Kultūra

2019.04.28 12:14

Aistrų ir intrigų sūkuriui nurimus: kas nustatyta po „Kino pavasario“ apžiūros

Gediminas Jankauskas, „Kultūros barai“2019.04.28 12:14

Kad pagaliau baigėsi žiema, liudija ne tik ilgėjančios dienos, vis švelniau veidus glostanti saulė, bet ir tradicinis „Kino pavasaris“. Aplankyti visus seansus nebūtų įstengęs net nepralenkiamas filmų žiūrėjimo čempionas šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, tad man teko nepavydėtina dalia apžvelgti tuos, kurie atrodo įdomiausi, vadovaujantis subjektyviais kriterijais.

Šiemet parodyti net 168 filmai – pristatytos programos „Kino festivalių favoritai“, „Meistrai“, „Europos debiutų konkursas“, „Kritikų pasirinkimas“, „Metų atradimai“, lietuvių kino naujienos, studentų kūryba, prancūzų režisierės Claire Denis filmų retrospektyva.

Azijos spalvų kaleidoskopas

Šiuolaikinio kino kūrėjai iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis vis dažniau išeina į gatves, tyrinėdami paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai Kanuose Auksine palmės šakele įvertinta japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Kore-eda Kanuose jau 2013 m. buvo apdovanotas už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“. Siužetas vertas tradicinės indų melodramos – architektas sužino, kad jau šešerius metus augina svetimą vaiką, nes ligoninėje dėl apmaudžios klaidos sūnus buvo sukeistas su kitu naujagimiu ir dabar gyvena kukliai besiverčiančioje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse.

Sostinės lūšnynuose glaudžiasi ir „Vagiliautojų“ šeima, priėmusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osama su žmona ir vaikais skursta, vis tiek nepraranda optimizmo, nes pasikliauja sena filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“ Linksmai nusiteikę duonos (ir ne tik jos) prasimano vagiliaudami parduotuvėse. Jiems tai ne tik vienintelis išgyvenimo šaltinis, bet ir smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Tų vagysčių net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso.“

Sunku pritarti gyvenimo „filosofijai“, kuri prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Vis dėlto režisierius pernelyg ilgai jos neplėtoja, optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu, bet jau negrįžtamai pasuka visai kita linkme, o „visuomenės ląstelės“ istorija tampa žiauria šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnoze.

Tarptautinių kino festivalių favoritas yra ir Kinijos režisierius Jia Zhang-ke (jo „Natiurmortas“ 2008-aisiais Venecijoje buvo apdovanotas Auksiniu liūtu, „Nuodėmės prisilietimas“ 2013-aisiais Kanuose pelnė prizą už geriausią scenarijų). Kino pavasaris rodė jo trilogiją apie šiuolaikinės Kinijos problemas „Kalnai gali pasislinkti“ (2015). Naujausias filmas „Balčiausi yra pelenai“ – tai irgi trijų dalių istorija apie meilę, ištikimybę ir išdavystę, bet šįkart aistros verda tarp nusikalstamų grupuočių. Siužeto varomoji jėga – romantinė meilės istorija. Filmas pavadintas pagal vieną sceną, kurioje sakoma: „Vulkaniniai pelenai yra skaisčiai baltos spalvos. Tai, kas dega tokioje aukštoje temperatūroje, turi išlikti švaru.“ Ar ši mintis taikytina ir žmonių jausmams?

Aukštos temperatūros atmosferą kuria ir Pietų Korėjos režisierius Lee Chang-dongas filme „Degantis“, sukurtame pagal japonų rašytojo Haruki’o Murakami’o to paties pavadinimo apsakymą, bet su aiškiomis aliuzijomis į Williamo Faulknerio romaną „Triukšmas ir įniršis“, Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“. Šiuos literatūros šedevrus cituoja pagrindinis filmo herojus darbininkas Jong-su, laisvalaikiu rašantis pirmąją knygą. Vieną dieną gatvėje vaikinas visiškai netikėtai susitinka vaikystės draugę, gyvenusią kaimynystėje. Jong-su kadaise iš jos tyčiodavosi, vadindamas pabaisa. Įžeidimo nepamiršusi mergina dabar turi puikią galimybę atkeršyti.

Irano režisieriui Jafarui Panahiui valdžia uždraudė kurti filmus gimtinėje net 20 metų. Tokia bausmė už filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš prezidento Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai. Atvira pilietine pozicija užrūstinęs Teherano valdžią, režisierius savo šalyje tapo disidentu. Vis dėlto 2015-aisiais jam pavyko slapčia sukurti filmą „Taksi“ – pats suvaidino vairuotoją, kuris vežioja keleivius, į kino kamerą pasakodamas apie gyvenimą Teherane, apie politines šalies aktualijas, apie savo draugus. Sudėliota marga, emociškai intensyvi panorama. Disidentinę Panahio kūrybą kritikai praminė „filmais, kurie neįmanomi“, o Berlyno kino festivalis apdovanojo „Taksi“ Auksiniu lokiu. Tai labai simboliškas aktas, liudijantis, kad jokie politiniai suvaržymai negali užgniaužti tiesos.

Naujausias Panahio kūrinys „Trys veidai“ pernai Kanuose prizą už geriausią scenarijų pasidalijo su režisierės Alice Rohrwacher filmu „Laimingasis Ladzaras“, jau rodytu Scanoramoje. „Trys veidai“ – dar vienas „kelio filmas“. Vėl matome režisierių už automobilio vairo – šįkart jis su populiaria aktore Behnaz Jafari važiuoja į tolimą kalnų kaimelį padėti jaunai provincijos merginai, kurios tėvai draudžia jai net svajoti apie aktorės karjerą, ketindami ištekinti už nemylimo vyro. Po desperatiško pagalbos šauksmo seka bandymas nusižudyti. Kas tai – paskutinė viltis, moralinis šantažas ar pastangos išgarsėti bet kokia kaina?

