Kultūra

2019.04.19 15:20

Apdovanota animacijos kūrėja: šis žanras parankus kalbėti net skaudžiomis temomis

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.04.19 15:20
Ryto allegro. Lietuvos animacijos kūrėjo apdovanojimu įvertinta Skirmanta Jakaitė

Praėjusią savaitę vykusiame Tarptautiniame BLON animacijos ir vaizdo žaidimų festivalyje pirmą kartą įteiktas Lietuvos animacijos kūrėjo apdovanojimas. Juo įvertinta animacijos režisierė ir dailininkė Skirmanta Jakaitė už filmo „Žonglierius“ tarptautinius pasiekimus.

Lietuvos animacijos asociacijos valdybos narys Dovydas Vilkelis, S. Jakaitei įteikęs apdovanojimą, sako, kad atėjo laikas tokiam apdovanojimui: „Man atrodo, kad Lietuvos animacijos industrija priėjo tą laiptelį, kai reikia apdovanojimo ir paskatinimo kūrėjams. S. Jakaitė apdovanojimą gavo be konkurencijos – komisija vienbalsiai sutiko dėl jos. Asmeniškai aš, kai mąstau apie Lietuvos animaciją, pirmiausia pagalvoju būtent apie S. Jakaitę. Ji ne tik animatorė – dar pati režisuoja, rašo scenarijus, todėl aiškiai žino, ką nori pasakyti savo animacija. Jos stilius labai išskirtinis, nes S. Jakaitė daug eksperimentuoja, gali dirbti įvairiais stiliais, bet didžioji meilė – tradicinė animacija.“

Pati S. Jakaitė, paklausta, kokios emocijos ir mintys užplūdo gavus apdovanojimą, prisipažįsta, kad jai tai buvo staigmena: „Man buvo labai netikėta. Viena ausimi girdėjau, kad kažkoks apdovanojimas bus kažkur teikiamas, bet iš tiesų tai buvo netikėtas malonus siurprizas.“

11 minučių trukmės filmo „Žonglierius“, atnešusio S. Jakaitei apdovanojimą, pagrindinis personažas Albertas mėgsta žongliruoti labai mažais daiktais: dulkėmis, trupinėliais, mažais žiogeliais, prisegtais prie drabužių etikečių. Taip jis randa ryšį su pasauliu ir tampa jo dalimi. Albertas gyvena didžiuliame name, kurio kiekvienas kambarys turi paslaptį, o plona, beveik permatoma gija, jungianti namo gyventojus, tai atsiranda, tai vėl nutrūksta.

Kaip sako filmo režisierė ir dailininkė, filmo tematika – kaip jautiesi egzistuodamas, būdamas gyvas: „Norėjau parodyti, kad kiekvieno potyris yra labai unikalus ir atskiras. Ir tie kambariai – kiekvieno žmogaus asmeninis patyrimas. Žongliravimas – tarsi įsiklausymas į kažką, ko beveik negali girdėti. Simbolis prisilietimo prie to, ko beveik nejauti.“

Paklausta, kaip kilo mintis kurti filmą tokia tema, S. Jakaitė tvirtina, kad tokia mintis kirbėjo vos tik baigus kartu su Solveiga Masteikaite kurtą animacinį filmą „Neeuklidinė geometrija“, įvertintą ne tik tarptautiniu mastu, bet ir „Sidabrine gerve“.

„Mintis kilo spontaniškai iš mano pačios apmąstymų ir patirčių. Pati pradžia buvo baigus „Neeuklidinę geometriją“ – viskas prasidėjo nuo mažų minčių, kurios augo augo ir suėjo į naują filmą“, – teigia kūrėja.

Apie kokią auditoriją galvojo S. Jakaitė kurdama „Žonglierių“? Ji aiškina mąsčiusi apie suaugusiuosius, bet ne vaikus: „O ko siekiau filmu? Yra tam tikros temos, kurios atrodo svarbios ir apie kurias norisi kalbėti – žodžiais, piešiniais ar filmu. Galbūt savotiška pokalbio (filmo atveju – monologo) forma tikiuosi, kad užkabinsiu ką nors gilesnio ar svarbesnio ir ne tokio kasdieniško.“

Paklausta, ar animacija – palankus žanras kalbėti vienišumo, baimės būti ir baimės nebūti, įsiklausymo į beveik negirdimą temomis, S. Jakaitė atsako teigiamai: „Man atrodo, kad animacija tam labai palanki priemonė. Juk suaugusiesiems trūksta animacijos, tradiciškai ji laikoma vaikų žanru. Bet ir suaugę žmonės turi poreikį pakalbėti apie juos dominančius gilesnius klausimus, o animacija tam tinka, nes gali būti labai abstrakti. Animacija nesunku keliauti iš vienos visatos į kitą, kurti naujas visatas, kalbėti temomis, kurias sunku išreikšti įvairiais konkrečiais materialiais įvaizdžiais. Animacija galima sukurti bet ką – nuo abstrakcijos iki konkrečios detalės, ir jas suvesti į krūvą neįtikėtinais būdais, kas galbūt būna sudėtingiau vaidybiniame kine.“

S. Jakaitė, paklausta, ar jaučia lietuvių dėmesio stoką animacijos žanro kūrėjams ir bendrai animaciniams filmams, tvirtina to nepastebinti. „Esu animacijos kūrėjų bendruomenės narė, tad visi tarpusavyje kalbame turbūt tik apie animaciją, to nestinga. Tačiau gyvenime apskritai galėtų būti pažindinimo, kalbėjimo, kad animacija gali būti ne tik vaikiška ir ne tik pilnas metras „Disney“ ar „Pixar“ kompanijų. Juk yra ir kažkas alternatyvaus, rengiami animacijai skirti festivaliai, kur gvildenamos įvairios temos. Šito trūksta“, – sako kūrėja.

O ar ji sutiktų su D. Vilkelio išsakyta mintimi, kad Lietuvos animacijos situacija gerėja? „Man atrodo, kad ji gera ir vis gerėja, aš labai džiaugiuosi tuo, kas vyksta Lietuvos animacijoje. Labai daug naujų, įdomių kūrėjų ir filmų, jų atsiranda vis daugiau. Man atrodo, Lietuvos animacijos laukia puiki ateitis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Filmo prodiuserė Agnė Adomėnė, paklausta, kokie tie „Žonglieriaus“ „tarptautiniai pasiekimai“, už kuriuos S. Jakaitė ir gavo pirmąjį Lietuvos animacijos kūrėjo apdovanojimą, papasakojo, koks buvo filmo kelias po festivalius: „Lapkritį Leipcigo kino festivalyje įvyko „Žonglieriaus“ premjera. DOK Leipzig – didelis animacinių filmų ir dokumentikos festivalis, vienas svarbiausių Europoje. Sausį rodėme filmą Roterdamo festivalyje – irgi svarbus pasiekimas, nes tai – vienas didžiausių A klasės festivalių su didele auditorija. Du didžiausi ir svarbiausi animacijos festivaliai – Ansi ir Zagrebo – priėmė „Žonglierių“ į savo konkursines programas. Jei filmas laimėtų kurio nors festivalio konkursinę programą, būtų atrinktas į Oskarams kvalifikuojančių filmų šortlistą, iš kurių atrenkami nominantai trumpametražių filmų Oskarams. Ir taip filmas turėtų dar keliauti bent metus“.

Plačiau – laidos įraše, nuo 54 min.