Kultūra

2019.04.19 20:21

Kine atkūrė prekybos žmonėmis tinklą: rodau slapčiausius užkampius

Goda Jurevičiūtė, LRT.lt, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.04.19 20:21

Austrų režisierė Sudabeh Mortezai filmu „Džoja“ atkreipia dėmesį į užburtame prekybos moterimis rate įstrigusias nigerietes, kurios Vienos gatvėse priverstos pardavinėti savo kūną.

Iš Irano kilusi, Vienoje užaugusi S. Mortezai kino karjerą pradėjo nuo dokumentinių filmų. 2014 metais ji savo ranką išmėgino vaidybiniame kine, sukūrusi dramą „Macondo“, pasakojančią apie migrantų bendruomenę Vienos priemiestyje.

Filmas „Džoja“ pernai Londono kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu. „Kino pavasario“ viešnia „Kultūros savaitei“ pasakoja apie vaidybos ir dokumentinio kino žanrų dermę savo darbuose, požiūrį į smurtą ekrane ir atsakomybę vaizduojant pažeidžiamas grupes.

Raudonųjų žibintų kvartale

– Kas paskatino jus sukurti filmą apie prekybos žmonėmis aukas?

– Perskaičiau apie prekybą žmonėmis, kurie kilę iš Nigerijos. Šis reiškinys egzistuoja labai skirtingomis formomis – tai ir prostitucija, ir kitokio pobūdžio išnaudojimas. Mano filme vaizduojamas išnaudojimo ciklas tarp moterų. Čia sąvadautojos ir išnaudotojos yra pačios moterys. Jos vadinamos Madam. Ir tai, ką matote filme, nėra kokia nors keista, mano išgalvota istorija. Ji paremta realiais, mūsų visuomenėje giliai įsišaknijusias faktais.

Mane suintrigavo tai, kad sąvadautojos beveik visada yra moterys, tada ir ėmiausi išsamesnio tyrimo. Norėjau išsiaiškinti, kaip tai veikia. Tos sąvadautojos pačios yra buvusios aukos. Jos sugebėjo atiduoti skolas, o dabar išnaudoja jaunesnes merginas. Tai labai keista sistema ir būtent tai mane suintrigavo bei paskatino sukurti filmą.

– Ar tai būdinga būtent Nigerijos bendruomenei?

– Tai būdinga nigeriečių bendruomenei, bet tai lemia ne kultūrinės, o istorinės priežastys. Nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio tarp Italijos ir Nigerijos buvo palaikomi ekonominiai ryšiai. Dar tiksliau tariant, šie ryšiai buvo tarp pietryčių Nigerijos miesto Benino ir Italijos miesto Turino. Nigerijos moterys atvykdavo į Italiją pirkti madingų aksesuarų – rankinių ir batų, kuriuos veždavo atgal į Nigeriją ir ten parduodavo.

Tuo metu Nigerijoje buvo vidurinė klasė, ekonomika klestėjo. Atėjus krizei padėtis pasikeitė, pinigų neliko, ekonomika smuko, tačiau šie tinklai išliko. Anksčiau prekeivėmis dirbusios moterys tapo sekso darbuotojomis, o vėliau pradėjo išnaudoti ir kitas moteris.

– Papasakokite plačiau apie pasiruošimą filmui. Jame yra scenų, filmuotų Nigerijoje?

– Mano filmas – tai dokumentiniu stiliumi kuriamas vaidybinis pasakojimas, paremtas realiais faktais. Dėl to pasirengimas ir temos tyrimas buvo labai svarbi darbo dalis. Scenarijus ir dramaturgija buvo labai svarbūs siekiant papasakoti šią istoriją. Tai nėra dokumentika, tačiau man buvo labai svarbu, kad istorija būtų paremta tikrais faktais.

Pasirengimą pradėjau Austrijoje, savo mieste, Vienoje. Tęsiau tyrimą Italijoje, nes čia yra didžiulis prekybos žmonėmis iš Nigerijos tinklas. Tačiau pats svarbiausias dalykas buvo nuvykti į Nigeriją, į tą regioną, iš kurio atvyksta daugiausia moterų. Norėjau suprasti tos vietos sociologinį kontekstą.

– Ar atliekant pasirengimo darbus ir ieškant aktorių Austrijos nigeriečių bendruomenė palankiai jus priėmė?