Spalvingiausias iš visų Azijos filmų, ko gero, buvo kinų režisieriaus Bi Gano „Ilga dienos kelionė į naktį“. 2016-aisiais Kino pavasaris parodė pirmąjį jo filmą „Kaili bliuzas“ – tai melancholiška istorija, kaip buvęs nusikaltėlis, vykdydamas paskutinę motinos valią, vyksta į subtropikų ir rūko miestelį Kaili (Kinijos Guižou provincija) ieškoti sūnėno, kurį likimo valiai paliko brolis. Pakeliui Čenas patenka į keistą kaimelį, kuriame laikas teka kitaip, o žmonių gyvenimai papildo vieni kitus, paversdami kasdienybę siurrealistine fantazija. Stulbinantis praeities, dabarties ir ateities susiliejimo potyris paskatina Čeną susimąstyti apie savo paties gyvenimą.

Naujausiame filme „Ilga dienos kelionė į naktį“ režisierius tęsia eksperimentus su pamėgta stilistika, ieškodamas prarastojo laiko. Šįkart į gimtąjį Kaili, iš kurio pabėgo prieš dvylika metų, grįžta jaunuolis Lu Hong-vu. Atvykęs į tėvo laidotuves, prisimena artimo draugo mirtį, ieško prarastos mylimosios, kurios niekaip negali pamiršti, nes ji valdo jo mintis, geismus, net košmarus. Pavadinimas „Ilga dienos kelionė į naktį“, beje, pasiskolintas iš JAV dramaturgo Eugene’o O’Neillo klasikinės pjesės.

Filmas – tikras vizualumo šedevras: jame regimi ryškūs Wongo Kar-wai’aus „Meilės laukimo“ kontūrai, Davido Lyncho fantazijai prilygstančios mistinės haliucinacijos, Andrejaus Tarkovskio grynosios kino poezijos parafrazės... Drauge su filmo herojumi pasineriame į hipnotizuojantį aistros ir intrigų sūkurį, pasauliui skendint kerinčiose neono šviesose. O šiuolaikinių technologijų mėgėjai tikriausiai įvertins vienu kadru nufilmuotą beveik valandos trukmės 3D sceną, kuri dar labiau sustiprina svaigaus sapno įspūdį.

Rumunų kino fenomenas

„Brandaus socializmo“ laikais Rumunijos filmai Lietuvos ekranus pasiekdavo reguliariai. Neišlepinti kino įvairovės, mielai žiūrėdavome rumuniškus „Dakus“, sukurtus pagal holivudinį istorinės tematikos modelį, amerikietiškus kriminalinius trilerius atstodavo režisieriaus Sergiu Nicolaescu įtempto veiksmo detektyvai apie narsuolį komisarą Miklovaną („Švariomis rankomis“, „Paskutinis šovinys“), nuotykių romantikos troškulį malšindavo rumuniški vesternai („Prerijos“). Rumunijos kinas tada atrodė labai vakarietiškas, kaip ir šios šalies socializmas, nes ilgametis diktatorius Nicolae Ceaușescu turėjo tvirtą stuburą ir nepadlaižiavo Maskvai, kaip tą darė sovietų statytiniai „broliškose“ respublikose.

Tačiau Ceaușescu režimo žlugimas atskleidė daugybę tokių paslapčių, kurios dar ir dabar šiurpina labiau už bet kokį siaubo filmą. Žmonės, ilgus dešimtmečius gyvenę totalaus psichologinio teroro sąlygomis, iki šiol negali atsigauti ir užmiršti slogios praeities. Kiekviename žingsnyje bado akis ryškūs kontrastai tarp svaiginančios prabangos ir juodžiausio skurdo. Matyt, todėl Rumuniją taip pamėgo turtingų šalių kinematografininkai – tamsos kunigaikščio Drakulos gimtinėje, autentiškoje aplinkoje jie mielai filmuoja nesibaigiančias istorijas apie vampyrus, vilkolakius ir kitokią velniavą.

Rumunijos kino renesansas prasidėjo beveik prieš 15 metų – tarptautiniuose kino festivaliuose triumfavo „Pono Lazaresku mirtis“ (2005 m., rež. Cristi Puiu), „12.08: į rytus nuo Bukarešto“ (2006 m., rež. Corneliu Porumboiu), „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (2007 m., rež. Cristianas Mungiu) ir kiti filmai. Iš ilgai trukusio socialistinės diktatūros letargo pabudusios šalies jauni menininkai nori ir moka nagrinėti problemas, aktualias ne tik jų regionui. Nors dažnai sugrįžta prie socialistinės santvarkos realijų, tačiau nenori įstrigti praeityje ir drąsiai žengia į priekį.

Dėl naujausių rumuniškų filmų dabar konkuruoja svarbiausi pasaulio festivaliai, džiugu, kad Kino pavasaris parodė juos net keturis ir labai skirtingus. Rumunų Naujosios bangos veteranas Corneliu Porumboiu pristatė filmą „Begalinis futbolas“, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dokumentinis kūrinys, skirtas populiariam sportui. Iš tikrųjų tai dar viena traumuotų žmonių sąmonės studija. Režisieriaus vaikystės draugas Laurentiu Ginghina jaunystėje pats spardė kamuolį, tačiau sportininko karjerą turėjo baigti, nes susilaužė koją. Dabar jis – provincijos miestelio biurokratas, nuobodaus darbo rutiną paįvairinantis tuo, kad išradinėja naujas futbolo taisykles, kurios turėtų sumažinti traumų tikimybę.

