Kultūra

2019.04.23 10:33

Martynas Levickis: turint laisvo laiko atsirakina kūrybinė spynelė

LRT.lt2019.04.23 10:33

Kai skubu ir niekur nespėju, apie kūrybą negalvoju. Kita vertus, kiekvienas scenos atlikimas yra kūryba“, – pranešime spaudai sako akordeono virtuozu vadinamas Martynas Levickis, besiruošiantis koncertams su su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus.

– Martynai, muzikuodamas daug eksperimentuojate, esate vadinamas akordeono novatoriumi ir ambasadoriumi. Koks žanras Jums artimiausias: simfoninė ar kamerinė muzika, klasika ar šiuolaikiniai kūriniai?

– Nors tikrai nevengiu pasiblaškyti po skirtingų žanrų ir stilių platybes, manau, kad vis labiau save suvokiu kaip klasikinės muzikos atlikėją. Tai byloja ir pastarųjų metų mano darbai, koncertai, projektai. Visgi, atsakinėdamas į šį klausimą žinau, kad šiomis dienomis publikuosime mano naują vaizdo klipą, kuriame atlieku simfoninę popdainos versiją, taigi, atrodytų, viskas vėl susimaišo į didelę kontradikciją. Tačiau nuo 2013 m., kuomet išleidau savo albumą, naujų popdainų „cover`ių“ mano repertuare nebūta, tad toks nuėjimas į paraštę retkarčiais net ir labai sveikas.

Galų gale, tai mano paties aranžuotė simfoniniam orkestrui, savotiškas pop žanro priartinimas prie klasikos skambesio. Žinau, čia tuoj atsirastų man prieštaraujančių, ir iš dalies su jais sutikčiau – nieko nereikia prie nieko artinti. Tikrai tokios reikmės per se nėra. Bet jei yra noras ir to rezultatas sulaukia klausytojo, kodėl ne? Be to, tai pritraukia naujų akordeono gerbėjų ir mano klausytojų. Reikėtų pastebėti, kad ne tik klasikiniai muzikantai skolinasi kažką iš pop pasaulio, egzistuoja tokios dalybos ir vice versa, kai roko ar pop grupės atlieka klasikinio žanro kūrinius.

Man dažnai tenka scenoje dirbti su orkestrais. Dažniau tai būna kameriniai orkestrai, nes ir mano repertuaras šiame žanre yra platesnis. Tačiau tos akimirkos, kai tenka garbė pagroti su simfoniniu orkestru, yra neįkainojamos, nors kartu ir daug sunkesnės. Gerai pamenu, kai vienas dirigentas į mano norą šiek tiek stumtelti pulsaciją kūrinio interpretacijoje pasakė, kad simfoninis orkestras yra didžiulė mašina – tokie dalykai taip paprastai nevyksta. Aš visgi manau, kad vyksta, reikia tik noro ir, žinoma, darbo. Apskritai, kadangi tenka pačiam kartkartėmis diriguoti, simbiozė tarp solisto, dirigento ir orkestro man yra gan sudėtingas reiškinys. Jame turi būti daug pasitikėjimo, bendrystės, prisijaukinimo ir sąveikos. Tad kiekvienas prisilietimas prie simfoninio „concerto“ žanro man yra laboratorija, kurioje vis dar ieškau ir savo vaidmens, ir kuo geresnio rezultato. Man yra palaima, kai orkestras tikrai groja kartu, kai muzikinė interpretacija priverčia aiktelti, kai solisto ir orkestro susitikimas scenoje tampa įvykiu, o ne atsitikimu.

– Koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite šiuolaikinio lenkų kompozitoriaus Mikolajaus Majkusiako kūrinį „Concerto Classico“ ir Astoro Piazollos siuitą „Punta del Este“. Papasakokite plačiau, kaip pasirinkote koncerto programą?

