Vilniaus rotušėje veikia tapytojo, performansų kūrėjo, videomenininko Evaldo Janso paroda. Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio teigimu, niekas taip giliai ir ekscentriškai nesibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviais kaip E. Jansas.
Pats menininkas sako, esą jo kūrybos niekaip neveikia vis daugiau viešosios erdvės aprėpiantis politkorektiškumas, ir tiki, kad savo kūryba nepaliks abejingų. Žiūrovus turėtų paveikti ir paroda Rotušėje. Joje pristatoma iki šiol nerodyta E. Janso tapyba, primenamas kūrinių kontekstas.
Jaučiasi mylimas
– Dažnai jus apibūdina kaip šiuolaikinio meno pasaulio chuliganą, nenuspėjamo charakterio žmogų. Kaip vertinate tokius žodžius?
– Kaip save bepozicionuosi, kitiems geriau matyti. Kažkada tam prieštaravau. Jaunystėje daviau interviu, tai mane piktino tie pridedami epitetai. Kiekvienas menininkas nori savo kūrinį padaryti kuo įtaigesnį. Jei kuris to nesugeba, tai čia jo bėda.
– Ar publika tokia pat jums atvira, koks jūs esate jai?
– Intencijos ir pastangos turi būti kuo stipresnės, o reakcija... Jaučiuosi mylimas publikos, man pakanka grįžtamojo ryšio. Esu pastebėtas, kai kada – net keliamas ant pjedestalo. Pasitikiu savimi.
– Sakote, grįžtamojo ryšio netrūksta. Tačiau menotyrininkas V. Kinčinaitis apie jūsų parodą rašo, kad šiandien visuomenė yra apatiška ir jūs su ta apatija kovojate savo kūryba. Ar tiesa?
– Čia iš piršto laužta ta apatija. Kinčinaitis rašo, kad mano menas yra kaip atsvara tai apatijai. Daug studentų ir jaunų menininkų neoficialiuose pokalbiuose klausia, kaip išlaikau tokius pautus.
– Ir ką jiems atsakote?
– Reikia nebijoti būti idiotu. Nebijoti daryti to, kas tau gera. Jei ekshibicionizmas kelia pasitenkinimą, tai dažniau būkim ekshibicionistai.
– Tad aplinka nėra apatiška ir dėmesio jums užtenka?
– Visada jaučiau kompleksą dėl to, kad esu lietuvių menininkas. Čia kaip provincijoje, nesusilauki tokio dėmesio.
Svarbiau ne tapyba, o pasakojimas
– Vaizdo įrašuose užfiksuoti jūsų performansai. Galima stebėti, kaip užsiimate visokia savinaika. Prisirišęs virve prie sienos bėgate tolyn ir griūvate arba švirkštu traukiate savo kūno skysčius ir t.t.
– Klausiate apie meno įtaigą. Atsakymas vienareikšmis – noriu, kad mano menas būtų įtaigus.
– Ir jums atrodo, kad geriausias būdas tos įtaigos pasiekti – kelti skausmą sau ir statyti žiūrovą į nemalonią padėtį?
– Dariau tuos performansus prieš daugelį metų. Dabar esu nuosaikesnis. Tapau. Mano paveikslai performatyvūs, man kur kas svarbiau pasakojimas. Tapyba – jau antraeilis dalykas.
Kunsthalių personažai
– Kodėl nebeveikia jūsų jutubo kanalas „JansasTV“?
– Pasidarė nebeįdomu. Daug įdomiau užsiimti provokacine tapyba. Ta dokumentika, nors ji ir buvo jansiška, – varžė, surišo rankas. Man nepatiko.
Visi alpsta, kaip čia unikalu, bet tai buvo pragyvenimo šaltinis, sumokėti mokesčius. O kai pradėjau pardavinėti paveikslus, man tai tapo antraeiliu dalyku.
– Yra sakančių, kad lietuviai dėl istorinių priežasčių ne visai supranta modernizmą. Tarkime, nesuprantame Jono Meko kūrybos. Ar tas pats ir su šiuolaikiniu menu? Ar jaučiate, kad žmonės supranta, apie ką jūs kalbate?
– Ateinu į Šiuolaikinio meno centrą, dairausi po sales ir nieko nesuprantu. Man atrodo, kad menininkai šaiposi iš žiūrovo. Esi profesionalus menininkas, bet jei nepatogiai pasijunti, kai ateini į kurią nors parodą... Tas institucinis kuntshalių personažas gyvuoja. Ir Lietuvoje yra daug tokių menininkų, kurie rašo ilgus raštus, aiškina.
– Bet apie šiuolaikinį meną dažnai sakoma, kad jo nesuprasi neišmanydamas konteksto.
– Savo kūriniais abejingų nepaliksiu. Aš nešnibždu, man nereikia paklodžių rašyt.
– Kanale „JansasTV“ daug įrašų, kur jūs kalbinate kitus menininkus, kuratorius. Kodėl tai darėte? Ką supratote klausydamasis jų atsakymų?
– Tyriau lauką. Aš dabar pats aktualiausias menininkas, nes viską ištyriau. Iš 300 interviu.
– Kokia tyrimo išvada?
– Ateikit į parodą.
Evaldo Janso paroda Vilniaus rotušėje veiks iki balandžio 29 dienos.