Racionalizatorius mėgėjas savo išradimus siūlė apsvarstyti Futbolo federacijos atstovams, konsultavosi su teisininkais, kaip užpatentuoti naujas kamuolio spardymo taisykles, tačiau fanatiko iniciatyvoms nebuvo pritarta. Klausantis herojaus postringavimų apie viską (daugiausia, žinoma, apie futbolą) ir apie nieką, „palaipsniui stiprėja absurdo pojūtis [...], leisdamas personažui sakyti begalinius monologus režisierius kuria dar vieną parabolę apie naująją suvienytos Europos dalį. Provincialią, naivią, vis dar gyvenančią utopijoje, bet šventai tikinčią savo gebėjimu neatpažįstamai pakeisti pasaulį.“ (1)

Režisieriaus Radu Jude filmą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ galima laikyti tiltu tarp dabarties ir praeities. Pavadinimas – tai citata iš Rumunijos diktatoriaus maršalo Iono Antonescu kalbos 1941 m., kai jis išreiškė kategorišką politinę poziciją, paskelbdamas etninio valymo Rytų fronte pradžią. O jauna menininkė Mariana jau šiais laikais sugalvojo Bukarešto aikštėje atkurti tuos tragiškus įvykius, kad įtaigia inscenizacija pažadintų istorinę sąmonę.

Rumunams viena skaudžiausių psichologinių praeities traumų – Holokaustas, susijęs su žydų naikinimu Odesoje ir kitose teritorijose, okupuotose per karą. Mariana įsitikinusi, kad geriausias vaistas nuo negyjančių žaizdų – tiesa. Tačiau kiekviename žingsnyje susiduria su atviru priešiškumu. Net inscenizacijoje dalyvaujantys aktoriai ir finansiniai projekto rėmėjai siūlo pernelyg nesureikšminti rumunų vykdyto genocido. Juk jo apraiškų būta daugelyje šalių. Argi rumunai – patys didžiausi piktadariai? Visą Europą tuomet buvo apėmusios antisemitinės nuotaikos, rumunai tiesiog prisijungė prie bendro choro, kad irgi galėtų vadintis europiečiais. Nuo panašių filme skambančių „argumentų“ per nugarą eina šiurpas. Akivaizdu, kad barbarų epocha dar nesibaigė.

Dramoje „Nežudyk“ (rež. Cătălin Rotaru ir Gabi Virginia Șarga) savo profesijai atsidavęs jaunas chirurgas Kristianas, sėkmingai atlikęs operaciją, sužino, kad jo pacientas mirė. Sukrėstas gydytojas bando išsiaiškinti, kas galėjo sukelti tokią staigią mirtį. Pasirodo, ligoninė daug metų naudoja neefektyvų preparatą biocidą. Kristianas nusprendžia priešintis nusikalstamam abejingumui, bet „ar gali vienas žmogus kovoti su sistema?“ (2) Filmo „Nežudyk“ režisieriai rėmėsi tikrais įvykiais, Rumunijoje sukėlusiais nemenką rezonansą.

Drama „Neliesk manęs“, sukurta rumunams bendradarbiaujant su Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos ir Bulgarijos kinematografininkais, po premjeros Berlyno kino festivalyje, kur buvo apdovanota Auksiniu lokiu, sukėlė tikrą šoką, publika pasidalijo į dvi stovyklas – vieni filmu pasišlykštėjo, kiti teigė, kad jis pakeitė jų gyvenimą.

Čia pasakojama apie labai intymius pojūčius, su kuriais susiduria žmonės, trokštantys švelnumo, tačiau bijantys fizinių kontaktų. Penkiasdešimtmetė Laura apie savo seksualines fobijas pasipasakoja dokumentinį filmą kuriančiai menininkei (ją suvaidino pati režisierė Adina Pintilie). „Neliesk manęs“ balansuoja ant vaidybinio ir dokumentinio kino ribos, kuri kartais visiškai išsitrina. Kino kamera lydi Laurą visur – į ligoninę, kur lankydama po insulto gydomą tėvą ji stebi fiziškai neįgalių pacientų kūnus, į uždarą klubą, kurio nariai dalyvauja atvirai mazochistiniuose eksperimentuose. Šios scenos, būdingesnės pornografiniams filmams, pateikiamos kaip terapija, padedanti atsikratyti bet kokių suvaržymų ir pamilti savo kūną tokį, koks jis yra. Provokacija pavyko jau vien tuo atžvilgiu, kad apima noras ginčytis, prieštarauti.

Lenkų kino pamokos

Lenkai kasmet sukuria apie trisdešimt vaidybinių filmų, kurių meninis lygis toks aukštas, kad net mintis nekyla apie finansinę krizę, kuria dabar taip dažnai bandoma teisinti kino nuosmukį. Šio stebuklo priežasčių reikėtų ieškoti, prisimenant šalies kino tradicijas – pokariu susiformavusią Lenkijos kino mokyklą ar socialistinės stagnacijos metais atsiradusį Moralinio nerimo kiną, kai išgarsėjo Krzysztofas Zanussis, Krzysztofas Kieślowskis ir jų bendražygiai.

Zanussis, jau seniai tapęs pasaulio piliečiu, savo projektus realizuoja svetur. Naujausias režisieriaus kūrinys „Eteris“ – dar viena variacija „Fausto“ tema. Veiksmas XX a. pradžioje plėtojasi carinės Rusijos provincijoje. Jaunas karo gydytojas, trokšdamas pavergti patrauklią merginą, apsvaigina ją mirtina eterio, skirto nuskausminimui, doze. Kad išvengtų bausmės, prieglobstį randa Austrijos-Vengrijos imperijoje, kur tęsia eksperimentus, bet rūpinasi visai ne medicininiais savo bandymų rezultatais. Jis tikisi, kad išsiaiškinęs pavojingai galingo skysčio poveikį, galės nebaudžiamas manipuliuoti žmonėmis.