– Mano pačios nuostabai – taip. Tyrimas prasidėjo Raudonųjų žibintų kvartale, o čia žmonės užsiima nelegalia veikla ir nenori būti pagauti, atsisako kalbėti. Tačiau kai pradėjau kalbėtis su nigeriečių bendruomene, jos žmonės buvo gana atviri ir sąžiningi. Tai mane labai nustebino ir padėjo kuriant filmą.

Dauguma scenų – be repeticijų

– Tiek šiame filme, tiek ir prieš tai sukurtame „Macondo“ dirbate su neprofesionaliais aktoriais. Kodėl?

– Man labai patinka dirbti su aktoriais, neturinčiais vaidybinio darbo patirties. Aš vis tiek juos laikau aktoriais, juk čia ne dokumentinis filmas. Neinu į jų namus ir nefilmuoju jų įprasto gyvenimo. Jie vaidina vaidmenį, klauso režisieriaus nurodymų. Patinka, kad neturi jokios iš anksto apgalvotos vaidybos manieros. Jiems tai visiškai naujas pasaulis.

Ypač smagu dirbti su vaikais, patyriau tai kurdama „Macondo“. Jų vaizduotė laisva, jie neturi jokių elgesio apribojimų. Mėgstu dirbti laisvai ir būti arti tikrų žmonių. Tarkime, viena veikėja filme „Džoja“ yra vardu Brangutė. Ji kalba labai greitai, kai kam net per greitai. Jei ji būtų profesionali aktorė, būtų priversta kalbėti aiškiau. Bet tik per unikalią jos kalbą gali geriau pajusti personažą.

– Skaičiau, kad daug vietos paliekate interpretacijai. Papasakokite apie darbo procesą ir kodėl renkatės taip dirbti?

– Man patinka improvizuoti. Papasakoju aktoriams apie scenos kontekstą, paaiškinu, ko kiekvienas personažas toje scenoje nori. O visus dialogus palieku jiems, tai taip nuostabu. Tada kaip filmo kūrėja gaunu tiek daug dovanų.

Man labai pasisekė, nes dirbu su talentingais aktoriais, kurie įkvepia gyvybės personažams. Turiu scenarijų ir aiškią dramaturgiją, bet nerodau jos aktoriams. Mes tiesiog kalbamės apie personažus, su jais susijusį kontekstą. Aktoriams tai tarsi tikras gyvenimas. Jie nežino, kas bus ateityje. Viskas, ką jie turi, tai dabartis. O juk žmonės gali jausti tik dabartį, jie nežino, kur nuves scenarijus.

– Minėjote „Džojos“ personažą Brangutę, kurią vaidina labai jauna aktorė. Filme yra labai sunki – išžaginimo – scena, kaip jūs ją parengėte šiai scenai?

– Nors man patinka dirbti patelkiant siurprizus, ši scena negalėjo būti staigmena. Kai radome Brangutės aktorę, jai buvo vos šešiolika. Kalbėjome apie šią scena ne tik su ja, bet ir su jos šeima. Jie sutiko su visomis sąlygomis.

Taip pat parengti buvo ir jauni vaikinai, turėję vaidinti prievartautojus. Nebuvo jokių repeticijų. Kai kurie žmonės apie šią sceną nieko nežinojo, dėl to aikštelėje buvo šokiruoti. Norėjau išlaikyti tą emociją scenai ir ją išnaudoti. Noriu išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo etikos ir netikėtumų.

– Prekybos žmonėmis aukų gyvenimai neretai kupini prievartos. Tą galima suprasti ir iš filmo, tačiau jūs smurtinių scenų nerodote tiesiogiai. Koks jūsų požiūris į prievartą ekrane?

– Kiekvienas filmo kūrėjas turi savitą požiūrį į tai, kas, jo nuomone, yra teisinga. Mano filme kalbama apie moteris, kurios patiria daug smurto, tad net neturėjau minčių jas vėl sudaiktinti, parodyti tarsi objektus.

Būkime sąžiningi – yra daug kino juostų, skelbiančių, kad kritiškai vertina seksualinio išnaudojimo problemą, tačiau iš tiesų jie labai vojaristiniai. Jose tarsi esama iškrypusio poreikio stebėti kito žmogaus skausmą. Labai dažnai tai būna bejėgės moters skausmas.

Aš su tuo nesutinku. Nemanau, jog privalai viską matyti, kad suprastum. Norėjau surasti būdą, kaip nesudaiktinant moterų leisti žiūrovams pajusti smurtą. Tas žiūrovas visa tai stebi ne iš aukos ar prievartautojų, o bendrininkėmis privestų būti moterų pozicijos.

