Kultūra

2019.04.14 13:33

Everestą įveikusiam Vladui Vitkauskui dangaus artumo pavydėjo net monsinjoras

Šviesė Čepliauskaitė, Pakeliui su klasika2019.04.14 13:33

Pakeliui su klasika. Laidos svečias alpinistas, keliautojas, fotografas Vladas Vitkauskas.

Keliautojui, alpinistui, fotomenininkui Vladui Vitkauskui pažįstamos ir kalnų viršūnės, ir muzikos gelmės. Vienas įveikė, kitas išmėgino. Himalajuose jį lydėjo vėjas, griūtys, lavinų griausmas, tačiau giliai viduje klausęsis ir amžinosios muzikos – rūsčios, nepripažįstančios jokių kompromisų, kai grožis, sielos skrydžiai ir skaudžios netektys – viskas kartu. Skamba lyg Amžinybės simfonija.

Su debesiu po jo kojomis

– Mielas Vladai, daugelis galvojame apie jus pirmiausia kaip apie žmogų, įveikusį Everestą. Tačiau kiek esu skaičiusi – visai nenorite būti vadinamas alpinistu, labiau – keliautoju? – pianistė Šviesė Čepliauskaitė klausė Vlado Vitkausko.

– Taip siūlau, nes be keliautojo patirties tomis sąlygomis, kokiomis man teko kopti į Everestą, tikrai nebūčiau iš namų kojos kėlęs. Nežinau, ar dar kas nors pasaulyje turėdamas panašias galimybes, o tiksliau – jokių galimybių, būtų galėjęs vienas ir pirmasis iš savo valstybės į Everestą įkopti. Tai ano laiko kelionių patyrimas, kai nebuvo jokių ryšių – tik su gamta, savimi ir bendražygiais. Tas buvo svarbiausia.

– Tam tikru požiūriu alpinisto ir muzikanto veikla siejasi: reikia gyvenimiško ir profesinio pasirengimo, siekiame viršūnių, viršukalnių. Svarbiausia, ko gero, ne jos, o pati misija?

– Kalnų, ledo, uolų viršūnės – visi žinome, kokio jos aukščio. O kūrybos viršūnės – neišmatuojamos. Ir pačios gražiausios.

Kalnai – kas kita, ten visko atsitinka. Per 40 metų – kiek įkopė, kiek negrįžo, keturi pasiekė viršūnę, vienas žuvo. Klausantis muzikos tokios mintys net neateina į galvą.

– Ne, muzikoje bent nerizikuojame gyvybe.

– Taip, muzika – sielos kalba. Per ją grįžti į pačią pradžią, iš kurios esi atėjęs, iš kurios radosi milijardo metų Visata, žvaigždžių spindesiai ir visa kita. Paskaitysiu, ką Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Kaukaze rašė laiške Devdorakėliui.

Į knygą „Everestas – manoji lemtis“ įdėjau kaip gražiausią citatą: „Žiūrėk, tarp sniegynų kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengė visą žemę: ten, apačioj, vyksta žemiški dalykai: sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesys pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną Saulei. Himną Saulei! Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos...“

Trispalvė virš Himalajų

– Įkopėte į aukščiausią pasaulio viršūnę. Nežinau, ar galima sakyti – nugalėjote?

– Nugalėjom – jokiu būdu.

– Bet štai stovite ten, vėjas 200 kilometrų per valandą, ramybės nėra. Koks jausmas, kai supranti, kad nebėra kur aukščiau? Kokios mintys lanko?

– Žmogus galvoji, kaip gyvam grįžti iki palapinės. Ar spėsi. Žiūri po kojomis, o ten – debesų katilas verda. Kas tuose debesyse? Jei palapinės nepasieksiu iki tamsos, tai daugiau ir nepamatysiu saulės patekėjimo. Tokie dėsniai.

– Jokios romantikos?

– Ne, jos yra. Pacituosiu iš savo knygos: „Dabar laukia svarbiausioji pareiga: iškelti savo valstybės vėliavą. Sudėtingiausia buvo pritvirtinti vėjų blaškomą audeklą prie strypo ir besiplaikstančios virvės. Jau mažai šaltį bejaučiančius pirštus teko palikti vien su plonosiomis pirštinaitėmis. Vėliavos raišteliai buvo trumpi, sintetiniai, ir kitaip jų patikimai nesumegsi. Kai pavyko užveržti paskutinį mazgą, ledinio srauto išsviesta vėliava suplazdėjo beveik devynis kilometrus į dangų įsirėžusioje viršukalnėje. Nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė, išsiskleidusi juodame dangaus gelmės fone aukščiau Himalajų. Tiesiog kūnu jaučiau, kaip ji siejo mane su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, rūpinosi namuose ir laukė sugrįžtant. Galvojau apie artimuosius, apie savo vaikus. Prisiminiau niekad kalnų nemačiusią pažįstamą močiutę, kuri kas vakarą kambarėlyje, žinojau, už spintos meldė laimingos baigties. Atmintin vėl grįžo bičiulio Gedimino žodžiai: „Tavo dvasia stipresnė už kūną, saugokis, kad tai nepražudytų.

Krito į ledo prarają

– Kokie garsai jus lydi kopiant į kalną? Mes, muzikantai, nuolat ką nors niūniuojam – ar mantrą, ar tiesiog klausomės širdies mušimo. O ten turbūt tik spengianti tyla, o gal – vėjas?

– Labai įdomus klausimas. Niekas nėra to teiravęsis. Priklauso nuo kalnų: gal išskleistum rankas ir pats kiltum, skristum, o gal kūnas net gulint atrodys lyg nepakeliama našta. Daugelis turbūt įsivaizduoja sniego, ledo karalystę, kur tik šaltis, joks vandenėlis nečiurlena, nei lapai, nei žolė nešlama. Ir jei esi vienas su savimi ir pasauliu, tai – tyla.

– Kaip sakoma, spengia ausyse?

– Ne, ausyse nespengia. Gal labiau jausmuose, sieloje. Taip, dažniausia vėjas: nuo švelnaus šiurenimo iki kauksmo. Arba kai talžo palapinę, net psichiką ima veikti. Atrodo, tuoj tave suplėšys, sudraskys, o gal ir nuneš su visa palapine.

Kalnai – tai ir lavinų griausmas. Net prisiminti nejauku ledo griūtis. Evereste man vienam dešimt kartų teko pereiti Khumbu ledokritį – devynių Niagarų aukščio ledo upę. Ji krenta nuo pjedestalo beveik 800 metrų. Per parą ledynas pasislenka apie metrą. Milijonai tonų. Ten būnant toks ledo bokštas, kaip nedidelis daugiaaukštis, griuvo į ledo prarajas. Atrodė, visa žemė susiūbavo...

Lyg orbitinio skrydžio pasiūlymas

– Tarp muzikų nemažai alpinistų. O gal reikėtų sakyti – tarp alpinistų nemažai muzikų? Aleksandras Jurgelionis, Paulius Koncė, alpinisto sūnus Rokas Zubovas.

– Ir Juozas Antanavičius, ir Leopoldas Digrys yra ėję į kalnus. Ir profesorius Vytautas Landsbergis savo šeimą, man atrodo, Kaukaze po kalnus vedžiojo. Visų ir neišvardysim.

– Į kalnus einantys muzikai kuo nors ypatingi? Ar drauge kopiančių žmonių profesija svarbu?

– Muzikai yra kūrybos žmonės – romantiški, su polėkiu. Jiems nerūpi, kas greičiau užlips ar nulėks apsižvalgyti, pakelti akis į dangų. Grynajame alpinizme mane truputį slėgė ta dominuojanti varžybinė pusė.

– Lyg muzikos atlikėjų konkursai, kai technika kartais vertinama labiau nei muzikos poveikis ar bendras jos suvokimas.

– Taip, išdrįsiu pasakyti, kad kartais klausydamas vokalinės muzikos suvokiu, jog viskas profesionalu ir išdainuota, bet dūšelės man neatveria.

– Esate koncertų lankytojas – ko tikitės iš muzikos? Kas atveria jus muzikai?

– Tai, kas atveria mano sielą, – tai visa esmė, kuri nesikeičia nuo vaikystės. Tam tikras potraukis į muziką buvo – varvinau seilę, kai kaimynų vaikams, mano draugams, tėvai nupirko akordeoną.