Jaunos režisierės Kingos Dębskos pavardę Kino pavasario žiūrovai įsidėmėjo dar 2016 m., pamatę jos tragikomediją keistoku pavadinimu „Mano dukterys karvės“. Dvi pašėlusio temperamento seserys amžinai konfliktuoja, bet susivienija, šeimą ištikus nelaimei. Per komiškos dramos akinius režisierė žvelgia ir į savo naujo filmo „Iki dugno“ herojes. Tai pasakojimas apie tris moteris, priklausomas nuo alkoholio. Prokurorei Dorotai dažnai tenka griebtis apgaulės, kad išvengtų atsakomybės už nusižengimus, kuriuos padarė apsvaigusi; chirurgė Teresa dėl besaikio girtavimo prarado šeimą; pavyzdinga studentė Magda net pati negalėtų pasakyti, kodėl beveik kiekvieną dieną baigia bare.

Filmo scenarijų parašė Mika Dunin, gerai išmananti šią problemą, nes tvarko populiarų moterims skirtą interneto tinklalapį „Emociniai išblaivinimo namai“, nekeista, kad kai kurias čia aprašytas istorijas ji panaudojo filme „Iki dugno“.

Naujausias Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“, pernai pasirodęs Lenkijos ekranuose, sukėlė didžiulį triukšmą. Šis režisierius gimtinėje jau seniai laikomas skandalingos reputacijos menininku, ramybės drumstėju. Pirmame savo filme „Vestuvės“ (2004) kandžiai išsityčiojo iš tradicinių papročių ir nacionalinių užstalės ritualų. Trileris „Blogi namai“ (2009) pašiurpino kriminaline drama, įvykusia socialistinės Lenkijos laikais, – 1978 m. provincijoje, iš pažiūros ramioje vienišoje fermoje, po beprotiškų išgertuvių prasidėjo šiurpi smurto orgija.

Dramoje „Rožė“ (2011) primenama, kad pirmaisiais pokario metais prie Lenkijos prijungus Mozūriją, anksčiau priklausiusią Vokietijai, pradėtas prievartinis vietinių gyventojų lenkinimas. O filmas „Voluinė“ (2016) atskleidė tragiškus įvykius, kai 1939 m. vasarą ukrainiečių nacionalistai surengė lenkų, gyvenusių Voluinės miestelyje, žudynes.

Smarzowskis dažnai kaltinamas ir patriotizmo stoka, esą piktavališkai niekina visas Lenkijos vertybes, geriausius tautos bruožus parodo karikatūriškoje šviesoje. Filme „Stiprusis angelas“ (2014) aktorius Robertas Więckiewiczius, vaidinantis prasigėrusį poetą, žvelgdamas tiesiai į kino kamerą, sako: „Geriu nuo tų laikų, kai lenkas tapo popiežiumi. Gėriau, kai lenkai laimėdavo, ir gėriau, kai jie pralaimėdavo. Geriu, kai man gerai, ir geriu, kai man blogai.“ Daugelis lenkų pasipiktino, neva režisierius bando pristatyti juos pasauliui kaip girtuoklių tautą, ypač nepatiko žodžiai: „Alkoholizmas – mūsų tautinė liga, o prieš butelį visi lygūs.“

Tą lygybę gerai iliustruoja epizodas reabilitacijos klinikoje, kai savo „pasiekimais“ dalijasi įvairių socialinių sluoksnių atstovai – nuo sunkvežimio vairuotojo iki režisieriaus, kuris per tarptautinio festivalio banketą prisišlapino į kelnes. Visi jie kažkada teigė sau ir kitiems, kad žino normą ir gali save kontroliuoti, bet nė patys nepajuto, kaip tapo bevaliais „žaliosios gyvatės“ vergais. Autoriai surado labai tikslų filmo stilių, gerai perteikiantį, kaip jaučiasi girtuoklis, praradęs realybės jausmą. Scenų montažas kartais primena „trūkusios juostos“ efektą – nutraukiamas sakinys, neišbaigiama situacija, chaotiškai šuoliuojama laike ir erdvėje... Visa tai primena negailestingai užsiveržiančią kilpą. Patyrę kinomanai ir „girtavimo filosofijos“ adeptai čia tikriausiai atpažins nuorodą į Wojciecho Haso klasikinę dramą „Kilpa“ (1957). Alkoholiko (jį vaidino Gustavas Holoubekas) kelias pražūties link parodytas taip, kad šį filmą galima „pradedantiesiems“ rodyti prevencijos tikslais.

Pasižiūrėję „Klerą“, Lenkijos piliečiai, laikantys save pavyzdingais katalikais, pasijuto įskaudinti asmeniškai. Didelę įtaką religiniam ir politiniam šalies gyvenimui darantys Bažnyčios hierarchai suskubo pasmerkti „šmeižikišką paskvilį“. Kai kuriuose regionuose vietinė valdžia net pabūgo rodyti skandalingą filmą, nors iškart suveikė draudžiamo vaisiaus saldumas – vos per kelias rodymo dienas „Klerą“ pasižiūrėjo beveik trys milijonai lenkų.
Režisierius tiesiai šviesiai įvardijo tai, kas jau seniai yra vieša paslaptis, juk pedofiliją pasmerkė pats popiežius Pranciškus. Lenkijos žiniasklaida ir anksčiau skelbdavo informaciją apie kunigus, kurie tvirkina vaikus. „Klero“ scenaristai rėmėsi liudijimais tų, kurių vaikystę apnuodijo seksualinė prievarta, pasinaudojo ir olandų žurnalisto Ekke’s Overbeeko žurnalistiniu tyrimu, aprašytu knygoje „Bijokite! Kalba Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“.

