mokytis, jam įgyti aukštąjį išsilavinimą buvo užginta. Negana to, it antausius nuolat teko kentėti propagandą, kokia nuostabi yra Šiaurės Korėja, kiek nedaug tetrūksta iki rojaus, jau tuoj tuoj visi valgys baltus ryžius ir mėsą.

Masaji Ishikawa, turinčio gyvenimiškos nuovokos, bet vis dėlto visą gyvenimą dirbusio sunkų fizinį darbą ir niekada negavusio kadaise trokšto išsilavinimo, pasakojimas yra labai paprastas, neišpuoselėtas, koncentruojamasi į kasdienybės detales, šeimos likimų svarstymus. Jo tikslas – papasakoti apie savo trisdešimt kelerius metus Šiaurės Korėjoje, o ne gyvenimą iškreiptų veidrodžių karalystėje apskritai. Tad jis lieja susikaupusį pyktį, neviltį, bejėgiškumą, apmąsto savo padėtį ir kasdienybę. Tai įdomu ir kartu, be abejo, šiek tiek praskleidžiamas vienos uždariausių šių dienų valstybių šydas, vis dėlto reiklesnis skaitytojas tikriausiai pasiges išsamesnių detalių, apibendrinimų, vietomis ims painiotis dėl nutylėjimų, nenuoseklumo. Gali būti, kad prarają tarp teksto ir skaitytojo didina ir vertimas. Ne, Vaidos Jėčienės vertimas nestringa, bet vis dėlto versta ne iš originalo, bet iš anglų kalbos. O sprendžiant iš anglakalbių skaitytojų pastebėjimų internete, vertimas iš japonų į anglų kalbą nepasižymi gera kokybe.

Įdomu, kad autoriaus tapatybė nėra aiški. Jei internete bandytumėte surasti informacijos apie jį – beveik nieko neaptiktumėt. Rašoma, kad dėl jo artimųjų ir draugų, likusių Šiaurės Korėjoje, saugumo dalis minimų žmonių vardų pakeisti, o ir pats autorius slepiasi po slapyvardžiu, tiesa, nurodomas kitas slapyvardis, nei matome ant knygos viršelio. Galime numanyti, kad slapukavimui yra ir daugiau priežasčių. Kaip rašoma šiuose prisiminimuose, nors Japonijos valdžia jam padėjo pabėgti, dėl politinių priežasčių primygtinai liepė to neviešinti.

Ar pabėgimo istorija tikrai sukrečianti, kaip kad žadama knygos viršelyje? Sakyčiau, labai neskoninga pigia dėmesio ekonomikos pagimdyta antrašte nubanalinti be abejonės itin skausmingus žmogaus išgyvenimus. Be to, jei kas ir sukrečia šioje istorija, tai ne pabėgimas, o pasakojimas apie gyvenimą žmogų ir žmogiškumą niekinančioje valstybėje, bandymas išlikti žmogumi, mylėti ir viltis, kai, rodos, jokios vilties nėra, o kelio gale tamsuoja vien liūdna pabaiga.

Nadja Sumanen „Rembo“ (Gelmės, 2018)

Ką reiškia nešioti svetimą vardą? Ši tema nereta vaikų literatūroje – netinkamas, dažnai žymaus žmogaus vardas vaikui ar paaugliui kliudo atrasti ir suformuoti savo identitetą, nes jau turi stiprų kultūrinį krūvį, tad paauglys nuolat lyginasi su tuo, kieno vardu buvo pavadintas. Su tokia problema susiduria ir suomių rašytojos Nadjos Sumanen debiutinio romano „Rembo“ pagrindinis keturiolikmetis veikėjas. Rembo – devintame dešimtmetyje pradėtų sukti kovinių filmų herojus, tikras galiūnas, įveikiantis itin sudėtingas kliūtis, tokį jį mato liesas aplinkybių prispaustas vaikinukas, kuriam teko toks pats vardas.

