Kultūra

2019.04.15 16:58

Vieno spektaklio viešnagė: Rusijoje gražiai atrodo tik utopijos

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.04.15 16:58

Praėjusį savaitgalį, balandžio 12–14 dienomis, aštuoni vilniečių būreliai tapo neįprasto įvykio liudininkais – Menų spaustuvėje jiems atsivėrė proga patekti į Rusijos istoriją. Ne įsirašyti į jos puslapius, o peržvelgti keturis jos šimtmečius ir neišnaudotas šalies galimybes rinktis kitokį kelią.

2017-aisiais Berlyno teatre „HAU Hebbel am Ufer“ (HAU) žinoma rusų teatro kritikė Marina Davydova debiutavo kaip režisierė – sukūrė instaliaciją „Amžinoji Rusija“. Savaitgalį į Vilnių pastatymą atvežė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT).

Pakalbinta LRT.lt M. Davydova teigė Lietuvoje besijaučianti puikiai, lyg savo namuose. Teatro kritikė dažnai čia atvažiuoja žiūrėti lietuviškų spektaklių. O dabar pirmą kartą apsilankė kaip režisierė.

Istorijos vilkolakiai

„Amžinoji Rusija“ Menų spaustuvės erdvėse rodyta 8 kartus. Žiūrovams atsivėrė proga įžengti į Rusijos istoriją. Ją M. Davydova, scenografė Vera Martynov ir kompozitorius Vladimiras Ranevas pasakoja naudodami scenografiją, rekvizitą, elektroninę muziką, dokumentiką, meninių filmų ištraukas.

Aktorių nėra. Vieninteliai gyvieji – žiūrovai, iš salės į salę visa grupele keliaujantys po M. Davydovos idėjų pasaulį. Vadinti „Amžinąją Rusiją“ spektakliu – nelabai tikslu. Kaip pati autorė ironiškai sako, tai – „nečto“ (kažkas, šis tas), instaliacija, jos debiutinis „opusas“.

Žiūrovai pro duris su užrašu „Welcome to Eternal Russia“ buvo įvesti į pagrindinę instaliacijos patalpą. Pasak režisierės M. Davydovos, tai salė vilkolakis – ji nuolat mainosi, tačiau šis tas joje lieka nepakitę. Per visą vyksmą į ją žiūrovai sugrįžta dar tris kartus.

Pirmiausia atsiduriama carinės monarchijos aplinkoje. Su didžiavalstybiniais elementais, veikėjų atvaizdais ant sienų. Per antrą apsilankymą salėje atsiranda sovietų Rusijos simbolika, raudonarmiečių uniformos, pilna bolševikų teroro pėdsakų. Veidai portretuose jau kiti, o ankstesnieji – sunaikinti, išdeginti liepsna.

Trečią kartą įvyksta nauja transformacija – salėje įsivyrauja Stalino kultas. Pagal M. Davydovos istorinę sampratą, iš esmės įvyksta carinės despotijos restauracija, tik gudriai apkaišyta komunistiniais lozungais.

Per paskutinį žiūrovų vizitą veidų įvairovę portretuose keičia vieno vyruko fizionomija, labai jau primenanti Rusijos prezidentą. Kad žiūrovai pasiekė dabartį, sufleruoja derybų stalai su mikrofonais, Sočio žaidynių ir šventiniai Krymo aneksijos kadrai.

Trys utopijos ir (ne) ta pati Rusija

Kitose trijose „Amžinosios Rusijos“ patalpose, kurias aplanko instaliacijos žiūrovai, atskleidžiamos trys utopijos, galėjusios neatpažįstamai pakeisti kaimyninės šalies raidą.

Pirmajame kambaryje dėstoma kairiųjų idėjų istorija Rusijoje. Visi, kovoję dėl dvarininkijos laisvių, buvo pasmaugti tos pačios dvarininkijos rankomis. Istoriniai mėginimai paversti Rusiją konstitucine monarchija sėkme vainikavosi tik 1917-ųjų vasarį. Deja, sėkmė buvo trumpalaikė. Spalį jos vaisius sutraiškė Lenino vadovaujama visiškai nepopuliari bolševikų teroristų mažuma.

Antroje patalpoje (Utopija 2) menamo studento demonstranto lūpomis pasakojama Rusijos avangardinio meno istorija. Nustojus politinių laisvių, kairuoliškos idėjos dar kurį laiką skleidėsi estetinėje plotmėje. Tačiau Stalino valdymo metais viskas baigėsi lageriais, sušaudymais ir Spalio revoliucijos idealais įtikėjusių menininkų, tarkime, Vsevolodo Mejerholdo, Vladimiro Majakovskio ir daugelio kitų sunaikinimu.

Trečioji utopija pasakoja apie mažai žinomą reiškinį – seksualinę Rusijos revoliuciją trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį. Pagrindiniais jos veikėjais M. Davydova renkasi revoliucionierę rašytoją Aleksandrą Kolontaj, jos vyrą Pavelą Dybenką. Ir nuogalių judėjimą „Doloj styd“, jau be tragiškų intonacijų pačios režisierės atgaivintą nebyliojo kino formomis.