„Kleras“ nėra skirtas vien kunigams pedofilams demaskuoti. Pasikėsinęs į šį tabu, režisierius kerta iš peties ir į kitas jautrias vietas, jo akiratyje atsiduria ne pavieniai Bažnyčios tarnai, bet pati Dievo namų institucija, kuriai visos septynios didžiosios nuodėmės, regis, nėra svetimos...
Galima pasvajoti, kad lietuviai kada nors irgi liausis statę bukas komedijas, primityvius filmus apie banditus ir pagaliau atsigręš į aktualias dabarties problemas. Lenkų pavyzdys rodo, kad atėjus tokiai gadynei, lengva nebus.

Realios istorijos

Jau įpratome kai kurių filmų pradžioje matyti užrašą „Sukurta pagal tikrus įvykius“. Dažnai ši frazė tiesiog primena, kad siužetas paimtas iš gyvenimo, o ne scenaristų išgalvotas. Tai įpareigoja kūrėjus griežtai laikytis faktų, tačiau kine daugiau pasiekiama ne atkuriant autentišką praeitį, o apibendrinant realybę, – tada net ir išgalvota istorija neprasilenkia su gyvenimo tiesa.

Žinoma, realybę geriausiai atspindi dokumentinis kinas. Britų dokumentininkė Kim Longinotto filmą „Medžiojant mafiją“ (2019) skyrė sicilietei Letizia’i Battaglia’i, kuri pačiu kruviniausiu šiuolaikinės Italijos istorijos laikotarpiu nepabūgo fotografuoti mafijos nusikaltimų. Rusų dokumentininkas Vitalijus Manskis filme „Putino liudininkai“ (2018) iš medžiagos, nufilmuotos 2000-aisiais, sumontavo autentiškų įvykių kroniką, atskleidžiančią, kas dėjosi, kai netikėtai pasitraukė Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir šalies vadovo posto ėmė siekti jo įpėdinis Vladimiras Putinas.

Ko gero, įdomiausias (bent jau tikrai originaliausias) Kino pavasario dokumentinis filmas, pasakojantis apie karinius konfliktus, yra „Dar viena gyvenimo diena“ (2018). Režisieriai Raúlis De La Fuente, Damianas Nenowas kaleidoskopinę karo dinamiką, vidinį herojų įkarštį ir politinę pasaulio fantasmagoriją perteikia... animacijos priemonėmis. Lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuścińskis 1975 m. buvo išsiųstas į Angolą, kur nepriklausomybės priešaušryje įsiplieskė kruvinas pilietinis karas, išprovokuotas vadinamosios Gvazdikų revoliucijos. Nepaisydamas mirtino pavojaus, jis braunasi į karo veiksmų zoną, kad galėtų kasdien transliuoti reportažus apie konfliktą.

1989 m. Etiopijoje siautėjant pilietiniam karui, daug šios šalies žydų emigravo į Izraelį – tokia vaidybinio filmo „Figmedis“ tema. Toronto kino festivalyje apdovanota režisierė Aäläm-Wärqe Davidianas globalinį konfliktą perteikia per šešiolikmetės žydaitės Minos ir jos mylimojo Elio, kuris slapstosi nuo būtinosios karo tarnybos, asmeninius išgyvenimus.

Visuomet aktualią rasizmo Jungtinėse Valstijose temą plėtoja du vaidybiniai amerikiečių filmai. Prieš trejus metus subtilia drama „Mėnesiena“ išgarsėjęs režisierius Barry’s Jenkinsas filmui „Jei Bylo gatvė prabiltų“ pasirinko afroamerikiečio Jameso Baldwino romane papasakotą istoriją, kurią, anot rašytojo, 8-ajame dešimtmetyje lėmė „neviltis pramaišiui su optimizmu“. Devyniolikametės Tišos svajonės sudūžta, kai dėl rasisto policininko intrigų jos mylimasis Fonis įkalinamas už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Policininkų rasistų netrūksta ir filme „Juodaodis iš Kukluksklano“, bet šįkart kalbama ne apie juos. Režisierius Spike’as Lee pasakoja istoriją, kuri atrodo neįtikėtina, tačiau tai iš tikrųjų įvyko Kolorado valstijoje 8-ajame dešimtmetyje. Jaunas juodaodis policininkas Ronas Stalvortas, įdarbintas archyve, sugalvojo originalų būdą, kaip demaskuoti Kukluksklaną ir užkirsti kelią kruvinai akcijai.

Filmo kontekstą režisierius atskleidžia dviem labai tiksliais akcentais – pradžioje matome chrestomatinius „Vėjo nublokštųjų“ (1939) kadrus, kamera, kylanti iki pergalingai plevėsuojančios JAV vėliavos, bando aprėpti kovos lauką, nuklotą žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnais. Po šio patetiško prologo ekrane pasirodo sunkiai atpažįstamas Alecas Baldwinas, dabar vis dažniau parodijuojantis prezidentą Trumpą. Čia jis vaidina reakcingą politiką, kuris repetuoja „tikriems patriotams“ skirtą kalbą ir įvardija pagrindinius „baltosios Amerikos“ priešus – tai juodaodžiai, žydai ir masonai, o kartu Dievo vardu laimina baltuosius naujam kryžiaus žygiui (čia praverčia chrestomatiniai Davido W. Griffitho „Tautos gimimo“ (1915) kadrai).

