Kultūra

2019.04.16 17:48

Bresto gyventoja: kas netingi – gyvena gerai, kas tingi – šiaip sau

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.04.16 17:48

„Manau, kad ne visi Bresto gyventojai supranta, kad jie gyvena apsupti funkcionalizmo ir modernizmo“, – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“ pasakoja istorikė Irina Maroz. Laidos maršrutas nr. 80 – Baltarusija, Brestas, II dalis.

Prieš beveik 600 m., Baltarusijai tapus LDK dalimi, Brestas buvo  pervadinas į Brest-Litovską ir tokiu pavadinimų įrašytas į pasaulio istoriją. Breste veikė pirmoji šioje teritorijoje spaustuvė, kurioje išspausdinta  garsioji Bresto Biblija, čia paskelbiama Bresto bažnytinė Unija. Tačiau šiandien grįžkime į tarpukario periodą, kuomet Breste klestėjo modernizmo stiliaus pastatai.

Tekstilės fabrikas – modernistinės architektūros pavyzdys

Galima sakyti, kad domėtis savo šalies istorija Baltarusijoje – madinga. Prieš porą metų Breste susibūrė jaunimo grupė, besidominti miesto modernizmo  pastatais, ir pasivadinusi „Bresto konstruktyvizmas“. Maršrutą pradėsime su šios grupės istorike Irina Maroz, keliaudami į tarpukarinį tekstilės fabriką. Fabriko savininkė Janina Urbanovicz žemės sklypą nusipirko 1937 m.

Fabriką architektas Jozefas Baranja pastatė per dvejus metus, 1939 m., ir po kelių dienų prasidėjo karas. Šiandien čia įsikūrė biurai. Pasak specilistų, tai vienas geriausių Bresto modernistinės architektūros pavyzdžių, o  pastato renovaciją galima laikyti pavyzdine.

„Pastatas įkvėptas anuomet madingo „Streamline“ stiliaus. Šio stiliaus bruožai – apvalūs kampai, primenantys laivus arba portikus“, – teigia istorikė.

Modernistiniuose pastatuose vitražai – be biblinės simbolikos

Su istorike LRT PLIUS „Stop juosta“ komanda taip pat lankysis evangelikų liuteronų bažnyčioje, pastatytoje 1936 m. Nedidelė Bresto liuteronų bendruomenė žemės sklypą įsigijo iš vietinio miestiečio. Bažnyčią projektavo tas pats J. Baranja – populiariausias to meto Bresto architektas. „Modernistiniuose pastatuose vitražai nevaizdavo biblinių temų. Visi piešiniai buvo paprasti, geometriniai“, – pasakoja I. Maroz.

Tarpukario Brestas – žydų centras

Breste tarpukariu buvo pastatyta ištisa medinių namų kolonija, kurioje  – net 12 vienaukščių namų su kolonomis. 1923 m. kolonija skirta žydų varguomenei, praradusiai namus Pirmojo pasaulinio karo metu. Kolonijos steigėjas – Feliksas Moritzas Warburgas, Amerikos Nukentėjusių nuo karo žydų šalpos organizacijos  vadovas. 1941 m. Warburgo kolonijos gyventojai buvo uždaryti į getą, o pati kolonija paversta rusų belaisvių stovykla. Šiandien kolonijos nebėra.

„Brestas labai stipriai vystėsi kaip žydų miestas, centras“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis. Tiesa, 500 metų Bresto žydų istoriją naciai sunakino per trejus metus: suvaryti į getą Bresto žydai  buvo išžudyti, jų namai sudeginti.

Amžininko prisiminimai ir skirtingos tikybos pamokos

Laida „Stop juosta“ taip pat aplankys Bresto priemiestyje gyvenantį 87 metų amžininką Konstantiną Zdanevič. „Pamenu, kad mokykloje kartą per savaitę vykdavo skirtingos tikybos pamokos. Pas lenkus ateidavo kunigas, pas žydus – rabinas, o pas mus, pravoslavus – šventikas“, – prisiminimais dalinasi amžininkas.

Maniežas ir statybininkų improvizacijos

Bresto centre – dabartinė Lenino aikštė, kurioje 1939  m. vyko abiejų kariuomenių – sovietų ir hitlerinės Vokietijos – draugiškas paradas. Aikštės pakraščiuose skrtingais tarpukario periodais buvo pastatytas Lenkų bankas ir Vaivadijos pastatas. Toje pačioje gatvėje taip pat stovi maniežas, pastatytas 1931 m. Pastatas statytas kaip kareivių šaudykla. Statybų metu darbininkai nesilaikė brėžinių ir suimprovizavo. Architektas supyko ir nepasirašė po projektu.

Bresto modernizmo deimantas

Iš Lenino gatvės pasuksime link Komunizmo, kurioje stovi Bresto modernizmo deimantas. Tai – konstruktyvistinis pastatas, pastatytas 1930 m. Namas-laivas pastatytas tuo metu Lenkijoje populiariu jūriniu stiliumi, net su kapitono tilteliu. Pastatas statytas vienai šeimai.

Gyvenimas name nr. 12

Laidos pabaigoje – dar vienas pastatas, kurio numeris – 12. „Anksčiau šiame name buvo įsikūręs ginekologijos kabinetas, o iš kitos pusės gyveno advokatas, taip pat turėjęs savo kabinetą. Dabar čia gyventi visai gera. O lenkų laikais – nežinau, kaip gyveno žmonės. Spėju, kad jie gyveno taip, kaip dabar. Kas netinginiauja ir dirba – tas gerai gyvena, o kas tingi – šiaip sau“, – pasakoja namo gyventoja.

Nepriklausomos Baltarusijos simbolika

Taip pat laidoje – pasakojimai apie nepriklausomos Baltarusijos simboliką, kuri dingo į valdžią atėjus Aleksandrui Lukašenkai.

„Baltarusijoje 1920 m. vėliava buvo balta-raudona-balta, mūsų herbas – Vytis. Daugelis baltarusių mano, kad turime bendrą istoriją su LDK. Nuo XIII a. šis herbas ir baltarusių liaudies respublikos laikais, kada buvo nepriklausomybė nuo Rusijos ir Lenkijos, baltarusiai labai norėjo savo valstybės. Vėliau atėjo Sovietų Sąjunga, pakeitė herbą į sovietinį ir kuomet Baltarusija 1991 m. tapo nepriklausoma, baltarusiai grąžino Vytį ir baltą-raudoną-baltą vėliavą. Bet po 1996 m. referendumo Lukašenka herbą pakeitė ir grąžino sovietinius simbolius. Mums skaudi ši istorija, nes kai buvo rinkimai – pirmieji ir vieninteliai tikri rinkimai Baltarusijoje 1991 m., buvo toks kandidatas Stanislavas Šuškievič, teigęs, kad jei taps prezidentu, Baltarusija bus europietiška. Deja, A. Lukašenka sakė, kad jam valdant Baltarusiją, šalis vėl grįžtų į SS. Daug kas žinojo, kas yra SS, bet nežinojo, kas yra Europa. Baltarusiai neįsivaizdavo, koks gyvenimas Europoje ir išsirinko A. Lukašenką su TSSR, taip grąžinti ir sovietiniai simboliai“, – baltarusių simbolikos istoriją pasakoja organizacijos „Bresto konstruktyvizmas“ narys Valentinas Tur.