Kultūra

2019.04.19 16:54

„Pirmosios knygos“ laureatas: transporto sektoriaus įmonėms brangs paskolos

LRT.lt2019.04.19 16:54

Jau dvidešimt penktą pavasarį paaiškėja „Pirmosios knygos“ (PK) konkurso laimėtojai poezijos ir prozos kategorijose. Konkursą tradiciškai skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Šių metų nauji vardai – poetas Lukas Miknevičius ir prozininkas Vladas Rožėnas.

Paskelbus konkursą buvo gauta 17 poezijos ir 20 prozos rankraščių, kurie, kaip visuomet, vertinti anonimiškai. Poezijos rankraščius vertino poetai Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė ir Vytautas Stankus, prozos – rašytojai Laura Sintija Černiauskaitė, Liutauras Degėsys ir Renata Šerelytė.

Konkurso nugalėtojų – L. Miknevičiaus eilėraščių rinkinį „Sezono atidarymas“ ir Vlado Rožėno romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ketina išleisti iki šių metų pabaigos.

Paaiškėjus konkurso rezultatams, pateikėme keletą klausimų būsimųjų PK knygų serijos autoriams – Lukui ir Vladui.

– Sveikiname laimėjus „Pirmosios knygos“ konkursą. Ką apie save norėtumėte papasakoti būsimiesiems jūsų kūrinių skaitytojams?

Lukas: Kaip visi puikiai žinome – autorius mirė. O šiuo konkrečiu atveju, kol knyga dar neišleista, jis nėra nė gimęs. Tad ir apie autorių skaitytojai tesprendžia iš jo tekstų, kai šie pasirodys. Jei kam nors to maža, galiu pasakyti, kad augau Lyduvėnų kaime prie Dubysos, brendau Panevėžyje prie Nevėžio, dabar gyvenu prie Neries Vilniuje, į kurį grįžau po pustrečių metų savanoriškos tremties Marijampolėje prie Šešupės. Tikriausiai todėl mano poezijoje tiek daug upių, vandens ir žuvų.

Vladas: Kai buvau dešimtoj ar vienuoliktoj klasėj, mąsčiau, kur stoti: visi man piršo kiną, ypač režisūrą, bet gana anksti nusprendžiau, kad esu per kvailas, kad kvailų režisierių pasauliui netrūksta, o protingų žmonių galėtų būti daugiau. Todėl įstojau studijuoti filosofijos. Filosofuoti sekėsi vidutiniškai, didžiai paprotingėjęs nepasijutau, bet jeigu reiktų iš naujo, turbūt vėl stočiau ten pat.

Maždaug nuo trylikos metų beveik kas savaitę einu į kiną. Esu parašęs kokį šimtą filmų recenzijų ir straipsnių kultūros leidiniams. Šiuo metu dirbu vienu iš „Nepatogaus kino“ festivalio programos sudarytojų (spalio 10–20 dienomis ateikit, turėsim labai gerų filmų), rašau apie kiną žurnalui „Nemunas“ ir toliau žiūriu viską, kas papuola. O laisvalaikiu rašau apie tai, kas neduoda ramybės.

– Vladai, o ką norėtumėte nuslėpti nuo skaitytojų?

Vladas: Per 2018-uosius pamečiau tris kepures ir vieną šaliką. 2019-aisiais jau kartą pamečiau kepurę, bet paskui radau. Čia toks motyvacinis faktas – net jei nesugebat nuo stalo bare pasiimti kepurės, dar nereiškia, kad negalit laimėti PK konkurso. Tikėkit savimi, net jei neverta.

– Nustebote sužinoję konkurso rezultatus, o gal žinia nebuvo netikėta?

Lukas: Tiesą sakant, nelabai nustebau. Anksčiau nelaimėjęs „Pirmosios knygos“ konkurso, šįkart rašiau taip, kad laimėčiau.