Temos apie masonų sąmokslą prieš Ameriką režisierius daugiau neplėtoja, svarbiausi toliau pasakojamos istorijos herojai – juodaodis Ronas ir žydas Flipas. Jiedu dirba Kolorado Springso policijoje, o į klano priešų gretas patenka pagal etninius požymius. Ronas, vietiniame laikraštyje suradęs klano (jo nariai vengia šito žodžio, save vadina organizacija) telefoną, paskambina ir pasisiūlo drauge kovoti su baltųjų priešais. Pakviestas susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, vietoj savęs nusiunčia baltaodį – patyrusį detektyvą Flipą.

Dauguma kriminalinės tematikos filmų, rodytų festivalyje, irgi vaizduoja ne scenaristų sugalvotus siužetus, bet interpretuoja realias istorijas. Berlyno kino festivalyje Sidabriniu lokiu už scenarijų apdovanotame filme „Muziejus“ meksikiečių režisierius Alonsas Ruizpalacios rekonstruoja 1985-ųjų įvykius, kai du draugai ryžosi apvogti Nacionalinį antropologijos muziejų. Filmas patrauklus žaismingu stiliumi, veiksmo komedijoms būdingu ritmu, kelio filmų motyvais ir politine ironija (kas galėtų paneigti faktą, kad pasaulio muziejų ekspozicijose apstu pavogtų artefaktų?).

Argentiniečių filmo „Angelas“ pagrindinis herojus iš tikrųjų panašus į angelą – tokį, kokius vaizduoja leidiniai, skirti plačiosioms masėms. Jaunas argentinietis Carlosas Robledo Puchas 8-ajame dešimtmetyje buvo tikra bulvarinės (ir ne tik) spaudos „žvaigždė“ – jo nuotraukos mirgėjo Argentinos laikraščiuose ir žurnaluose, nors jis nebuvo nei futbolininkas, nei mokslo genijus, nei dainininkas ar populiarus aktorius. Puchas – serijinis žudikas, dėl išskirtinio grožio pramintas Mirties angelu. Kai 1972 m. jį pagaliau suėmė, dvidešimtmečio maniako sąžinę slėgė vienuolika žmogžudysčių, daugybė apiplėšimų, du žmonių pagrobimai, vienas išžaginimas – tai toli gražu ne visas kriminalinių jo „nuotykių“ sąrašas, iki šiol vadinamas rekordiniu Argentinos istorijoje. Rekordinė ir įkalinimo trukmė – už grotų jis praleido jau beveik 50 metų. Bausmė parinkta tokia, kad maniakas negalėtų išeiti į laisvę anksčiau, negu numirs visų jo aukų tėvai.

Sąžinės priekaištų Carlosas niekada nejautė, užtat retsykiais kreipdavosi su malonės prašymu, grasino nužudyti net Argentinos prezidentą. Prieš kelerius metus pareiškė norą, kad filmą apie jį sukurtų Quentinas Tarantino, o pagrindinį vaidmenį atliktų Leonardas DiCaprio. Tarantino ir DiCaprio savo naujausiam filmui pasirinko kito serijinio žudiko – Charleso Mansono – istoriją (filmas „Kartą Holivude“ turėtų pasirodyti vasarą), o „Angelą“ prodiusavo ispanai – broliai Agustínas ir Pedras Almodóvarai.

„Kafarnaumo“ pagrindinis veikėjas Zeinas iš Jordanijos kriminalinę veiklą pradėjo labai anksti kaip ir argentinietis Puchas. Zeinui buvo vos dvylika, kai už žmogžudystę jis penkeriems metams atsidūrė už grotų. Vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dar dešimt brolių ir seserų, apie mokslus negalėjo net svajoti – reikėjo padėti tėvams platinti narkotikus. Berniukas turėjo dar vieną svajonę – pabėgti su sesute į Švediją, bet ir šis planas žlugo, nes tėvai pardavė dukrą krautuvėlės savininkui. Tada Zeinas pabėgo iš namų ir pradėjo išgyvenimo odisėją gatvėse.

Šis režisierės Nadine’os Labaki filmas, pernai Kanuose apdovanotas specialiuoju žiuri prizu, sulaukė ne tik visuotinio dėmesio, bet ir aplodismentų, trukusių beveik 15 minučių. Tokia reakcija suprantama – kine, ko gero, dar neteko matyti istorijos apie paauglį, kuris ryžtasi savo tėvus paduoti į teismą už tai, kad šie suteikė jam gyvybę.

Naujojo Rusijos kino staigmenos

Kino pavasarį šiemet pradėjo nostalgiškas filmas „Vasara“, kurio premjera Lietuvoje buvo surengta kaip solidarumo akcija su režisieriumi Kirilu Serebrenikovu, Rusijoje laukiančiu teismo nuosprendžio. Tiesiai iš filmavimo aikštelės Sankt Peterburge režisierius su antrankiais buvo nugabentas į tardymo izoliatorių Maskvoje, kur iki šiol teisiamas pagal akivaizdžiai sufabrikuotus įkalčius dėl finansinių grobstymų jo vadovaujamame teatre Gogolj centr.

„Vasaros“ siužetas prasideda politinių permainų (netrukus jos bus pavadintos perestroika) išvakarėse, kai jaunimo protus buvo užvaldžiusi alternatyvi roko muzika – Borisas Grebenščikovas ir grupė Akvarium, Konstantinas Kinčevas ir grupė Alisa, Jurijus Ševčiukas ir grupė DDT, – o Sankt Peterburgo (tada šis miestas dar vadinosi Leningradu) restoranas Saigon tapo neformalia maištingųjų rokerių būstine.