Ši pozicija, kurioje atsiduria žiūrovai, man įdomi. Per smurto aktą esame tarsi bendrininkai, nes mes iš dalies jį stebime. Prekybos žmonėmis sistema irgi veikia tokiu būdu – ji visus paverčia bendrininkais. Negali būti už jos ribų.

„Iš kūno ir kraujo“

– Ar jums yra tekę anksčiau dirbti su tamsaus gymio aktoriais ir kaip sprendėte apšvietimo klausimus?

– Tai labai svarbus klausimas. Norėjome, kad filmas keltų specifinį jausmą, kad būtų tamsus ir klaustrofobiškas. Veiksmas vyksta uždarose erdvėse. Ir aktorių oda yra labai tamsi, todėl tai kelia tam tikrų iššūkių operatoriams ir apšvietėjams. Bet esu labai patenkinta operatoriaus darbu, jis gerai apgalvojo, kaip išgauti tą vaizdą.

– Kai kalbame apie pažeidžiamų grupių vaizdavimą ekrane, kyla didžiulė atsakomybė, kaip nedauginti stereotipų. Kaip šį klausimą apsvarstėte kurdama filmą?

– Absurdiška manyti, kad neturime jausti atsakomybės dėl šių grupių vaizdavimo. Juk patys renkamės darbų temas. Esi galios pozicijoje, kai pasakoji istorijas tų žmonių, kurie nėra tokie galingi, neturi pinigų ar privilegijos papasakoti savo istorijas. Todėl atsakomybė tampa net dar didesnė.

Labai pagarbiai žiūriu į kiekvieną asmenį, nepaisant galios pozicijų. Į savo personažus žiūriu labai rimtai, jie sudėtingi, tikri, „iš kūno ir kraujo“. Jie nėra tiesiog klišės.

Tačiau pasakojimas negali būti tik pozityvus, lyg utopija. Gyvename pasaulyje, kuriame daug dalykų vyksta ne taip, kaip turėtų. Veidmainiška rodyti vien pozityvius, įgalinančius filmus. Noriu parodyti bjaurius, neigiamus personažus, visą jų daugiasluoksniškumą. Čia ir jaučiu atsakomybę.

Nematyta Viena

– Tiek savo filmu „Macondo“, tiek ir šiuo, rodote mums gana neįprasta Vieną. Ar jūsų, imigrantų vaiko, patirtis lemia filmų temas?

– Žinoma. Kiekvienas menininkas negali atskirti asmens nuo savo kūrybos. Manau, dėl savo, imigrantės patirties, mane labai domina žmonės, kurie gyvena visuomenės pakraščiuose. Jie marginalizuoti, nors iš tikrųjų yra pačiame visuomenės centre.

Vienoje gyvenantys pardavėjai, gydytojai ar seselės tam tikra prasme yra imigrantai. Tokia realybė. Čia nieko neįprasto. Įdomu tai, kad filmuose viskas yra kitaip: visi veikėjai baltaodžiai ir nedaugelis žmonių yra imigrantai. Ir net jei jie tokie, tai jiems tenka labai klišiniai vaidmenys.

Kita vertus, aš tam tikra prasme rodau kraštutinius atvejus, slapčiausius užkampius. Kai sukūriau „Macondo“, daug žmonių man sakė, kad visą gyvenimą praleido Vienoje, bet net nėra apie tą vietą girdėję. Jie negalėjo patikėti, kad tai įmanoma, kad ten gyvena tūkstančiai žmonių, visa bendruomenė. O jie net nėra girdėję jos pavadinimo. Ir dabar prie manęs prieina žmonės, kurie sako neįsivaizdavę, jog tarp mūsų gyvenančios nigerietės patiria tokias istorijas.

– Ne visi filmai siekia diskusijos tam tikru svarbiu socialiniu klausimu, kaip, atrodo, jūs darote savo filmais. Ar į kiną žiūrite kiek per politinę prizmę?

– Kai praleidi apie trejus metus kurdamas filmą, ten turi būti kas nors, kas tave stipriai emociškai veikia. Aš kuriu filmus, nes mane įtraukia istorija, noriu ją suprasti ir parodyti kitiems. Galbūt tai naivus impulsas. Ir jis nėra politiškas, greičiau vaikiškas.

