Kultūra

2019.04.21 19:16

Karolis Klimka. Nemokamos atostogos svetur

Prasideda atostogų sezonas, todėl žvilgsnį traukia turisto figūra. Turizmas, panašiai kaip televizija, šiais laikais yra veikiau principas nei veikla.

Oficialiuose ir klasikiniuose apibrėžimuose turizmas kažkodėl siejamas su griežtomis ribomis tarp vidaus ir išorės, savo ir svetimo. Esą turizmo sąlyga – ribotą laiką būti ne savo aplinkoje.

O kas yra sava aplinka? Kaimo turizmo arba vidaus turizmo fenomenai įrodo, kad norint būti turiste, nebūtina kirsti sieną. Bent jau valstybės sienos nebūtina kirsti.

O ką reiškia būti ribotą laiką? Įdomu, kad turizmo apibrėžimuose ta laiko „riba“ buvo labai nepastovi, turistams buvo suteikiamas vis didesnis laiko kreditas. Šiuo metu pagal tarptautinius apibrėžimus turiste ar turistu laikomas asmuo, būvantis „svetur“ (ar girdite kabutes?) svetur ne ilgiau kaip metus-dvejus.

Kas atsitinka po metų-dvejų, tarkime, kaimo sodyboje? Aplinka tampa sava? Miestietė tampa kaimiete?

Bet atrodo, pagrindinė sąlyga, keliama turistės tapatybei, yra atstumo įveikimas. Neįveikę atstumo turistais nebūsit.

O ką reiškia įveikti atstumą šiandien? Ką mums reiškia įveikti atstumą šiais laikais, kai visuotinai klesti atstumo įveikos technologijos, nuotolinės vizijos medijos.

Televizija (ir kinas) seniai nebėra vienintelė tele-vizijos, t. y. nuotolinio regėjimo, medija. Viskas yra televizija: telefonas yra toliaregis, kompiuteris yra transliacijos įnagis, dronas yra televizorius.

Kiek sutikimų ir leidimų turite duoti tele-fonui ir jo programėlėms, kad jis galėtų vykdyti jūsų nuotolinę prie-žiūrą!

O vadinamieji socialiniai tinklai, galima sakyti, šiandien yra pagrindinė turizmo terpė, nes turizmas siaurąja prasme tėra medžiaga postams.

Žodis „explore“, kuris socialiniuose tinkluose reiškia „pasižvalgyk, patenkink vujeristinį smalsumą“, kadaise reiškė pasaulio apkeliavimą, pasaulio pažinimą.

Kai naršome svetimas istorijas – beje, jau ir terminas „istorijos“ genetiškai modifikuotas, nes dabar istorijomis soc. tinkluose oficialiai vadinami bet kokie paveiksliukai be ryšio, – taigi kai keliaujame svetimų vaizdų greitkeliais, patiriame susidvejinimo transą: esame kartu ir čia, ir kitur, nei čia, nei kitur. Regime svetimomis akimis: ne draugų, o kamerų, aparatų ir algoritmų akimis.

Ar algoritmai turi akis? Algoritmai yra nematomi. Jie reaguoja į stebėjimo ir stebėsenos duomenis, bet patys yra akli.

Kaip ir visų automatų, algoritmų tikslas yra apeiti ir atsikratyti mąstymo ir darbo. Algoritmai tokie greiti, kad joks protas negali jų pralenkti – ir niekada negalės.

Algoritmas užbėga už akių ir užkerta kelią pasirinkimui, sprendimui, svarstymui ir atsakomybei. Užkerta kelią: o mes manėme, kad turizmas socialinių tinklų terpėje klesti. Jeigu kelias užkirstas, kaip įmanoma kel-iauti?

Kaip įmanoma klajoti, jei kažkas visą laiką, amžinai užbėga tau už akių? Kaip įmanoma klysti, nuklysti, išklysti ir paklysti, jei tavo kelias iš anksto parinktas? Kaip įmanoma išvysti ką nors nematyto, jei matoma ir prieinama tampa tik tai, kas yra žiūrimiausia?