Iš gana margos pogrindžio muzikantų kompanijos ypač išsiskyrė Viktoras Cojus – ne tik ryškia azijietiška išvaizda, bet ir manieromis, dainavimo stiliumi, keistais dainų tekstais („Sodinu aliuminio agurkus brezentiniame lauke“). Režisieriaus Sergejaus Solovjovo filmo „Assa“ (1987) finale, tapusiame jaunimo manifestu, Cojus atliko vieną garsiausių savo dainų „Noriu permainų!“ Daina pradedama repetuoti tuščiame restorane, bet netrukus ji jau skamba atviroje erdvėje, o tūkstančiai liepsnelių, plazdančių žmonėms virš galvų, pritaria raginimui, sprogdinančiam nakties tamsą: „Permainų reikalauja mūsų širdys, permainų reikalauja mūsų akys.“

„Vasarą“ galima laikyti savotiška miniatiūrine ano meto muzikos madų antologija. Filme skamba Cojaus ir tada labai populiaraus Maiko Naumenkos su grupe Zoopark dainos, nemažai roko klasikos – grupės Talking Heads daina „Psycho Killer“ aidi apšnerkštame sovietiniame traukinyje, Iggy’o Popo dainą „The Passenger“ atlieka troleibuso keleiviai...

Kinas Rusijoje dabar plėtojamas dviem kryptimis, kurios vargu ar galės susikirsti. Vienus filmus dosniai remia Kultūros ministerija, negailinti lėšų patriotiniams kūriniams, skatinantiems nacionalinį pasididžiavimą. Kitame poliuje – kinas, kurio autoriai drįsta nepaklusti „partinei linijai“ ir stengiasi apnuoginti problemas, slypinčias už šventinio fasado.

Tokių filmų rodymui Rusijos kino teatruose daromos įvairiausios kliūtys, tačiau juos mielai priima užsienio kino festivaliai. Ne kaip depresyvią egzotiką, o kaip iki galo dar nenuslopintus laisvų menininkų pasisakymus urbi et orbi. Tokių filmų autoriams neretai tenka prisiminti Ezopo kalbą, menininkams labai padėjusią sovietmečiu.

Šiemet Kino pavasaris parodė du naujojo Rusijos kino pavyzdžius, labai artimus tiek savo idėjomis, tiek ir tuo, kad vaizduoja realybę, tolimą didmiesčių šurmuliui. Abiejų filmų ašis – neišbrendamas skurdas, kurio nukamuoti žmonės lengviau užmezga ryšį su gyvūnais negu su kitais žmonėmis. Šis susvetimėjimas ir iš to kylantys konfliktai abiejuose filmuose vaizduojami, pasitelkiant metaforas, pasakų intonacijas, skurdo poetizavimą, nors atmosfera dažnai primena slogų sapną.

Režisierės Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ herojus – introvertas veterinaras Jegoras – atokiame ūkyje augina prijaukintas lapes, dresuoja medžioklinius šunis. Iš idiliškos vienatvės, kurią susikūrė 25-erių metų atsiskyrėlis, į niūrią realybę brutaliai sugrąžina gyvūnų teisių gynėjai.

Drama „Žmogus, kuris visus nustebino“ – gili filosofinė parabolė apie gyvenimą ir mirtį, apgaubta legendos skraiste. Nuo Antikos laikų kuriami pasakojimai apie žmonių bandymus pergudrauti likimą, apgaunant pačią mirtį. Filmo herojus – miškininkas Jegoras – gyvena Sibiro taigoje, yra gerbiamas kaimelio gyventojų, su žmona laukiasi antrojo vaikelio. Staiga vieną dieną sužino, kad serga vėžiu – gyventi liko vos du mėnesiai. Vyro negali išgelbėti nei medicina, nei magija. Bet vienas vietinės šamanės patarimas jam giliai įstrigo: „Kai mirtis atėjo pasiimti antino, jis apsimetė antimi, kad mirtis pasišalintų nieko nepešusi.“

Praradęs bet kokią viltį, Jegoras griebiasi neįprasto, aplinkinius šokiruojančio būdo, kaip kovoti su liga, – jis pabando tapti... moterimi. Bet nemanykite, kad vyrą išgelbės lyties keitimo operacija. Filmas (rež. Natalija Merkulova, Aleksejus Chupovas) visai ne apie tai.

Iš lėto atskleidžiamame siužete vienas po kito iškyla šiuolaikinio pasaulio skauduliai, apmąstoma, kodėl dingsta aiškios ribos tarp vyriškų ir moteriškų funkcijų, tarp stiprumo ir silpnumo, tarp tolerancijos ir agresijos, kodėl svarbiausiu argumentu prieš „kitokius“ tapo smurtas, kurio griebiamasi be atodairos ir be skrupulų.

Meditacijos ir hipnozės seansai

Sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms, pagrindiniai kino festivaliai vis dažniau tampa modernių eksperimentų arena. Įžvalgesni menininkai jau plėtoja visiškai naujas kino formas, drąsiai plečia ateities horizontus. Štai meksikiečių režisierius Alejandras Gonzálezas Iñárritu prieš dvejus metus leido stiprių nervų žiūrovams dalyvauti kino instaliacijoje „Kūnas ir smėlis“. Jos dalyviai su specialiais šalmais ant galvų pasijunta atsidūrę virtualioje Meksikos dykumoje, per kurią keliauja pabėgėliai, ketinantys kirsti JAV valstybinę sieną. Prieš eksperimentą dalyviai buvo įspėti apie galimą šalutinį poveikį – galvos skausmą, svaigimą, pykinimą, panikos priepuolius. Baisiausias tarp šių bendro diskomforto dirgiklių yra pojūtis, kad atsidūrei ant mirties slenksčio. Šį „kiną“ išbandžiusieji pripažino – dalyvavimo efektas toks stiprus, kad su juo negali lygintis jokios situacijos, sugalvotos scenaristų.