Kita vertus, laikau save politiška. Noriu inicijuoti pokalbį. Tai man svarbu. Tik man nepatinka, kai filmas tampa didaktiškas. Negaliu pakęsti filmų, kurie stengiasi mane ko nors išmokyti. Tai nuobodu ir aš nenoriu to skatinti daryti savo žiūrovams.

– Pradėjote karjerą nuo dokumentinių filmų, dabar kuriate vaidybinius. Ar jau perėjote į vaidybinį žanrą, ar vis dėlto žanrą padiktuoja pasirinkta tema?

– Nieko nėra visam laikui. Niekad negali žinoti. Dabar kuriu tai, kas man patinka. Negaliu pasakyti, kad daugiau niekada nekursiu dokumentinio filmo. Tačiau vaidybinio filmo kūrimas atviru dokumentiniu stiliumi man suteikia visą kūrybinę laisvę.

Tas virsmas buvo natūralus – kai kūriau naujausią dokumentinį filmą, buvo labai sunku išlikti tik stebėtoja. Daug dalykų vyko slapčia, jaučiau poreikį tam tikrus dalykus parežisuoti, parašyti istoriją ir paprašyti žmonių daugiau vaidinti.

Klasikiniame dokumentiniame filme to daryti negali. Nors realybė tokia, kad viskas yra fikcija. Net ir dokumentiniai filmai. Juk paimi kamerą ir ją nukreipi šia kryptimi, renkiesi ką filmuoti, kada iškirpti – viskas yra fikcija. Ir kai žmonės sužino, kad yra filmuojami, jie pradeda vaidinti.

Genijai – tik vyrai...

– Kino industrija nėra labai atvira režisierėms moterims. Kokia jūsų patirtis?

– Kurti pradėjau labai vėlai ir tai išėjo į gera. Būdama jauna neturėjau drąsos daryti daug dalykų. Bet tai keičiasi, dabar jaunesnės moterys yra labiau savimi pasitikinčios. Bet mano kartos vyrai, būdami jauni, savimi pasitikėjo net neturėdami tam pagrindo. Jie tiesiog darė dalykus.

Tai visos visuomenės problema, kad savo laiku neišdrįsau. Jaunos merginos dažnai nori būti tobulos dar prieš ką nors darydamos, o tokio paties amžiaus jauni vyrai tiesiog ima ir padaro. Jų pasitikėjimas savimi – didžiulis ir nežinau, iš kur jis atsiranda.

Bet viskas keičiasi. Pastaruoju metu daug kalbama apie moteris filmų kūrėjas. Pati nesusidūriau su daugybe kliūčių, bet stiklinės lubos egzistuoja. Jei pažiūrėtume į labai didelius festivalius, ten meistrais ir genijais laikomi vyrai.

Filmus atrenkančios komisijos, žiuri galvoja, kad yra objektyvios, bet nėra tokio dalyko kaip objektyvumas. Visi priimdami sprendimus atsiremia į savo pasaulėvaizdį. Jei jie meistrystę laiko tik vyrišku dalyku, jie nežiūrės į filmų kūrėjas moteris taip pat rimtai.

– Nestudijavote filmų kūrimo ir ėmėtės jų gana vėlai. Tai kokia jūsų kelionė – kaip pradėjote juos kurti?

– Baigusi mokyklą jau žinojau, kad noriu kurti filmus. Bet nepasitikėjau savimi ir net nemėginau stoti į Vienos kino akademiją. Tam tikra prasme man tai davė naudos, nes tuo metu nelanksti studijų programa būtų užgniaužusi kūrybiškumą.

Studijavau teatrą, kiną ir medijas – gana teorinis kursas. Buvo įdomu, tačiau ten niekas nemokė kurti filmų. Dirbau kino festivaliuose, kelerius metus buvau arthauzinio kino teatro Vienoje vadybininke.

Pradėti kurti man padėjo skaitmeninė revoliucija, nes kai buvau jauna, buvo tik 35 mm ar 16 mm analoginis filmų kūrimas. Tai labai gražu, man toks kinas patinka, bet jis labai brangus. Ten negali daug ko išmėginti, reikia institucijos, kuri visko išmokytų ir ko nors, kas visa tai finansuotų. O kas tokio amžiaus turi tiek pinigų... Mažos vaizdo kameros pasirodė tada, kai jau buvau vyresnė. Išmėginti jėgas ir sukurti trumpametražį filmą už kišenpinigius buvo labai paprasta.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius