Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Stepheno Hawkingo „Trumpa laiko istorija“, Antano Šileikos „Laikinai jūsų“, Johanno Huizingos „Homo ludens: mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą“.
Stephen Hawking, „Trumpa laiko istorija“ (Iš anglų kalbos vertė Paulius Jevsejevas)
Fizikai, kaip ir kiti mokslininkai, labai retai būna visuotinės pasaulinio masto įžymybės – ir tai logiška, nes tik jau neapsimeskim, kad mums visada aišku, ką jie veikia ir apie ką kalba. Pernai mirusio Stepheno Hawkingo atvejis kitoks: žvaigždes, juodąsias skyles, Didįjį sprogimą (Big Bang) tyrinėjęs britų mokslininkas buvo ir tebėra ryški žvaigždė. Žinoma, tam įtakos turi ir jo išskirtinė biografija (beje, ji figūruoja įvairiuose pramogų tinklalapiuose šalia muzikantų, Holivudo aktorių ir kt.). Kai S. Hawkingui buvo 21, jam diagnozavo šoninę amiotrofinę sklerozę – neurodegeneracinę ligą, kai, nykstant nervų ląstelėms, sutrinka nervinio impulso perdavimas, todėl ilgainiui ištinka visiškas paralyžius. Pats mokslininkas yra pasakojęs, kad būtent ši liga – tiksliau, suvokimas, kad iki disertacijos gynimo gali tiesiog neišgyventi – paskatino jį intensyviau pasinerti į mokslą. Neįgaliojo vežimėlyje jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo: nuo 1969 m. iki mirties 2018 m. kovą.
Tačiau kita ir, sakyčiau, šiuo atveju svarbesnė žinomumo priežastis – darbai teorinės fizikos srityje ir bandymas juos pristatyti visuomenei suprantamu būdu. Kai Hawkingas 1983 m. susirado leidėją ir parodė jam „Trumpos laiko istorijos“ rankraštį, kilo daug abejonių, ar knyga pasieks tą skaitytoją, kurį autorius norėjo: nieko apie fiziką nenutuokiantį ir, pavyzdžiui, laukiantį persėdimo oro uoste. Nors leidėjas mokslininką įkalbėjo atsisakyti beveik visų formulių, vis dėlto knygoje apstu diagramų, modelių ir kt. medžiagos, iliustruojančios aptariamus konceptus. Tekstas buvo papildytas 1996 m. ir 2016 m. – būtent paskutinio papildymo vertimu gali džiaugtis lietuvių skaitytojas.
„Man pavyko parduoti daugiau knygų apie fiziką negu Madonnai apie seksą“, – 1996 m. leidimo pratarmėje pažymi Hawkingas. Nenuostabu: knyga nepriekaištingai profesionali (kalbant apie Hawkingą, kurio vardu vadinama iš juodųjų skylių sklindanti spinduliuotė, toks apibūdinimas atrodo nepakankamas ir net šiek tiek juokingas), bet kartu įtraukianti, gyva, netgi literatūriška. Joje bandoma suderinti kosmoso tyrinėjimus su kvantine fizika, paaiškinti svarbiausias fizikos idėjas, lėmusias supratimą, kaip žmonija mąsto apie visatą ir laiką. Vienas paskutiniųjų skyrių, skirtas kirmgraužoms ir kelionėms laiku, skaitant atrodo panašesnis į filmo „Star Trek“ scenarijų, o ne mokslo populiarinimo skyrių – tad, jeigu jums įdomu, kodėl dar niekas pas mus neatkeliavo iš ateities, siūlau tikrai paskaityti knygą.
Jokių problemų suprantant tekstą nekyla ir dėl sklandaus stiliaus (dėl jo perteikimo ––bravo vertėjui), ir dėl to, kad knyga tam pritaikyta. Joje yra trumpas žodynėlis, rodyklė, priedas, kuriame trumpai pristatomi naujausi atradimai. Struktūra irgi visiškai aiški – pristatomi tam tikri visatos modeliai, tada leidžiamasi į įvairių problemų (juodųjų skylių, visatos plėtimosi ir kt.) gvildenimą. Knygą iš tikrųjų galima skaityti oro uoste arba lovoje. Tikri mokslininkai, visokie fizikai, dirbantys laboratorijose ar institutuose, veikiausiai rastų, ką kritikuoti (mokslininkai nuolat diskutuoja, ir tik tokiu būdu žmonijos žinios eina į priekį), galų gale, jie tikriausiai skaitytų straipsnius moksliniuose žurnaluose. Bet tokiems profanams kaip aš Hawkingo fizika – pati geriausia fizika, kai belieka įjungti vaikišką smalsumą ir sekti paskui autoriaus genijų.
Antanas Šileika, „Laikinai jūsų“ (Iš anglų kalbos vertė Kristina Aurylaitė)
Tiesą sakant, romano apie Tarpukarį laukiau jau seniai. O dar labiau laukiau šnipų romano apie Tarpukarį. Ir būtent tai skaitytojams padovanojo angliškai rašantis, Kanadoje gyvenantis rašytojas Antanas Šileika. Lietuvoje jis žinomas, mėgstamas, vis atvažiuoja ir į Knygų mugę, ir į Santaros-Šviesos suvažiavimus, ir kitur. „Basakojis bingo pranešėjas“ tapo Metų knyga, nors man turbūt artimiausia lietuvių emigrantų šeimos gyvenimą su švelniu humoru narstanti „Pirkiniai išsimokėtinai“.
Šnipų romanas – naujas A. Šileikai žanras. Iškart pasakau, kad knyga visiškai pramoginė ir labiausiai užkabina greitu ir protingai sukomponuotu siužetu bei Tarpukario Kauno atmosfera. Kažkokio ypatingo gylio ar filosofiškumo neverta tikėtis - ir šiuo atveju ir knygos viršelis, ir recenzijų ištraukos ant jo, ir rašytojo pozicija per pristatymus visiškai atitinka pramoginės literatūros pobūdį. Jokių pretenzijų į tai, ko knygoje nėra. Tai sąžininga.
Vis dėlto A. Šileikos rašymas čia atpažįstamas: nepiktas, be sarkazmo humoras, tikrovės prototipų perkūrimas. Rašytojas yra sakęs, kad negrožinė lietuvių literatūra – atsiminimai, biografijos ir pan. – yra neišsenkantis kūrybos šaltinis: tik imk ir rašyk. Štai pagrindinio veikėjo Justo Adamonio, žvalgybos viršininko, prototipas – Jonas Budrys (iki 1923 m. vadinosi tikrąja pavarde Polovinskas). A. Šileika teigė, kad Budrio atsiminimai „Kontržvalgyba Lietuvoje“, išspausdinti emigravus į JAV, ir įkvėpė jį kurti būtent tokį - paslapčių, agentų, intrigų, politinių žaidimų kupiną Tarpukario Kauną. Ir žinoma, kad tame esama pagrindo: tuo metu Lietuva buvo atsidūrusi ir Vokietijos, ir Rusijos, ir Lenkijos žaidimų aikštelėje, todėl žvalgybinės informacijos rinkimo ir interpretavimo darbas buvo kritiškai svarbus. Suprantama, kad tai nėra realizmo kūrinys – žvalgybos darbo detalių ar profesionalesnio žvilgsnio ten nerasime – bet tai netrukdo mėgautis geru rašymu ir įtraukiančia istorija, kurią dar komplikuoja, kaip tikrame Bondo stiliaus kūrinyje, meilės gražiai ir paslaptingai viliokei istorija. Beje, esama ir tiesioginių nuorodų į Bondą – šit sekretorė panelė Pinigėlė yra aiški nuoroda į Miss Moneypenny, Bondo viršininko M asistentę. Žodžiu, smagu matyti, kad lietuvių literatūroje Lietvos miestų poetika darosi vis spalvingesnė.
Johann Huizinga, „Homo ludens: mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą“ (Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius)
1938 m. pasirodęs Huizingos veikalas tikrai buvo novatoriškas – šiais laikais įprasta novatorišku vadinti vos ne bet ką nors kiek naujesnio, bet „Homo ludens“ tikrai padarė įtaką savo ir vėlesnių laikų intelektualams. Dabar galima kalbėti apie ištisą kultūros studijų sritį – žaidimo studijas (Game Studies) ar žaidimo teoriją (Game Theory). Kalbėti apie šiuos dalykus neminint Huizingos pavardės – neįmanoma. Kitas dalykas – kad nereikia susidaryti įspūdžip, esą čia viena „tų“ knygų, kurioms skaityti ir suprasti reikia nalažin kokio intelekto, erudicijos ar kt. Žinoma, šie dalykai padės, ir žinoma, kad čia ne to paties skaitymo kaip jau minėtas šnipų romanas „Laikinai jūsų“ reikalautų. Huizingos tekste daug citatų įvairiomis kalbomis (beje, autorius priešinosi jų vertimui), gana specifinė sintaksė ir stiliis. Bet visgi – ne tik „paskaitoma“ ir „suprantama“, bet labai įdomu.
Lietuvių skaitytojai gali džiaugtis, kad gali skaityti vrrtimą tiesiogiai iš nyderlandų kalbos. Šią privilegiją mums suteikė vertėjas Antanas Gailius. Beje, skaitant matyti, kad abu – ir autorius, ir vertėjas – yra to paties kalibro intelektualaus pokalbio partneriai, o tai nėra nei savaime suprantama, nei itin dažna. Huizinga domėjosi ne tik kultūros tyrimais, jis buvo ir lingvistas, tad ir knygoje kalbos, kalbėjimo, žaidimo kalba veiklos yra substratas, iš kurio kyla visi kiti žaidimai. Yra ir atskiras skyrius apie poeziją.
Tačiau, kaip jau minėjau, knyga skirta visiems, kurie turi laiko ir nori į ją gilintis ir kurie domisi įvairiomis kultūros dimensijomis. Huizinga įvade rašė, kad žaidimas yra senesnis reiškinys už kultūrą – žaidžia jau gyvūnai, todėl atkakliai teigė, kad pasakymas „žaidimas kultūroje“ nekorektiškas ir nelogiškas – žaidimas nėra panardintas į kultūrą, jis yra kultūros aspektas, todėl vietininkas (kurio, beje, neišvengta angliškuose vertimuose) čia visai netinka. Todėl rekomenduoju šią knygą įsigyti, turėti namuose, lėtai, ramiai ir ilgai skaityti – ji išties verčia į kultūrą žiūrėti sveikai, matyti joje ir žaidiminį aspektą. Ir kita vertus – suvokti, kad žaidimai dažnai rimtas reikalas, gal net kartais pats rimčiausias.