Visai kitokį požiūrį keliose šalyse pademonstravo Tailando kino režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, priskiriamas prie tų naujosios kartos kino menininkų, kurie mėgsta „išlaisvintas struktūras“, „atmeta kino kaip istorijos pasakojimo ir atrakciono sampratą“. (3)

Šis režisierius išgarsėjo ne tik meditaciniais filmais, bet ir moderniomis videoinstaliacijomis. Projektas, pavadintas „Švytintys šešėliai“, 2018-ųjų vasarį Vilniaus ŠMC lankytojams suteikė galimybę kelias valandas praleisti režisieriaus fantazijų pasaulyje, kai veikėjai ir temos keliauja iš vieno filmo į kitą. Šis kultūrinis projektas primena ilgai trunkantį magijos seansą, kuriame sapnai susipina su prisiminimais, realizmas su siurrealizmu, politika su mitologija, tačiau ne kaip priešybės, o kaip to paties reiškinio variacijos. (4)

Panašių „tarpdisciplininių“ eksperimentų Kino pavasaris šiemet nepateikė, tačiau meditacinio kino, leidžiančio žiūrovams pajusti egzotiškų apeigų, ritualų, fantasmagoriškų košmarų atmosferą, netrūko. Butano režisierius Tashi’s Gyeltshenas filme „Raudonas falas“, pasitelkdamas metaforas ir simbolius, primena Himalajų papėdėje gyvenančių žmonių senovinį tikėjimą, kad iš medžio išdrožti raudoni falai apsaugo nuo piktųjų dvasių.

ingapūro režisieriaus Yeo Siew Hua filmo „Išgalvota žemė“, panardinančio į hipnotinę būseną, beveik visos scenos nufilmuotos naktį ir tiesiog fiziškai galima pajusti chroniškos nemigos keliamą nuovargį, kuris kamuoja detektyvą Loką, narpliojantį migranto dingimą.

Meksikos režisierius Carlosas Reygadasas irgi kuria transcendentinės meditacijos atmosferą, ignoruodamas vaidybiniam kinui įprastą fabulą. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į nedidelę žmonių, gyvenančių uždaroje aplinkoje arba atokioje vietoje, grupelę. „Tylios šviesos“ (2007) herojai – negausi religinė menonitų bendruomenė.

ilmas „Po tamsos – šviesa“ (2012) nukelia į gūdžią Meksikos provinciją, o „Mūsų laikas“ – į atokią Meksikos rančą, kurioje auginami koviniai koridos buliai. Estera prižiūri ūkį, o jos vyras poetas Chuanas (jį suvaidino pats režisierius) augina galvijus. Du jaunėliai vaikai kasdien važinėja į mokyklą, vyresnysis studijuoja. Sutuoktinių idilė dingsta, kai Estera susižavi žirgų dresuotoju Filu. Neištikimybė – emocinis filmo kamertonas, bet su tradicine melodrama tai neturi nieko bendra.

Dar vienas režisierius, kuriam beveik visai nerūpi veiksmas, yra šiuolaikinis Turkijos kino klasikas Nuri’s Bilge’as Ceylanas. Jo filmai – tai gili psichologinė studija, ne veltui šis režisierius laikomas Tarkovskio pasekėju, vadinamas turkų Antonioniu. Savo kūrybinį credo režisierius nusako tokiais žodžiais: „Aš stengiuosi suprasti žmogaus gyvenimą ir jo sielą, apie kurią tikriausiai žinome mažiau negu apie gyvybę Marse.“

Raudona gija per šio režisieriaus kūrybą driekiasi temos apie netvarius šeimos ryšius – „Susvetimėjimas“ (2002), „Metų laikai“ (2006), „Trys beždžionės“ (2008). Jo filmuose nesunku įžvelgti rusų literatūros klasikų motyvus, kurių ypač daug „Žiemos miege“ (2014) – tai ir bendra čechoviška atmosfera, ir naktiniai pokalbiai apie nesipriešinimą blogiui, primenantys Levo Tolstojaus filosofiją, ir Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ parafrazės – scenoje deginami pinigai, ant sienų kabo romano iliustracijos (tapytojas Ilja Glazunovas).

Tris valandas trunkančiame naujausiame Ceylano filme „Laukinė kriaušė“ irgi gausu citatų, simbolių, nuorodų į literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ (epizodas su kūdikiu ir skruzdėmis). Pagrindinis herojus yra rašytojas – jaunuolis grįžta į gimtąjį kaimą, tikėdamasis čia gauti paramą savo pirmosios knygos leidybai. Atskleidžiami jo santykiai su tėvu, kuris prasilošė žirgų lenktynėse ir prarado aplinkinių pagarbą.

Ramus filmo ritmas įtraukia į kamerinį pasakojimą, o personažų būsenos kinta drauge su Turkijos gamta, kurią veikia besikeičiantys metų laikai. Įspūdis toks, tarsi skaitytum vieną iš Orhano Pamuko knygų.

Kino pavasaris baigėsi. Tegyvuoja Kino pavasaris!

1 Živilė Pipinytė. Apie kasdienybės absurdą. 7 meno dienos. 2018 m. vasario 23 d.
2 Kino pavasario katalogas.
3 Андрей Плахов. Квентин Кустурица is no more. http://os.colta.ru/cinema/projects/8787/details/16707/?expand=yes#expand
4 Apichatpong Weerasethakul. Švytintys šešėliai: videoinstaliacijų paroda ir filmų retrospektyva. http://mc.rrv.lt/lt/exhibitions/past/18/9024

Publikaciją parengė Mindaugas Klusas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.