Vladas: Buvau patenkintas savo knyga, nes sugebėjau suvaldyti jos ir veikėjus, aprašyti jų sutrikimą, jų istorijas 90 procentų taip, kaip to norėjau. Tai nereiškia, kad savo knygą laikau tobula, tiesiog ji, man rodos, arti to, ką įsivaizdavau. Tikėjau, kad komisija bent jau neišmes rankraščio pro langą vos užmetusi akį.

Žinau, kad iš viso buvo pateikta 20 rankraščių, vadinasi, tikimybė laimėti buvo 5 procentai. Aš sau daviau 10 procentų – toks optimistinis variantas. Bet tai vis tiek nereiškia, kad tikėjausi.

– Ką veikėte tuo metu, kai pasiekė žinia, jog šiemet bus išleista jūsų pirmoji knyga?

Lukas: „Verslo žinioms“, kuriose dirbu, rašiau straipsnį apie pabrangusias paskolas transporto sektoriaus įmonėms. Spėju, kai kam gali kilti klausimas, kaip dera poezija ir verslo žurnalistika? Ogi dera puikiai. Jei tikėsime teorija, kad poetas tėra mediatorius to, ką diktuoja kalba. Tai, matyt, verta patirti kuo daugiau kalbos formų, kad būtum geresnis mediatorius.

Vladas: Sėdėjau darbe prie kompiuterio. Pasitikrinau feisbuką ir radau žinutę. Tada išėjau į lauką pakvėpuoti grynu oru, pakalbėjom su rūkančiais kolegomis, kad šiandien daug šalčiau nei vakar. Jei būčiau buvęs namie, turbūt būčiau sakęs „yesss!“, kaip futbolininkas, įmušęs įvartį.

– Apibūdinkite keliais sakiniais savo pirmąją knygą. Apie ką ji?

Lukas: „Sezono atidarymas“ – labiausiai apie pirmąją akimirką, kai po ilgos ir tamsios žiemos pagaliau prašviesėja. Apie naujos pradžios galimybę, apie viltį, kad šis sezonas bus geresnis, ir liūdną žinojimą, kad tikriausiai nebus.

Vladas: „Viskas gerai, aš dar jaunas“ – apie vaikiną, kuris susimauna ir praleidžia didžiausią karjeros galimybę, bet gauna dvi dienas pasitaisyti. Apie du jaunus žmones, kurie mokykloje gėrė su marozais, universitete mokėsi kūrybos, o dabar, grįžę iš darbo, valgo dribsnius, nes nieko kito nemoka pasigaminti. Ir apie lapę, kuri galimai serga pasiutlige.

– Kas buvo pirmieji jūsų tekstų skaitytojai? Ar baiminatės kritikos?

Lukas: Didelę dalį „Sezono atidarymo“ tekstų skaitė mano žmona, bet visą tekstą – tik konkurso komisija. Anksčiau duodavau šį tą paskaityti keliems bendraamžiams ar vyresniems bičiuliams poetams, bet jau kurį laiką to nebedarau. Išeis knyga – tegu nustemba. O kritikos nebijau. „Padėtis ne iš linksmųjų“, – prieš keletą metų sakė Marius Burokas, paklaustas apie literatūros kritikos padėtį. Tad ko jau ten bijosi.

Vladas: Yra trys žmonės, kurie pirmieji paskaito ir įvertina. Be jų niekas turbūt ir nežinojo, kad dalyvauju konkurse ar išvis, kad rašau. Net mamai pasakiau tik laimėjęs. Paniškai bijau, kad vieną dieną visi supras, jog iš tiesų nieko – nei apie kiną, nei juolab apie literatūrą – neišmanau, ir kad visi mano pasiekimai – tik didžiulė klaida. Bet realios kritikos – konstruktyvios, įvardijančios, kokia kūrinio vieta „neveikia“ ir kodėl, – tikiuosi, nes dažnai ir pats nujaučiu, tik iš šalies geriau matyti.

– Pabaigoje – linksmas klausimas. Kas esate – pelėda ar vyturys?

Lukas: Rytais, kai galėčiau sau leisti būti pelėda, esu vyturys. Ir atvirkščiai.

Vladas: Nepaisant daugelio bandymų pasikeisti – pelėda.

Kalbino Dalia Linkevičiūtė