Kultūra

2019.04.16 21:23

Petras Geniušas: aš save kaltinu, bet mėgstu ir atleisti sau

LRT PLIUS laida „Stambiu planu“, LRT.lt2019.04.16 21:23

„Aš mėgstu kaltės jausmą. Londone, važiuodamas metro, perskaičiau tokią citatą iš viduramžių knygos. Ten buvo pasakyta: norintiems įgyti daugiau kaltės jausmo, rekomenduojama tai, ką manėt esant nekalta, imi laikyti nuodėme“, – LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“ sako pianistas Petras Geniušas.

Tikrumas

„Užaugau teatre, o ten įdomu ir tikra. Teatras ir yra gyvenimas. Teatre TIKRA. Tai užkulisiai netikri, nes ten gali būti visko, ten – tamsesnė pusė. Teatras man kaip realybė, kaip pats gyvenimas.

Manyčiau, kad teatre, scenoje žmogus natūralesnis nei gyvenime. Ar gali būti toks paradoksas? Juk scenoje žmogui sudaromos sąlygos būti geriausiu savimi. Tai tarsi užsakymas – scenoje būk tas tikras tu, tas gerasis, įdomusis tu.

Tokia yra teatro schema. O užkulisiuose daryk, ką nori.“

Mokėjimas pamėgti

„Muzikos scenoje negali meluoti, turi būti nuoširdus. Je bandysi vaidinti ar kam nors įsiteigti, – tai matysis. Tokia disciplina. Ką daryti, kai tenka groti nemėgstamo autoriaus kūrinį? Aišku, geriau to išvengti, bet atlikėjas kartais privalo atsidurti tokioje situacijoje.

Atlikėjas turi mokėti pamėgti. Kompozitorius gal ir gali nemėgti, bet atlikėjas – ne. Pastarasis turi tai suvirškinti, paversti menu. Šiuo atveju atlikėjas turi didesnį iššūkį – paversti nemėgstamą dalyką mėgstamu, jį perdirbti ir pademonstruoti tą meną.“

Primityvumas

„Kartais mane nervina per didelis primityvumas. Nes dalykas gali būti paprastas, bet – giliai paprastas. O gali būti bukai paprastas, kai kažkas kartojasi, kai neįdomu. Tokiu atveju, jei tenka groti primityvų kūrinį, galima jį savaip paįvairinti. Taip padaryti mažiau primityvų.“

Įgriuva

„Pianisto atminčiai tenka didžiausias krūvis. Kiekvienas klasiką atliekantis pianistas būna apimtas panikos ar isterijos, kai artėja svarbus koncertas, kur reikia groti sudėtingą ir prieš tai neatliktą kūrinį. Tačiau reikiamą akimirką pianisto „kompiuteris“ galiausiai suveikia.

Ir po to labai malonu. Jausmas toks, lyg būtum atlikęs žygdarbį. To reikia gyvam atlikimui, atlikėjas turi bent kiek kankintis, išgyventi situaciją, kai reikia improvizuoti. Kai pianistas, kurio galvoje telpa 50 tūkst. gaidų, yra ties visko užmiršimo riba, nutinka kažkas ypatinga... Jei viskas pavyksta – išeini kaip didvyris. O jei ne, įvyksta įgriuva.

Tačiau ir ta įgriuva publikai įdomi, o kolegos tik ir džiaugiasi. Visi yra įgriuvę – ir patys didžiausi, genialiausi.“

Vaikai

„Kartais nežinai, ar reikėtų savo vaiką stumti tuo pačiu, kuriuo eini tu – juk žinai, kaip kas yra. Ir žinai apie kančias. Bet tuomet pagalvoji – tai bent jau tas pasaulis, kurį išmanai, ir taip galėtum savo vaikui patarti. Tai įdomus pasaulis. Parodai jį savo vaikui, o tuomet jis arba pasirenka tą patį, arba ne.

Nei dukros, nei sūnaus neverčiau rinktis muzikos. Dukra pabandė klasiką, bet suprato, kad tikrai nenori eiti tuo keliu. Dabar ji daro tai, ką aš daryti kadaise norėjau – kiekvienas paauglys tuomet norėjo būti roko muzikantu.

Tačiau mane saugojo nuo roko ir panašios muzikos. Dabar dukra tarsi realizuoja tą mano norą.“

Šiuolaikinė muzika

„Šiuolaikinė muzika turi šimtą kartų didesnę auditoriją nei klasikinė. Tai – labai įdomus fenomenas. Man patinka tokios grupės kaip „Radiohead“, „Arctic Monkeys“, „The Neighbourhood“, „Florence and the Machine“. Tai įdomios grupės.

Tačiau manau, kad pasikeitė šiuolaikinės muzikos atlikėjų svarba.

Filme „Bohemijos rapsodija“ buvo toks momentas: prodiuseris grupei „Quenn“ pasakė, kad daina „Bohemian rhapsody“ per ilga, kad taptų singlu. Tačiau grupės nariai trenkė durimis ir išėjo, jie vis tiek išleido šią dainą ir ji tapo visų laikų garsiausia daina. Nors tikrai neatitinka jokio standarto ir formato.

Manau, kad šiais laikais panaši situacija nelabai įmanoma. Bijoma to nutikimo, kad žmonėms kūrinys nepatiks. Įsivyravo kriterijus – kad kuo daugiau žmonių mėgtų. Todėl kartais drąsūs dalykai neįvyksta. Prodiuseriai dažnai nesiima finansinės rizikos.

Prisikapstėme prie dilemos – kiekybė ar kokybė? Tačiau garantuoju, kad yra didelė dalis žmonių, laukiančių antrojo varianto. Daugelis būna nusivylę, ypač kai atlikėjai, buvę alternatyvos pusėje, tai išduoda ir pereina prie didesnės auditorijos.

Pavyzdžiui, Mocartas kūrė dvejopai: muzika A ir muzika B. Jis muziką A rašydavo sau arba tokiems klausytojams, kaip jis. O muziką B skyrė plačiai publikai, be kurios negali išsilaikyti. Tokia buvo puiki Mocarto formulė. Tačiau manau, kad muzika A yra ne tik autoriui, bet ir tam tikrai daliai auditorijos. Kuri gal ne tokia ir maža.“ 

Kaltė

„Aš mėgstu kaltės jausmą. Londone, važiuodamas metro, perskaičiau tokią citatą iš viduramžių knygos. Ten buvo pasakyta: norintiems įgyti daugiau kaltės jausmo, rekomenduojama tai, ką manėt esant nekalta, imi laikyti nuodėme.

Mes kiekvienas kasdien pridarome daug negerų dalykų. Sąmoningai arba ne. Aš save kaltinu, bet mėgstu ir atleisti. Manau, kad privalome atleisti tiek savo kaltininkams, tiek savyje esančiam kaltininkui.

Talentas

„Talentas yra duotybė. Bet tai, kad žmogus sugeba kažką padaryti dėl talento, nereiškia, kad to negali kažkas kitas. Galbūt tas kitas, kad ir neturėdamas duoto talento, įdės daugiau pastangų ir jo rezultatas net bus įdomesnis. Gal jis pasitelks sugebėjimą augti, analizuoti, tobulėti ir taip kompensuos kurį nors trūkstamą talentą.

Talentai juk skirtingi. Puikiai žinau, kad vieniems žmonėms geriau pavyksta vieni dalykai, kitiems – kiti. Muzikinį talentą turintis žmogus taip pat nesugeba absoliučiai visko. Jei sugeba, gal jis Mocartas? Bet net ir Mocartas, ko gero, nesugebėjo visiškai visko.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Stambiu planu. Petras Geniušas