Paslaptingas, 200 metų dingusiu laikytas dailininko Jono Rustemo paveikslas „Veneros gimimas“ – pagaliau pasiruošęs visuomenės žvilgsniams. O pažiūrėti į kūrinį tikrai derėtų– už jo slypi filmo verta paties autoriaus meilės istorija, apie kurią XIX a. Vilniuje sklandė ne tik kalbos, bet ir legendos.
Vienas nedaugelio atvejų, kai vaizduojamas nuogas kūnas
Paveikslo grįžimas iš užmaršties – didelis įvykis, sako Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, besidžiaugdamas Jono Rustemo paveikslo „Veneros gimimas“ pristatymu visuomenei.
„Smagu būti istorinio įvykio liudininku. Viso to nebūtų, jei ne kolekcininko žingeidumas ir užsispyrimas, atvedęs prie to, kad kūrinys – identifikuotas. „Veneros gimimas“ yra unikalus J. Rustemo kūrinys, ir įdomu, kad kūrinio atsiradimo metu Lietuvoje buvo labai nedaug atvejų, kai vaizduotas nuogas kūnas. Po šiuo paveikslu slepiasi ir paties menininko meilės istorija. Sakyčiau, nuodėmingos meilės istorija“, – teigia A. Gelūnas.
Lietuvos dailės muziejaus vadovas džiaugiasi, kad paveikslui „Veneros gimimas“ atlikta analizė, parodžiusi, kas slepiasi po paveikslo paviršiumi: „Pasirodo, paveikslas kadaise buvo kiek kitoks, reiškia būta ir kitokių sumanymų, rasta papildomų struktūrų.“
Kūrinio „Veneros gimimas“ savininkas, kolekcininkas Ramutis Petniūnas save palygina su žmonėmis, kurie mėgsta žvejoti ar medžioti. „Tik aš medžioju antikvarinius daiktus. Kai pagalvoju, kad paveikslas ar koks nors baldas liudija įvykius, vykusius prieš 200 metų – man ima svaigti galva. Kolekcininkas turi būti žingeidus, turėti aistros, atkaklumo ir azarto. Na, o kalbant apie šio J. Rustemo paveikslo istoriją, reikia pasakyti, kad nors mes jį vadiname dingusiu, „Veneros gimimas“ nebuvo dingęs. Jis buvo užmirštas“, – teigia kolekcininkas.
Slepia įdomią istoriją
R. Petniūnas tvirtina, kad paveikslo „Veneros gimimas“ atsiradimas jo gyvenime susijęs su kolekcionavimu apskritai: „Šį kūrinį pirmą kartą išvydau prieš 20 metų vienoje kolekcininkų šeimoje, kurioje lankiausi. Paveikslas mane iš karto sudomino, bet įsigyti nepavyko. Tai šiek tiek užgavo mano ambicijas, bet nepasidaviau.“
Galiausiai, įsigijęs paveikslą, R. Petniūnas sako iš karto norėjęs sužinoti apie jį daugiau. „Kreipiausi į dailėtyrininkę Rūtą Janonienę, vėliau užsakiau tyrimus Prano Gudyno restauravimo centre. Rentgeno tyrimas parodė, kad dabartinis paveikslo vaizdas išties skiriasi nuo sumanyto. Pirminiame variante moteris stovi ne ant kranto, o vandenyje, be to, šalia matomas ją stebinčio vyro veidas“, – detales atskleidžia kolekcininkas.
Galbūt moterį stebintis vyras paaiškintų nuodėmės faktorių? Kaip sako R. Petniūnas, ilgainiui paaiškėjo, kad paveiksle J. Rustemas nutapė Oną Pučinskaitę. Pirmoji J. Rustemo žmona mirė maždaug 1806 m. ir žinoma, kad kitais metais dailininkas kaip liudytojas dalyvavo minėtos O. Pučinskaitės ir Jono Zeidlerio vestuvėse.
„Su O. Pučinskaite J. Rustemas susilaukė dviejų vaikų, šios moters pirmajam vyrui dar gyvam esant. Tokie duomenys rasti Vilniaus universiteto profesorių užrašuose. J. Rustemas galėjo vesti O. Pučinskaitę tik po šios pirmojo vyro mirties. Pats turiu prielaidą, kad gal J. Zeidleris negalėjo turėti vaikų, todėl augino O. Pučinskaitės ir J. Rustemo atžalas?“, – nuodėmingos meilės istoriją svarsto R. Petniūnas.
Dailininko gyvenimas – vertas knygos
J. Rustemo kūrybos tyrinėtoja dr. Rūta Janonienė tvirtina, kad šio dailininko gyvenimas nusipelno ne tik knygos, kurią pati kažkada parašė, bet ir filmo: „Tai – vienas spalvingiausių gyvenimų Lietuvos meno istorijoje. Tik, kaip ir paveikslas, J. Rustemas primirštas.“
R. Janonienė teigia seniai žinojusi, kad J. Rustemas nutapė „Veneros gimimą“, bet kurį laiką nebuvo aišku, kaip kūrinys atrodo. „Vartydama įvairius dokumentus apie J. Rustemą supratau, kad Vilniuje sklandė daugybė gandų apie jo įvairius meilės ryšius. Gal ne viskuo reikia tikėti. Pasakota, esą jis laiko vieną merginą vienuolyne iki kol ji užaugs ir galės tapti jo žmona. Kita istorija teigia, kad viena garsi dama norėjo dailininką nusivežti į Italiją. Buvo kurti net eilėraščiai apie J. Rustemo žaismingus santykius su moterimis“, – pasakoja dailėtyrininkė.
Pasak J. Rustemo kūrybos tyrinėtojos, tai, kad L. Zeidleris augino J. Rustemo vaikus, anuomet buvo vieša paslaptis.
Vienas įdomiausių kūrinių
Kalbėdama apie kūrinį „Veneros gimimas“, R. Janonienė teigia pirmiausia pagalvojusi, kad jis keistas: „Vėliau supratau, kad tai kūrinys, atitinkantis tiek J. Rustemą, tiek XVIII a. tendenciją objektą tarsi apvilkti mitologinio personažo pavidalu. Be to, J. Rustemas yra sukūręs ne vieną apnuogintą figūrą.“
Be to, kaip priduria R. Janonienė, „Veneros gimimo“ autorius tapė ir daugiau mitologinių kompozicijų. „Visgi šis paveikslas, šiandien pristatomas visuomenei, – vienas įdomiausių. Man „Veneros gimimas“ tarsi patvirtina jau pasakotą J. Rustemo meilės istoriją. O dėl paslėpto vyro veido, kuris vėliau buvo užtapytas, galiu pasiremti viena įdomia įžvalga. Galbūt pirminis sumanymas siejosi su Biblijos siužetu apie Suzaną ir senius – besimaudančią gražuolę, kurią stebi senyvi vyrai. Tačiau tikėtina, kad pačiam J. Rustemui tai pasirodė kiek tiesmukas siužetas, jis veidą užtapė ir kūrinį pavertė poetiškesne Veneros istorija.“
Iki šių metų gruodžio 31 d. J. Rustemo „Veneros gimimas“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XVI salėje greta kitų dailininko kūrinių, kad visi, besidomintys jo kūryba ir XIX a. pradžios Vilniaus kultūriniu gyvenimu, galėtų pamatyti paveikslą.
