Kultūra

2019.04.25 17:29

Scenografo Liudo Truikio asmenybė: net didžiausiam pragmatikui leis patikėti legenda

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.04.25 17:29

Jei esate šiuolaikiškas pragmatikas, bet jumyse dar kirba noras patikėti legenda –būtina susipažinti su dailininku, scenografu L. Truikiu. Mitai, senosios civilizacijos, Verdis, Šventoji Žemaitija, Atlantida – tai ženklai, nurodantys kelionės kryptį.

E. Fryko gatvė 14 – L. Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės buveinė. Iš tolo griaudėjanti Verdžio muzika, deginamo kadagio ir gintaro smilkalų dūmai, persiški kilimai, šeimininko verdama arbata ir vakaro tema: Atlantida.

„Vienas psichologas, apsilankęs L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose pasakojo, kad garsusis scenografas jį pasitiko dūmų debesyje. Vakaro tema buvo Atlantida. Pasak psichologo, L. Truikys taip įtaigiai pasakojo apie Atlantidą, kad šis porą savaičių turėjo sunkiai dirbti, kad sugrįžtų į įsivaizdavimą, kad hipotetinė sala neegzistuoja“, – teigia muziejininkė Dalia Bieliūnaitė.

L. Truikys gimė Žemaitijoje, Pagilaičiuose. Jo tėvas – ūkininkas, laisvalaikiu užsiiminėjo dievdirbyste, puošė aplinkines bažnyčias, o mama dainavo liaudies dainas. Vėliau Liudas buvo išleistas į Telšių religinę gimnaziją, kur pateko pas ypatingą mokytoją – filosofą Vydūną.

„Kai įstojau į J. Gruodžio muzikos mokyklą, kartu su draugais eidavome į dietinę valgyklą. Ten aš pastebėjau keistus žmones – L. Truikį ir M. Rakauskaitę. Ta pora išsiskyrė iš visų nepaprastu elgesiu, išvaizda. Kadangi esu smalsi, viską labai apžiūriu, pastebėjau, kad Marijona buvo apsiavusi sandalais, o jos pėdų nagai buvo nudažyti ryškiai žalia spalva“, –  pasakoja Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė B. Petravičiūtė.

Mokydamasis Kauno meno mokykloje, L. Truikys su bendrakursiais buvo pašalintas už streiką. Vėliau tobulinosi Berlyne, Paryžiuje, tačiau, nesužavėtas mokslais, grįžo į Lietuvą. Dirbo Šiaulių dramos teatre ir svajojo tapti operos dailininku. Antano Raičiūno opera „Trys talismanai“ valstybės teatre buvo pirmoji „truikiškos“ stilistikos opera. Toliau sekė daugybė kūrinių, kurių kiekvienas buvo kruopštūs žingsniai ieškant būdų apjungti muziką ir dailę bei taip atrasti meno sintezę. Išskirtinį dėmesį L. Truikys skyrė Verdžiui. Scenografijos operoms „Traviata“, „Aida“, „Don Karlas“ – tai naujas, iki tol neregėtas posūkis Lietuvos scenografijos istorijoje.

Karo metais L. Truikio brolis ir trys seserys išvyko į Ameriką ir „Metropolitan“ operos administracijai parodė keletą L. Truikio scenografijų eskizų. Operos administracija pasiūlė dailininkui galimybę kurti scenografiją bet kuriai Verdžio operai, tačiau netgi toks pasiūlymas nesuviliojo menininko – jis nebuvo linkęs palikti lietuviškos publikos.

„Apie amerikiečius jis gan griežtai pasisakydavo. Neva jo darbai neskirti amerikietiškai publikai, nes šie lukštena saldainių popieriukus. O Lietuvoje L. Truikys buvo toks mylimas, kad žmonės, atvykę į spektaklį, dešimt minučių plodavo spektakliui neprasidėjus tam vaizdui, kurį išvysdavo“, – pasakoja muziejininkė Dalia Bieliūnaitė.

Operos solistė M. Rakauskaitė gimė Čikagoje. Jos tėvas – knygnešys Mykolas Pranas Rakauskas pasirūpino, kad visi 5 vaikai mokėtų skaityti ir rašyti lietuviškai. Marijonos brolis tapo kunigu, o sesuo – vienuole, o ji pati pasirinko kitokį kelią ir būdama 30-ies metų vienintelė nusprendė grįžti į Lietuvą. Apie 1920 m. valstybės teatrui trūko solistų, jų buvo ieškoma visame pasaulyje. Tokiu būdu į teatrą buvo pakviesta M. Rakauskaitė – sopranas. Čia ji ir sutiko L. Truikį. „M. Rakauskaitė suknelę „Karmen“ siuvosi Ispanijoje teigdama, kad savo vaidmeniui nori ispaniško karščio“, – pasakojo muziejininkė.

Kaune galima rasti ir L. Truikio sakralinės dailės kūrinių. Vienas jų – Šančių bažnyčioje esanti freska „Angelai“, kurioje –  14 ultramarino spalvos bizantiško stiliaus angelų, rūsčiai žvelgia į susirinkusiuosius. „Pamačius freską, žmonių reakcijos būna įvairios. Vieni sako, kad angelai atrodo kraupiai, nesupranta, kodėl jie mėlyni, o kitiems, kurie žino L. Truikį, tai nuostabu“, – pasakoja Šančių parapijos vikaras Nerijus Pipiras.

