Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Natalie Babbitt knygą „Amžinieji Takiai“ ir Rachel Joyce romaną „Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė“.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Natalie Babbitt knygą „Amžinieji Takiai“ ir Rachel Joyce romaną „Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė“.
Ištrūkimas iš būties rato
Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“
Gyvenimas sukasi ratu. Ratu keliauja saulė ir mėnulis, savo keliu teka vanduo, žiemą keičia pavasaris, šį – vasara, o pastarąją – ruduo, medžiai numeta lapus, paskui vėl išleidžia naujus, o senieji virsta žeme, iš kurios syvų semiasi visa gyvybė. Žmogaus gyvenimas vyksta ratu – gimimo džiaugsmą praturtina vaikystės nuotykiai ir jaunystės šėlionės, nauji atradimai ir išbandymai subrandina žmogų kaip vaisių, kuris nukrinta, kai pasidaro per sunkus. Tada tampa pradžia kitai gyvybei, kitam ciklui, kitam ratui. Ir taip viskas iš pradžių. Tik žmonijos istorijos laikas linijinis, tarsi tiesus kelias su aiškiomis stotelėmis, kurių pavadinimai – metai ir įvykiai, išlikę žmonijos atmintyje. Tačiau žmogaus prigimtis nerimsta ir vis ieško galimybės iš šio rato išsivaduoti, mažo plyšelio, per kurį sroventų amžinybės eliksyras.
Amžiną jaunystę suteikiančių gėrimų, gyvybės šaltinių ir kitų išsilaisvinimą iš būties dėsnių simbolizuojančių atributų paieška – dažnas pasakų motyvas. Dažniausiai į jų suradimą žvelgiama kaip į malonę, privilegiją, džiaugsmingą dalyką, leidžiantį išvengti didžiausios žmonijos baimės – mirties. Tačiau gali būti ir kitaip, išsiveržęs iš nuolatinio kitimo ir tapsmo rato žmogus amžinai įstringa savo mažoje laiko atkarpėlėje, ratas sustoja, tampa linija, o gyvenimas be mirties alsavimo netenka prasmės. Apie tai pasakoja amerikiečių autorė N. Babbitt, kurios knyga „Amžinieji Takiai“, Jungtinėse Amerikos Valstijose išvydusi pasaulį 1975 m., šiais metais Lietuvoje sulaukė antrojo leidimo.
Autorės kūryba, pasak kritikų, pasižymi neįprastumu, dėmesiu egzistenciniams gyvenimo ir žmogaus prigimties klausimams, sudėtingomis problemomis, kurias tačiau sugeba perteikti taupia ir vaizdinga menine kalba. Tad sunku įvardyti šios knygos adresatą – ji tiks visiems nuo devynerių iki devyniasdešimt devynerių, kurie nors kartą susimąstė apie tai, kad kada nors ateis ta diena, kai teks kaip tam sunokusiam vaisiui nukristi nuo medžio. Knyga tokia neįprasta ir pagauli, įtraukianti nuo pat pirmųjų puslapių ir išlaikantį dėmesį iki pat pabaigos, kad pretenduoja tapti amžina, kaip Takių šeima, kuri pati to nežinodama paragavo vandens iš nemirtingumą suteikiančio šaltinio ir jų gyvenimo ratas nustojo sukęsis.
Bet pradėkime nuo pradžių. Šaltinis yra miškelyje – keliuose akruose medžiais apaugusios žemės, kurią ratu apeina ir žmonės, ir gyvuliai. Miškelis priklauso Fosterių šeimai, kurios didelė kvadratinė šalia kelio stovinti troba atrodo taip grėsmingai, kad tarsi byloja „nelieskit manęs“, o šį įspūdį sustiprina iki pašaknų nuskusta pievelė ir neperlipama geležinė tvora. Fosteriai turi vienturtę dukterį Vinę, kuri yra šios apysakos pagrindinė veikėja ir pasakojimo pradžioje kaip tik ruošiasi bėgti iš namų.
Visa ši pavyzdingą tvarką mėgstanti, griežtų taisyklių ir normų ribojamą gyvenimą gyvenanti, savo aplinką įrėminusi geležinėmis tvoromis, iškirtusi medžius ir palikusi tik mažą plotelį miško, kuriame niekad nesilanko, šeima tarsi įkūnija hierarchinę, autoritarinę tvarką, iš kurios nori išsivaduoti maža, dar nepažabotos gyvybės pilna mergaitė. Draudimų ir įsakymų kupinas jos gyvenimas priverčia jaustis lyg narve, o vienintelė draugė ir pašnekovė – patvorėje tupinti rupūžė, kurią mergaitė norėtų auginti kaip naminį gyvūnėlį, bet suvokia, kad tada toji jaustųsi tokia pat nelaisva kaip Vinė... Mergaitę iš namų veja instinktyvi nuojauta, kad, jei čia pasiliks, „nieko svarbaus neįstengs padaryti“, kad autoritarinė motinos ir močiutės valdžia užgniaužia visus jos polėkius, o pasaulis ribojasi nuosavu kiemu.
Miškelyje sutikta Takių šeima – visiška priešingybė Fosterių šeimai. Malonūs, draugiški, net, Vinės akimis, „kažkaip keistai vaikiški“, gyvenantys neišvaizdžiame namelyje prie tvenkinio, kuriame sūkuriuoja dulkių kamuolėliai, palubėje puikuojasi voratinkliai, o stalo stalčiuje niekieno nekliudoma gyvena pelė. Takių šeima, prieš aštuoniasdešimt septynerius metus atsigėrusi iš amžinybę teikiančio šaltinio, tarsi simbolizuoja chaotišką, gaivališką gamtos pradą, jie gyvena toli nuo civilizacijos, organiškai susilieję su aplinka, esantys ir kartu nesantys jos dalimi, nes viskas aplink keičiasi, o jie ne. Jų draugiškos ir darnios šeimos nariai skirtingai priima likimo mestelėtą amžinybę.
Šeimos galva Engusas Takis sunkiausiai priima tokios nenatūralios padėties tragizmą, jo lūpomis kūrinyje bylojama tiesa apie natūralius gamtos ir žmogaus gyvenimo dėsnius ir apie tai, kokios tragiškos gali būti tų dėsnių pažeidimo pasekmės: „(...) mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. Negalima iš to rato išsirinkti tik tai, kas tau patinka, o visa kita palikti. Būti tame rate yra malonė. Bet mus, Takius, ji aplenkė. Gyventi yra sunkus darbas, tačiau gyventi taip, kaip gyvename mes, nėra jokios naudos. Tai beprasmiška. Jeigu žinočiau, kaip įlipti atgal į tą ratą, tučtuojau tai padaryčiau. Nėra gyvenimo be mirties.“ (p. 66)
Mėja Tak, kurios vardą kai kurie literatūros tyrinėtojai sieja su Motinos Žemės personifikacija, simbolizuoja moterišką išmintį ir yra visiška priešingybė kiekvieną Vinės judesį kontroliuojančioms mamai ir močiutei. Ji susitaiko su esama padėtimi, priima gyvenimą ir visus tokius, kokie jie yra, ir sako, kad „gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, at trumpas“, kad „turi priimti, kas tau skirta“. Septyniolikmetis Džesis džiaugiasi neišsemiamomis šio pasaulio galimybėmis ir neriboto laiko resursais jomis pasinaudoti, o Mailsas mano, kad šis begalinis laikas jam yra skirtas tam, kad nuveiktų ką nors prasmingo.
Takių tylų ramų gyvenimą sudrumsčia ne tik jų paslaptį sužinojusi Vinė, bet ir vyras geltonu kostiumu, besikėsinantis užvaldyti Fosterių miškelį, atrasti šaltinį ir susikrauti turtus pardavinėdamas jo vandenį. Jis yra pavyzdys to, kas gali nutikti, jei žmonių rankose atsiduria galingas ginklas, padedantis suardyti gamtos pusiausvyrą, pažeisti ekosistemą, suardyti nedalomai susijusius dalykus ir yra utilitarinio, niokojančio, vartotojiško santykio su aplinka įkūnijimas.
„Amžinieji Takiai“ – tarsi priešybių susidūrimas. Kismas ir amžinybė, gamta ir jos niokojimas, gaivališkas chaosas ir geležinė tvarka, visa apimanti kontrolė ir demokratiška sutarimas, gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis, o tarp jų yra vaikas, mergaitė, kuriai teks priimti lemtingą sprendimą – amžinai gyventi ar tapti šio visa persmelkiančio būties rato dalimi?
Šiuolaikinė piligrimystė
Rachel Joyce „Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė“
„Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė“ – tai debiutinis britų autorės R. Joyce romanas. Iki to ji 20 metų vaidino Karališkajame Šekspyro teatre ir parašė daugiau nei 20 pjesių radijui. Vargu ar galima buvo įsivaizduoti geresnį debiutą: knyga pelnė Jungtinės Karalystės nacionalinės knygos apdovanojimą ir pateko į ilgąjį Bookerio premijos finalininkų sąrašą.
Ši knyga apie šiuolaikinę piligrimystę – labai neįprastą ir keistą kelionę žmogaus, kuris, sulaukęs priešmirtinio laiško iš buvusios bendradarbės ir geros draugės, išeina tiesiog išsiųsti laiško ir... nebegrįžta. Nebegrįžta, nes tiesiog parašyti „apgailestauju“ ar „laikykis“ jam pasirodo per mažai, nes miršta žmogus, kadaise padaręs jam daug gero, už kurį nebuvo atsidėkota, nes tai vienintelė galimybė ištarti žodžius, kurių greitai nebebus kam ištarti. Haroldas Frajus, šešiadešimt penkerių buvęs pardavimų vadybininkas, toks kaip stovi, apsiavęs buriavimo bateliais, pasirišęs kaklaraištį, be žemėlapio, kompaso, maisto ar baltinių atsargų tiesiog per visą šalį keliauja į šiaurėje esantį miestą – pas moterį, iš kurios po 20 metų tylos atskriejusi žinutė apverčia aukštyn kojomis gyvenimą, kuriame jau, rodos, niekas negalėjo apsiversti.
Iš pradžių Haroldas tiesiog eina, deda koją už kojos, laikosi kelių, apsistoja nakvynės viešbučiuose, niekam netrukdo, stengiasi nekristi į akis – daro tai, ką ir visą gyvenimą darė. Tačiau ilgainiui atsiveria žaizdos – ne tik ant kojų, bet ir mintyse, Haroldas pats tampa vientisa žaizda, draskoma prisiminimų ir suvokimų apie tai, kas gyvenime buvo praleista, neištarta, neišdrįsta, nepadaryta. Išnyksta ribos tarp vidaus ir išorės, praranda vertę lig šiol vertingi atrodę dalykai, visas gyvenimas susikoncentruoja į ėjimą, o svarbiausiu tikslu tampa tiesiog judėjimas į priekį. Vienintelis būdas pagyti – dar labiau atsiverti pasauliui, atsisakyti visų apsauginių kiautų, atsiduodi prašalaičių malonei ir šitaip išpirkti kaltes.
Haroldas darosi panašus į atsiskyrėlį ar šventąjį, jis nebeapsistoja viešbučiuose, o nakvoja pakelėse, atsisako pinigų ir tenkinasi tik tuo, ką jam duoda visiškai svetimi žmonės, jis geria šaltinių vandenį ir valgo, ką radęs miškuose ir daržuose, nebijodamas apsijuokti pasakoja apie savo kelionės tikslą – fantastišką istoriją apie tai, jog eina dėl to, kad jo draugė Kvinė Henesi gyventų.
Ir ji gyvena, diena po dienos sulaukdama nuo Haroldo atvirukų su vienintele žinute: „Lauk, aš ateinu.“ Keičiasi peizažas ir prašaliečiai, silpsta jėgos, bet Haroldas vis eina ir eina, žaizdos vis labiau veriasi, vis daugiau praeities faktų atskleidžia sąmonės srautas. Mes sužinome apie Haroldo vaikystę, apie jį palikusią mamą ir nusigėrusį tėvą, apie nusižudžiusį sūnų ir dėl visko jį kaltinančią žmoną, apie nereikalingą, vienišą ir sutrikusį vyrą, kurio vienintelė galimybė suteikti savo gyvenimui prasmės – nukeliauti 500 mylių pėsčiomis tam, kad išgelbėtų vieno žmogaus gyvybę. Bet ar tai įmanoma? Ar gali vieno žmogaus tikėjimas kažką pakeisti? Ar gali tikėjimas išgelbėti gyvybę? Ir ar Haroldui pavyks?
Ši gydanti knyga yra ne tik apie viltį, ji taip pat apie jos praradimą, apie nutrūkusius ryšius, subyrėjusius lyg stiklo šukės gyvenimus ir paskutinį desperatišką bandymą atrasti klijus toms šukėms suklijuoti. Ji visiems, kas nors kartą suklupo, kuriems trūksta ryžto ir drąsos atsistoti, taip pat tiems, kurie pasiilgo didžių poelgių ir mažų stebuklų.