– Pirmiausia, tai yra visiškai negirdėti ir Lietuvoje neatlikti kūriniai. Ir nors vienas parašytas 2001 m., o kitas – 1982 m., tai – savotiška premjera. Premjera ir man pačiam, kadangi abu kūriniai man yra nauji ir juos ruošiau specialiai šiam pasirodymui su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Džiaugiuosi, jog dar praėjusiais metais teko susitikti su kompozitoriumi ir akordeonistu Mikolaj Majkusiak, drauge dirbome tarptautiniame mano kuruojamame renginyje „Composers+Summer Academy“. Manau, gali būti, jog esu pirmasis akordeonistas, kuris M. Majkusiak kūrinį „Concerto Classico“ groja klavišiniu instrumentu – originaliai jis parašytas mygtukiniam akordeonui. Tai tikras iššūkis, mano galvoje brendęs net keletą metų. Džiaugiuosi, kad kvietimas pasirodyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pastūmėjo mane imtis šio opuso.

Tuo tarpu A. Piazzolla dažnam klausytojui yra savotiškas pozityvus atodūsis – tai muzika, kuri turi aiškų ritmą, pasimėgavimą keliančias harmonijas, galų gale, juk tai – tango. Bet šiame koncerte klausytojai susipažins su visai kitokiu A. Piazzolla. Pirmiausia, tai nedidelės simfoninės sudėties instrumentuotė, kas yra gana retas atvejis šio kūrėjo opusuose (jis vis tik daugiausia rašė styginiams). Antra, tai kitoks kūrinys savo muzikine kalba. Dar bestudijuodamas, A. Piazzolla bandė pabėgti nuo savo prigimtinio girdėjimo ir rašymo stiliaus, imitavo kitų kompozitorių, savo favoritų kalbą (S. Prokofjev, S. Rachmaninov), kol kartą jo dėstytoja Nadia Boulanger patarė eiti savo keliu ir to nebijoti. Man šis kūrinys, parašytas 10 metų prieš Astor mirtį, yra savotiškas grįžimas prie tos jam pačiam kiek svetimos muzikinės kalbos. Manau, kad tai dar vienas pasispardymas ir pabandymas nueiti į tas paraštes, ieškant stambesnės formos simfoninio skambesio ir nebijant publikos reakcijos. Taigi aš didžiuojuosi, jog programoje šalia G. Holst skambės vienas geriausių akordeoninių-simfoninių koncertų ir neįprastas, kitoks A. Piazzolla garsų pasaulis.

– Esate jaunosios kartos atlikėjas. Ar Jums pačiam įdomi klasikinė muzika? Kaip matote jos ateitį?

– Žinoma, kad įdomi. Dažnas mano rytas prasideda klasikinės muzikos įrašų klausymu. Bet kad neskambėčiau labai nuobodžiai, privalau pasakyti, kad mano grojaraštyje yra ir hiphopo, R&B, Afrikos ir Indijos folko (šypsosi). Klausimas dėl ateities, manau, kiek per daug dramatizuojamas šių dienų diskusijose. Vienokia ar kitokia muzika visada egzistavo žmogaus pasaulyje, tad teigti ir bijoti, kad klasikinė muzika miršta, nėra teisinga. Visa muzika kažkada miršta, tada vėl prisikelia, tada vėl miršta. Tai normalus procesas. O juk Lietuvoje mes džiaugiamės itin jauna publika, kuri vaikšto į klasikinės muzikos koncertus. Didžiuokimės tuo.

– Kas Jums svarbiausia muzikoje? O scenoje?

– Muzikoje man svarbu noras, tikslumas, nuoširdumas ir mintis. O scenoje, jei kalbėtume metaforomis, – priartėti prie uolos krašto ir sugebėti nuo jo nenukristi.

– Kas labiausiai skatina Jūsų kūrybiškumą? Kada jaučiatės kūrybiškiausias?

– Kai turiu daugiau laisvo laiko, atsirakina kūrybos spynelė (šypsosi). Kai skubu ir niekur nespėju, apie kūrybą negalvoju. Kita vertus, kiekvienas scenos atlikimas yra kūryba, kurią paskatina ryšys su kitais atlikėjais scenoje, su klausytojais salėje, kartais nepaaiškinamas ryšys su kažkuo aukštai.

– Esate minėjęs, kad vienas didžiausių Jūsų pomėgių – kelionės. Ar yra šalis, kultūra, kuriai jaučiate ypatingą trauką?

– Nesu buvęs Pietų Amerikoje ir ten tikrai norėčiau apsilankyti, pažinti tenykštę kultūrą, pakeliauti skirtingose šalyse.

– Kur norėtumėte nukeliauti, kur dar nesate buvęs?

– Į kitą planetą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.