Užklupęs sovietmetis neketino taikstytis su išskirtinėmis asmenybėmis. L. Truikys buvo pašalintas ne tik iš Kauno taikomosios dailės instituto, bet ir iš Valstybės teatro. Dešimt metų dailininkui buvo uždrausta kurti teatre, tačiau žemaitiškos dvasios tai nepalaužė. 1958 m. draugų pagalba L. Truikiui buvo gautas leidimas kurti Verdžio operą „Don Karlas“ Vilniuje. Vėliau Karnavičiaus „Gražiną“, kurios scenovaizdyje pavaizduoti skydai su stilizuotomis Vyčio figūromis, komisijai pristatyti kaip tulpės.

„Nepaisant to, kad 10 metų buvo be darbo, L. Truikys panaudojo Vyčio motyvą. Tais laikais, kai tautinė simbolika buvo uždrausta, jis dar kartą nebijojo rizikuoti netekti darbo“, – teigia D. Bieliūnaitė.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre  – pavojingi ryšiai

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Pavojingi ryšiai“, kuriame – rizikingi aukštuomenės žaidimai. Ko siekia žmonės, turintys viską?

XVIII a. gyvenęs prancūzų karininkas Pierre`as Choderlosas de Laclosas parašė vieną iš skandalingiausių kūrinių Europoje. Laiškų forma parašytas romanas „Pavojingi ryšiai“ apnuogino tuometės Prancūzijos aristokratijos tamsiąją pusę bei ištvirkavimus. Prieš daugiau nei 30 metų britų dramaturgas Christopheris Hamptonas pagal šį romaną sukūrė pjesę, kuri, pasak autoriaus galėtų būti aktuali bet kuriuo laikotarpiu. „Pagrindiniai susipinantys ryšiai spektaklyje – per kontrolę pakeliama savivertė. Jeigu aš galiu „paimti“ kitą, esu kažko vertas“, – pasakoja spektaklio režisierius A. Jankevičius.

„Pavojus yra tada, kai žaidimas tampa tikrove. Kai žaidimo riba nusitrina ir niekas jos nebejaučia“, – į klausimą apie tai, kas yra pavojus, atsako spektaklio scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė.

Du nuobodžiaujantys aristokratai, siekdami paįvairinti nuobodžią kasdienybę susikuria žaidimą. Įtakinga našlė Markizė de Mertėj, įtikina užkietėjusį mergišių Vikontą Valmontą suvedžioti nekaltą merginą iš vienuolyno, o tuo tarpu Vikonto dėmesį patraukia dora ištekėjusi moteris. Cinikų intrigos susipina, o žaidimo pabaiga kur kas rimtesnė nei tikėtasi. Klastingąją Markizę de Martėj įkūnija aktorė Goda Piktytė.

„Ponia Martej nori visus valdyti, ji labai psichopatiška asmenybė. Manau, kad ji neturi tokių jausmų, kaip gailestis, sąžinė, savigrauža“, – apie personažą pasakoja aktorė.

Režisierius A. Jankevičius laikomas vienu iš perspektyviausių savo kartos kūrėjų. Pastatyta beveik 50 spektaklių, dalis jų buvo rodomi Suomijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Izraelyje. Kritišku požiūriu pasižymintis režisierius sako netikįs kartų skirtumais ir neskirstantis žmonių į grupes. „Mes skirtingi, tad kam visus, kaip avinus, suvaryti į vieną gardą? Kategorijomis aš nemąstau. Mąstau tai, ką matau, o ne tai ką rašo, peza ar panašiai. Profesijos nuo savo asmens neatskiriu, nes tada būčiau aranžuotoju. Aš suprantu ir žinau tai, kas man patinka. Ir žinau, kad mano žinojimo ratas yra uždaras. Aš sąmoningai leidžiu sau įsileisti kažkokius iš pirmo žvilgsnio svetimkūnius, kad praplėsčiau savo akiratį“, – teigia režisierius.

Spektaklyje „Pavojingi ryšiai“ ponios Mertėj vaidmenį įkūnija – aktorė Goda Piktytė, Valmono – Vaidas Maršalka, panelę Turvel – Gabrielė Ladygaitė. Taip pat vaidina Inga Mikutavičiūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Daiva Rudokaitė bei Gytis Laskovas.

Pokalbis 450: bažnytinės muzikos magistras, kunigas Vilius Sikorskas

„Dievui dėkoju, kad pusę gyvenimo esu kunigystėje. Esu ne tik kunigas, bet ir muzikas – pasirinkus kunigystę, mane visada lydėjo chorvedybos studijos. Taip pat didžiuojuosi, kad Kaune yra vienintelė Pabaltijyje mokykla „Cantores David“, mokanti vaikus sakralios muzikos“, – teigia bažnytinės muzikos magistras, kunigas V. Sikorskas.

Smalsu sužinoti, ar V. Sikorskas laisvalaikiu klausosi ne tik bažnytinės muzikos, bet ir roko? „Ne paslaptis, kad savo laisvalaikiu neklausau sakralios muzikos – aš ją atlieku, mokau kitus. Savo laisvu laiku mėgstu lengvąją muziką, šlovinimo muziką, giesmes. Tai – nuostabus dalykas klausytis mašinoje, dirbant, keliaujant“, – tikina kunigas.

Nepaisant visą gyvenimą lydinčios muzikos, V. Sikorskas gyvenime skiria daug dėmesio tylos meditacijai. „Tyla – įėjimas į savo vidų, Dievo paslaptį, taip pat į artimo žmogaus jautrumą ir gyvenimą. Jeigu būtumėte labai griežto vienuolyno atsiskyrėlis, ant savo durų parašytumėte „O, palaimintoji mano vienatve“. Tyla yra priemonė, tikslas, disciplina – jos reikia mokytis“, – apie tylos meditaciją ir jos svarbą žmonių gyvenime pasakoja kunigas V. Sikorskas.

Plačiau – laidos įraše. 

7 Kauno dienos. Lietuvos kultūros fenomenas – Liudas Truikys