Kai pamatę ką nors įdomaus ar neįprasto, žmonės griebiasi telefono – kas įvyksta? Jie patiki emocinio ir kitokio apdorojimo darbą kamerai ir aparatūrai (socialinis tinklas – irgi aparatūra).

Tai, ką reikėtų ilgai virškinti, apdoroti, paversti mintimis ir įspūdžiais, greitai suvartojama ir virsta papostintu paveiksliuku. Tai, ką reikėtų įvertinti ir interpretuoti, – o jeigu tai šokas – su tuo gyventi, – visa tai virsta išvėma, skirta kitiems, visų pirma aparatūrai ir jos algoritmui.

Turistui bet koks objektas, net jei tai asmuo, yra kuriozas, įdomybė, grožis.

Aną savaitgalį lankiausi kultūros tarybos remiamame populiariosios kultūros renginyje, ir telefonas informavo mane, kad vienas soc. tinklo kontaktas transliuoja renginį gyvai, live, į tinklą. Tuo pat metu tą renginį transliavo ir vienas populiarus interneto naujienų portalas. Man automatiškai kilo klausimas: koks tikslas transliuoti renginį asmeniškai?

Turizmo sąvoka padeda paaiškinti mūsų tikslus.

Kai asmeniškai transliuoju į tinklą, „gyvai“, kabutėse, nes tas gyvumas čia tik metafora, kalbame apie sudėtingus technologinius procesus, taigi kai transliuoju asmeniškai – aš transliuoju ne turinį ar įspūdžius, o savo būtį, kaip pasakytų Heideggeris.

Naujienų portalų transliacijos niekada neprilygs asmens transliacijai, nes kai stebime portalo transliaciją, viską regime kažkokios naujienų kameros akimis, o štai kai stebime asmens transliaciją, o ypač jeigu tas asmuo dar ir influenceris, tai viską regime sužmogintos kameros akimis, tuo momentu virstame patirties turistais, kuriems svarbu ne objektas, o pabūti ten, kur būna daug kitų, gal net visi kiti.

Žiūrinčiam turistui gyvybiškai svarbu pabūti, pabūti turistu, o transliuojančiam turistui rūpi leisti kitam ar kitai pabūti savo, t. y. turisto vietoje, pabūti turistu.

Ne veltui socialiniai tinklai vadinami socialiniais tinklais (nors kadaise socialiniais tinklais vadinti žmonių ryšiai). Čia, socialiniuose tinkluose, turistai padeda vieni kitiems dalindamiesi savo būtimi: influencerių gerumas leidžia žmonėms pasijusti gerai, bent laikinai pabūti ne savo aplinkoje, įveikti nuotolį, atsiduoti įtakai.

Vis dėlto, nei nuotolio įveika, nei laikina būtis nenusako tikrosios turizmo esmės. Kalbant iš esmės, turistas yra ta ar tas, kuris visada jau, iš anksto žino, ką jis nori pamatyti.

Turistai ieško, mato ir nori matyti tik tai, ką jau yra matę (ir nenori matyti nieko, ko nepažįsta) – kaip tie amerikiečiai, kurie visur, kad ir kur būtų, žvalgosi restorano McDonalds.

Jei socialiniai tinklai, kaip sakėme, yra milžiniška turizmo meka, tai patirtį šioje mekoje geriausiai apibūdina žodis reklaminė. Juk reklamoje visada rodoma tik tai, ką mes norime matyti, ar ne? Tai, ką jau esame matę – savo svajose. Reklama mus išvaduoja nuo būtinybės matyti tai, ko nenorime matyti.

O makdonaldizacija niekada ir nebuvo tik maisto ir jo vartojimo supaprastinimas. Makdonaldizacija – tai visa ko supaprastinimas, su-algoritminimas, užkertant kelią pasirinkimui, sprendimui, svarstymui, mąstymui, kritikai, pasipriešinimui ir įvykiui.

Karolio Klimkos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.