Laisviausia pasaulio šalis

Liberalizmo „sprogimais“ džiaugtasi neilgai. Kuo staigesnio būta šuolio iš archajiškumo, tuo galingesnis buvo ir grįžimas į jį. Daugialinijinis M. Davydovos pasakojimas, nusidriekęs per kelias istorines epochas, padeda „Amžinosios Rusijos“ žiūrovams suvokti ne tik tų epochų skirtumus, bet ir istorijos cikliškumą. Utopijų išsipildymo neįmanomybę.

„Staiga stebime grįžtant tai, kas atrodė niekada daugiau nepasikartos. Dabartinė Rusija savojo idealo retrospektyviai dairosi dvejose epochose – ikirevoliucinėje ir stalininėje“, – LRT.lt teigė spektaklio koncepcijos ir teksto autorė.

M. Davydova įsitikinusi, kad vakariečiai mažai tenutuokia apie 1917 metų Rusijos reikšmingas ir lemtingas gyvenimo peripetijas. Sunku dabar patikėti, tačiau po 1917 metų vasario Rusija tapo bene laisviausia pasaulio šalimi, išgyveno politinį, meninį ir seksualinį prabudimą.

Režisierė reikšmingai nutilo

Pati M. Davydova taip pat patyrė virsmą – teoretikė (istorikė, kritikė, žurnalo „Teatr“ vyriausioji redaktorė) tapo teatro praktike. LRT.lt prisipažino, kad taip radikaliai jos gyvenimą pakeitė patys vokiečiai iš teatro HAU, pasiūlę įgyvendinti neįprastą idėją.

„Mane, teatro kritikę, kuratorę, jie tiesiog išprovokavo. Paskaitę mano komentarų, matyt, nutarė, kad man pačiai vertėtų imtis režisūrinio darbo“, – LRT.lt  pasakojo M. Davydova.

Kaip tik pasitaikė tinkama proga: 2017-aisiais Vokietija ir apskritai Europa skyrė daug dėmesio 1917-ųjų revoliucijos šimtmečiui. HAU teatras sutelkė kelių pasaulio šalių menininkus, nusprendusius sukaktį įprasminti savo kūryboje. Anot M. Davydovos, paradoksalu, tačiau iš Rusijos neatsirado nė vieno.

„Jie nutarė, kad tuo žmogumi galėčiau būti aš. Nes ne tik komentuoju kitų kūrėjų idėjas, bet išsakau ir nemažai savų“, – apie sumanymo ištakas LRT.lt pasakojo teatralė iš Rusijos.

Režisierė M. Davydova mano, kad „Amžinoji Rusija“ pirmiausia turėtų būti rodoma jos gimtojoje šalyje. „Deja, tai neįmanoma. Keli mėginimai jau buvo, tačiau nė vieno sėkmingo. Formaliai – dėl skirtingų priežasčių, nors suprantama, kad – dėl vienos“, – reikšmingai nutilo „Amžinosios Rusijos“ autorė.

Konspiraciniai sumetimai

Šiuo metu M. Davydova baigia kurti antrąją „Amžinosios Rusijos“ dalį „Checkpoint Woodstock“. Premjera įvyks balandžio 27-ąją Hamburgo teatre „Thalia“. Pastatymą koprodiusuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Pasak LNDT Meno skyriaus vadovės Kristinos Savickienės, lietuvių žiūrovai „Checkpoint Woodstock“ pamatys lapkritį. „Paprastai LNDT nerengia užsienio spektaklių gastrolių. Tačiau galimybės mums skiriamomis lėšomis sukurti rimtą europinio lygio pastatymą – gana ribotos. Todėl teatras vis dažniau imasi koprodiusavimo. Stengiamės patekti į didžiųjų Europos teatrų tinklą“, – LRT.lt sakė K. Savickienė.

Pernai ji su LNDT vadovu Martynu Budraičiu lankėsi Berlyne, pateikė pasiūlymą koprodiusuoti „Amžinosios Rusijos“ antrąją dalį. Tada kilusi mintis Vilniaus publikai parodyti ir pirmąją.

„Reginys pateikė naujų atradimų. Atrodo, apie Rusiją žinome tikrai nemažai, tačiau netikėtai atsiveria visai naujos temos. Su LNDT teatro partneriais sutarėme, kad kalbėti Lietuvai apie Rusiją, atskleisti ją iš įvairių pozicijų labai aktualu“, – teigė K. Savickienė.  

Po premjeros Vokietijoje netradicinės formos spektaklis sulaukė teigiamų kritikos atsiliepimų. 2018-ųjų rudenį „Amžinoji Rusija“ pelnė pagrindinį Belgrado festivalio BITEF apdovanojimą.

Vis dėlto M. Davydovos „opusas“ keliauja nedaug, nes buvo sukurtas stacionariai erdvei. „Ko gero, vilniečiai – paskutiniai žiūrovai, kuriuos aplankė M. Davydovos kūrinys“, – spėjo K. Savickienė.

„Amžinosios Rusijos“ rodymas, LNDT Meno skyriaus vadovės manymu, režisierės tėvynėje vargiai būtų įmanomas. „Antroji spektaklio dalis telksis į dabartinę Rusiją. Pavadinimas „Checkpoint Woodstock“ sumanytas labiau konspiraciniais sumetimais. Tikiuosi, niekas nesutrukdys jo atvežti į Lietuvą“, – nusijuokė K. Savickienė.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius