Kultūra

2019.04.15 11:06

Libertas Klimka. Verbinės Vilniuje

Libertas Klimka,etnologas, LRT.lt2019.04.15 11:06

Bažnyčioje šventinamos verbos – žalumynų šakelės, kurios primena tikintiesiems Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Kartu tai ir bundančios pavasarį augmenijos ir visokios gyvasties simbolis. O kas nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Spalvinga Verbinių švente pasitinka pavasarį sostinė... Prie Aušros vartų, prie Arkikatedros galima jų pasirinkti visą puokštę, derinant vieną su kita.

Vilniaus verbos – unikalus mūsų tautodailės reiškinys; jis ir bene pats dinamiškiausias. Tačiau apie puošniųjų verbų kilmę, jų raidos ypatybes ne tiek daug ir žinome. Nors tai galėtų duoti peno teorinei minčiai nagrinėjant apskritai Lietuvos etninės kultūros ištakas. Dar ne taip ir seniai etnografai, orientuodamiesi į lietuviško kaimo kultūrą, atsainiai vertino Vilniaus verbas, laikydami jas sulenkėjusio krašto fenomenu. O kai kurias jų rūšis – ir apskritai miesto niekdirbiais – kiču.

Išties vilnietiškųjų verbų formavimosi užuomazgų reikia ieškoti būtent miesto tradicijose. Štai seniau iškilmingų procesijų, rengiamų per šv. Velykas, dalyviai rankose nešdavosi vadinamąsias „palmas”. Tai būdavo dirbtinė žalios palmės šakelės imitacija. O tikras palmės šakas žmonės klojo po kojomis atvykusiam Jeruzalėn Jėzui Kristui, dėkodami už skelbiamą tiesą ir meilę. Beje, Antikos laikais palmės šakelę rankoje laikydavo ir olimpinių žaidynių teisėjai. Krikščioniškoje ikonografijoje toji šakelė tapo kankinystės už tikėjimą žymeniu.

Kitas svarbus procesijų simbolis – lelijos žiedas. Šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas Vilniuje puošdavo popierinės lelijos – karalaičio simbolis, žyminčios jo tyrumą ir karališką kilmę. Procesijų „palmas“ ir lelijas ilgainiui imta gražinti karpinių kaspinėliais. Tai ir buvo vilnietiškos velykinės verbos užuomazga.

Dar prieš keletą dešimtmečių popierinėmis verbomis būdavo prekiaujama per Verbų sekmadienį prie Aušros Vartų. Senučiukės jas atsinešdavo iš senamiesčio tarpuvarčių, susmeigtas į patogų rankai stovelį; laikydavo iškeltas virš minios. Tačiau paklausos jos nebeturėjo. Mat lietuvio akiai buvo nepriimtinas aštrokas popierinių gėlių spalvų – mėlynos, rausvos, baltos ir žalios – derinys... Gražiomis laikytos tik mažai dažytos, beveik natūralių džiovintų augalų verbos. Tenka apgailestauti, kad popierinių verbų didesnio rinkinio nesumojo įsigyti ir muziejai, neužrašyti liko ir pasakojimai apie jų gamybą. Tačiau be šių popierinių „grožybių” nebūtų nė Vilniaus verbų. Augalinėms verboms jos padovanojo savo formą, spalvingumą, puošnią nendrių ar lendrūnų viršūnę.

Valstiečiai iš artimesnių aplinkinių kaimų Verbų sekmadienį į Vilniaus bažnyčias atsiveždavo šventinti savąsias verbas – gluosnio ar karklo rykštelę su „kačiukais“, žilvičio, beržo besiskleidžiančių pumpurų šakelę. Betgi dažniau keletą kadagio rykštelių, surištų raudonu raišteliu. Įsižiūrėkime į Kanuto Rusecko 1847 m. tapytą paveikslą, vaizduojantį lietuvaitę su glėbiu verbų Vilniaus bažnyčios prieangyje. Jos verbos aptaisytos žibuoklėmis ir raugerškio uogytėmis. Gėlės ten dar nesudėstytos į kokį nors ornamentą, o ir pati verba dar neturi dabartinio pavidalo. Taigi kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose susitikdavo su miesto popierinėmis.

 Viena rūšis veikė kitą, skolinosi, mainėsi forma ir spalvomis. Kaimiškosios, surištos iš lauko ir miško augalų, labai patiko Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniams ir jų dėstytojams. Girdavo įpynus spalvingų gėlių, ragindavo kitąmet daugiau tokių atvežti. Išaugus paklausai, sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Naudoti, beje, tradiciniai raštai, paimti iš kaimo audinių ar tautinių juostų. Netrukus tai tapo amatu, kuriuo verčiamasi šiaurės vakarinio Vilniaus pakraščio kaimuose: Buivydiškėse, Zujūnuose, Kriaučiūnuose, Platiniškėse, Koplyčninkuose, Čekoniškėse, Papiškėse, Vaivadiškėse. Tik išvardytuose kaimuose nuo seno būdavo  rišamos verbos. Ledynmečio suformuotos vaizdingos jų apylinkių kalvelės – labai įvairių ir net retų žolynų augimvietės. Tai pastebėjo dar 1821 m. Vilniaus universiteto gamtininko Juzefo Jundzilo suorganizuota ekspedicija.

Pokario metais kaimiečiai į Vilnių atveždavo parduoti verbas, surištas tik iš katpėdėlių, pataisų, šlamučių. Ir ne ilgesnes kaip pusmetrio. Žavėdavo jų spalvingumas, tarsi „kiliminis“ raštas. Vėliau verbų formos ir dydžiai ėmė keistis. Vėlgi taikantis prie pirkėjų skonio, varžantis su konkurentais. Šiandien vilnietiškąsias verbas riša ne tik kaimo žmonės, bet ir tautodailininkai, dailės mokyklų jaunimas. Jos jau paplito visoje Lietuvoje ir artimajame užsienyje. Kokių tik dabar nepamatysi Vilniuje Verbų sekmadienį ar Kaziuko mugėje: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net sulyg žmogaus ūgiu. Kaziuko kermošiui pagaminama verbų, primenančių šv. Kazimiero karūną ar širdį. Labai padidėjo naudojamų augalų įvairovė;  jų galima suskaičiuoti iki pusšimčio rūšių. Dabar dažniausiai verbos rišamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių, bitkrėslių, jonažolių, kiškio ašarėlių, apynių, pipirnių. Taip darbas vyksta sparčiau – kas gi varginsis su smulkiomis katpėdėlėmis. Įpinama ir eglių kankorėžių; panaudojami šiaudų pinikai.

Čekoniškių dvarelio pastate vietos bendruomenė yra įkūrusi verbų ir buities seklyčią. Su jos vadove Janina Norkūniene moterys net ir savo amatą apdainuoja. Čekoniškėse prieš dešimtmetį buvo surišta ir rekordinio dydžio verba, net 6,4 m. aukščio. Tradicinių verbų rišėjų kaimus yra apvaikščioję kultūros paveldo tyrinėtojai, kraštotyrininkai. Būtina išsaugoti šių kaimų gamtinę aplinką, augalų bendrijas, o kartu ir jų gyventojų tradicinį užsiėmimą. Turime tokią unikalią tautodailės rūšį, tad išsaugokime ir jos židinį...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

      

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius