Kultūra

2019.04.19 21:00

Paveikslai Pilies gatvėje ir visur deklaruojamas kūrybiškumas: kas yra profesionalus menas?

LRT KLASIKOS laida „Kultūros sostinė“, LRT.lt2019.04.19 21:00

Profesionalus menas Lietuvoje išgyvena tikrą pakilimą, o pradedantieji menininkai čia turi geresnes sąlygas nei kai kuriose Europos šalyse. Taip LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros sostinė“ sako menininkas, dėstytojas Deimantas Narkevičius.

– Kaip suprantate profesionalų meną? Ar Pilies gatvės prekeivis paveikslėliais su gintarais gali būti vadinamas profesionaliu menininku?

– Profesionalus menininkas yra žmogus, kuris gali pragyventi iš savo profesijos. Kalbant apie prekeivius Pilies gatvėje, 1996 m. esu daręs tokį kūrinį, kurio metu pasikviečiau minėtos gatvės menininką į Šiuolaikinio meno centrą. Taip buvo tarsi iškeltas klausimas, kuris iš mūsų – profesionalesnis. Ar žmogus, išgyvenantis iš savo darbo, ar žmogus, kuriantis meną padedant institucijoms?

Menas yra daugiasluoksnis, tai struktūra, galinti lemi veiklos pobūdį. Tačiau galima ir sėkmingai verstis meno lauke nepriklausant, nedalyvaujant kokiame nors segmente. Sakyčiau, kad jei menininkas gyvena meno lauke, jeigu tai jo veikla, tuomet jis – profesionalus menininkas.

– Kai kalbame apie Pilies gatvės menininką, kalbame apie žmogų, užsiimantį kūryba. Bet „profesionalumas“ šiandien tampa platesne sąvoka?

– Tuo metu, kai mokiausi pats, viskas labai keitėsi. Buvo aiški institucinė struktūra, buvo aišku, kaip gali būti tikru menininku. Būtinai turėjai baigti kurią nors mokslo įstaigą, būti kažkurios sąjungos nariu. Be to, tavo karjeros vingiai priklausė nuo nedidelės grupės žmonių – dėstytojų, gal katedros vadovybės. Tai buvo uždaras ratas, lemiantis profesionalumo pradžią. Dabar tai pasikeitę. Į meno lauką ateina žmonės iš kitų sričių, su kitokiu išsilavinimu, tai gerai.

– Be to, ir kitose, ne meno srityse, daugėja meninio, kūrybinio požiūrio?

– Kūrybiškumas dabar deklaruojamas visur, net banke. Kūrybiškumas tarsi industrija, o meno laukas bando nuo to atsiriboti.

– Sudėtingas ir neaiškus terminas – kūrybinės industrijos.

– Man tai irgi neaiškus terminas, bet teoretikai tai susieja su gentrifikacija. Taip susiklostę net istoriškai ir kitų šalių miestuose – Londone, Niujorke. Menininkai, įsikūrę kuriame nors rajone, kelia jo vertę, net jei ten dar nėra didelių investicijų. Menininkas yra geras tos aplinkos ir jos vystymosi elementas. Juk menininkas dažnai kultūringas, nekelia konfliktų skirtingose etninėse aplinkose, linkęs keliauti, nesusijęs su konkrečia vieta, tinkamas darbdaviams. Jei menininko reikia, jis čia pat, pasiryžęs tai padaryti. Idealu.

Šis nomadinis modelis vėliau pritaikytas ir kitų sričių žmonėms. Todėl ir pykstama ant menininkų bendruomenės – nes jos atstovai pritaikė tuos neįpareigojančius kūrybinius santykius gamyboje, industrijoje.

– Kaip vertinti situaciją Lietuvoje ir tai, kad tebeturime akademijas, ruošiančias profesionalius menininkus?

– Tai skamba didingai, bet iš akademijų išeina ne tik kūrėjai, bet ir meno lauko dalyviai, kuratoriai, meno žurnalistai... Nors aplinka akademijose dažnai žiauri ir labai konkurencinga, ten stojantys žmonės turi noro, idėjų, yra optimistiški.

Nuspręsti, ar per daug žmonių baigia meno akademijas, turi ne Švietimo ministerija. Tiesą sakant, meno kūrėjus atrenka pati scena, natūrali aplinka.

Yra daug veiksnių, kodėl stojama į menų studijas. Veikia ir psichologiniai dalykai. Tiesiog yra tokia žmonių grupė, kurie iš prigimties linkę būti meninėje aplinkoje, bent jau studijų metu. Jei to nebeliktų, tokie žmonės liktų be vietos, taptų našta visuomenei.

– Meno studijų metu kai kurie žmonės turbūt ir jaučiasi geriausiai, o kai jas baigia, tarsi atsiduria plyname lauke. Ar tai nėra apgauti lūkesčiai?

– Gal per daug žvelgiame iš savo perspektyvos. Per 25 metus Lietuvos socialinė sankloda pasikeitė. Į meno studijų programas ateina (nedaug, bet jų atsiranda) žmonės, kuriems socialinis, išgyvenimo/pragyvenimo aspektas – ne toks svarbus. Ieškome ne specialybės, o būdo save realizuoti.

Aišku, kai kuriems ta meno profesija tampa gyvenimu. Tai nedėkinga, bet labai vilioja savo laisve. Tik pabrėšiu, kad vilioja ne ta laisve, kad yra mažai darbo. Tiesą sakant, menininkai savo ankstyvoje karjeroje, o jei dar išplaukia į tarptautinius vandenis, be galo daug dirba. Jų galva niekuomet nesiliauja veikti. Kitaip nei, pavyzdžiui, bankininkams, kurie uždaro darbo duris ir eina ilsėtis. Menininkams labai reikia mokytis stabdyti mintis.

– Stabdyti mintis, ko gero, vienas svarbesnių dalykų, kurio turėtų mokytis menininkai.

– Turėtų. Panašiai sakoma, kad aktoriai mokomi, kaip „įeiti“ į vaidmenį, bet kaip „išeiti“ – ne.

– Kai kurie sako, kad menininkai – veltėdžiai, gyvenantys iš valstybės pinigų.

– Taip, tik tai visiškai netiesa. Iš valstybės pinigų gyvena institucijos, pavyzdžiui, muziejai. Menininkų darbai kuriami iš visiškai nesusijusių lėšų.

Lietuvoje jau kokius penkerius metus vis labiau pastebima meno rinka. Mecenatai, fondai, kolekcininkai tampa vis svarbesniais meno scenos žaidėjais ir dalyviais. Vis ženklesnis privataus kapitalo įėjimas į Lietuvos meno sceną. Visiems puikiai žinomas pavyzdys – MO muziejus.

– Taigi profesionalus menas Lietuvoje dabar laikosi vis geriau?

– Sakyčiau, kad profesionalus menas Lietuvoje išgyvena pakilimą. Man sunku tai lyginti su laikais, kurių pats neprisimenu ar nepatyriau, bet taip gerai dar nėra buvę. Jauni kūrėjai turi galimybes pristatyti save, integruotis, tapti pastebimais. Be to, veikia ir valstybės rėmimo sistema, tad galima gauti stipendijas ir pan. Viską sudėjus į viena – galimybės pradedantiesiems menininkams Lietuvoje – net geresnės nei kai kuriose kitose Europos šalyse.

Plačiau – laidos įraše. 


Kultūros sostinė. Kokia yra profesionalaus meno būklė šių dienų Lietuvoje?