Keturiolikmečio gyvenimas tikrai nelengvas – jam diagnozuotas aktyvumo ir  dėmesio sutrikimo sindromas, jam reikia daugybės pastangų, kad pritaptų prie sociumo, mokykloje yra engiamas, o namuose jo laukia sunkiai depresija serganti motina, jos nuolat besikeičiantys sugyventiniai, kurių Rembo negali pakęsti, ir tuščias šaldytuvas.

Temų ir problemų įvairove ši knyga puikiai dera prie prieš kelerius metus nedidelės leidyklos „Gelmės“ pradėtos leisti „Paribio istorijų“ serijos, orientuotos į paauglius ir jaunimą. Visose serijos knygose kalbama apie jaunus žmones, susiduriančius su didelėmis, sudėtingomis problemomis: ligomis, artimųjų netektimi, gyvenimu gatvėje ir kt. Šios knygos yra vadinamoji problemų proza, tapsmo romano, arba bildungsroman, atmaina. Tradiciškai tokiuose kūriniuose jaunas žmogus pereina į brandesnę būtį, paauga intelektualiai, fiziškai, emociškai, nes tam tikra linkme susidėliojusios aplinkybės, tekę išmėginimai užprogramuoja paauglio kismą. Be abejo, tokio tipo kūriniai ne naujiena mūsų lentynose, yra skaitomi ir mėgstami paauglių.  

Nadjos Sumanen „Rembo“ – kaip ir dauguma tokio pobūdžio knygų – yra lėtesnio tempo, joje didelis dėmesys teikiamas ne išoriniam, bet vidiniam veikėjų pasauliui, jausmams, potyriams. Ne visada veikėjams pavyksta išsišnekėti ir apskritai susikalbėti, todėl vidinė drama tik intensyvėja. „Neišsiaiškinti klausimai lieka kaip rakštis po oda ir supūliuoja“, – (p. 179) mąsto romano pagrindinis veikėjas.

Kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu – bandyta sukurti gyvenimo užgrūdinto, bet jautraus, atsakingo ir mąstančio paauglio paveikslą. Tai atspindi ir Rembo kalba, ji neretai kandi, pasitelkiamos aštrios ir šiuolaikiškos metaforos, ironija. Kaip neretai esti, humoras padeda bent kiek išlaikyti distanciją nuo dalykų, kurie pernelyg skaudina: „Jau buvau pastebėjęs, kad keliant rinkmeną į prastoką mamos standųjį diską, kartais gelbsti kūrybiškumas“ (p. 17). Įdomu, kad netgi dorotis su problemomis padeda kuo tikriausia metafora: „Dažnai jaučiuosi taip, lyg būčiau susmegęs į žemę iki juosmens, giliau nei visi. Įsikibdamas į šaką pakylu į orą ir galiu laisvai tabaluoti kojomis. Galiu valdyti kūną ir sunkio jėgą. Tai lyg suteikia vilties. Kad gali kai ką pakeisti.“ (p. 131)

Rembo yra įdomus ir simpatiją keliantis personažas – jis protingas ir geras, nesiima beprasmio maišto dėl jam tekusių sunkumų, jaučiasi atsakingas už motiną ir net už pasaulį. Bet vis dėlto jis tik keturiolikmetis ir ne jo jėgoms išgelbėti suaugusiuosius, net susitvarkyti su savimi ne visada pavyksta. Bet Rembo dar ir įkvepiantis personažas, nes sugeba priimti ištiestą pagalbos ranką, ne visi taip gali. O įsikibus į tą ranką, kad ir kaip kartais būtų sunku laikytis, bėdas išspręsti tampa lengviau.

Nadjos Sumanen „Rembo“ – įdomus ir pozityviai nuteikiantis skaitinys. Beje, ši Aidos Krilavičienės iš suomių kalbos išversta knyga Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus apdovanota Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią 2018 m. vertimą paaugliams. Taigi knygą atrasti rekomenduoju ne aš viena.