Tada neturėjau sąlygų muzikos mokytis. Vis dėlto patirties įgijau – teko groti skudučių ansamblyje. Iš nedidelio miestelio prasimušėme į 2-ąją moksleivių dainų šventę. Vilniaus įspūdžiai buvo tokie ryškūs, kad dabar prilygtų nebent kokio orbitinio skrydžio pasiūlymui. O šiaip muzika – sielos, dievų kalba.

Arčiau Dangaus

– Dabar populiaru klausti, kokį daiktą imtumėte į negyvenamą salą. Kokią muziką imtumėte į kalnus arba kelionę?

– Viskas priklauso nuo aplinkybių. Pacituočiau dienoraštį, kaip užrašiau 1996 m. vasario 18 dieną, grįžęs po aklimatizacinio kopimo. Nukrenti palapinėje ir atrodo, kad tavo kūnas švininis. Štai ką mačiau, jaučiau: „Akys susilieja su Baltąja Viršūne. Viršūnė – su dangumi. Ausyse skamba didinga Muzika. Mano dvasia tenai, sniegynuose, erdvėje, muzikos akorduose. Galėčiau tapti akmeniu, uola, ledu, žeme, ant kurių guliu. Kaip tai paprasta.“

Vadinkime tai pasaulio muzika, kuri tavo kūne atsiranda, susigeneruoja. Čia jau toks fizikos terminas.

– Bet ir dvasinis?

– Taip.

– Turbūt stovint viršūnėje išliko įspūdis, kad ta beribė erdvė priartėja ir, fiziniu požiūriu, esi arčiausiai dangaus?

– Taip, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo paskutiniuosius keletą metų artimai bendravom, paskambinęs pirmiausia klausdavo: „Labas, ar čia kalnai?“ Paskui tęsdavo su šypsena balse: „Juk tu ten buvai arčiausiai Dievo.“ (Juokiasi.)

– Ir kas yra aukščiau pasaulio viršukalnių?

– Galėčiau pacituoti iš kitos knygos: „Pasaulio viršukalnės smaigalyje nepatyriau nieko panašaus į pergalingą džiugesį, juo labiau nugalėtojo triumfą. Mano kūnas buvo trapesnis ir labiau pažeidžiamas negu bet kada. Aš priklausiau Everestui, buvau jo dalimi, ir tik Everestas galėjo išleisti atgal į žemę. Tačiau kas galėjo nubrėžti ribą, kur prasideda ir kur baigiasi kalnas. Argi šita sniego ketera ir ją iškėlę akmenys tai jau viskas? O oras, kuris palaiko čia mūsų gyvastį – jau nebe kalnas? O erdvės aukščiau ir aplink, pilnos spindulingos energijos? Jose gimsta ne tik debesys ir vėtros, bet ir mūsų mintys, intuityvūs poelgiai, dvasiniai ryšiai su pasauliu. Argi jos – ne tos pačios visumos dalis? Amžinoji būties problema: pradžia – pabaiga.

Kita galaktika

– Apskritai, manau, į kalnus eina kūrybingi žmonės. Tik jų užduotis konkreti, rezultatai – labiau apčiuopiami. Turbūt nusileidus iš kalnų vėl būna sunku patikėti, kad galėjai tai padaryti?

– Visko būna. (Šypsosi.) Kūryba – tai ir bendravimas su savo siela. Ir savo sielos atvėrimas kitiems, atsivėrimas. Kalnuose nėra sumaišties, kurią ir Čiurlionis mini. Ten bendrauji su pasaulio siela.

Indijos laikraščiai rašė apie Tibeto lamų nuostabą, ko tie baltieji tokius vargus užsikrauna, tiek rūpesčių, išlaidų, nelaimių, netgi pražūčių. Nes vyresnieji lamos gali Everesto viršūnę savo subtiliuoju kūnu, jausmais pasiekti, pasilikę namelyje ant žemės.

Tokią būseną iš tiesų gali pajusti, kai kūnas tarsi susilieja ir ištirpsta. Nelieka jokios skirties tarp rankos, kojos, uolų ar ledo, tarp tavo ledkirčio ir tos uolos – taip iki begalybės. Esi tarsi susiliejęs su begalybe. Gal net kitoj galaktikoj.

Parengė Mindaugas Klusas

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius