Kultūra

2019.04.14 18:09

Fotografijos „enciklopedija“ Žvirgždas: Vilniaus peizažą gadina išmušti dantys

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.04.14 18:09

„Fotografuojama ne fotoaparatu, o širdimi ir protu“, – svarbiausią darbo principą pabrėžia aktyvus ir kūrybiškas Stanislovas Žvirgždas. Deja, širdis ne visuomet džiaugiasi. Fotografas, itin mėgstantis fiksuoti peizažus, apgailestauja, kad Vilnių darko „išmušti dantys“ – stikliniai dangoraižiai.

LRT.lt pakalbino fotografijos istoriką ir gausybę apdovanojimų pelniusį fotomenininką Stanislovą Žvirgždą. Žemiau – kūrėjo mintys apie darbus, fotografo sėkmę, Vilnių ir kultūros suvokimą Lietuvoje.

– Stanislovai, regis, kad veiklos jums niekuomet nestinga. Papasakokite, kuo šiuo metu užsiimate?

– Nors senokai esu išėjęs į pensiją, pasirėmęs rankomis pro langą tikrai nežiūriu. Ką tik baigiau rengti knygą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir vietas Vilniuje, kuriose jis mokėsi, dirbo, gyveno, grojo. Tokių vietų – net 44. Vien jas visas išsiaiškinti užtruko pusantrų metų, o bendras darbas tęsėsi 3,5 m. Kitas mano darbas – Jokūbo Geištaro, vieno iš 1863 m. sukilimo vadų, prisiminimų vertimas. Be šių darbų, mėgstu važinėti dviračiu, su žmona daug vaikštome. Aišku, fotografuoju, bet nedaug.

Tai mano gyvenimo būdas. Fotografui svarbu matyti, užfiksuoti. Sakoma, kad vilką maitina kojos, taip ir fotografą. Anksčiau gyvenau Naujojoje Vilnioje, kur labai patogu – paeini penkias minutes nuo namų ir gali fotografuoti Vilnią. Taip surinkau nemažą peizažų kolekciją. Prie to prisidėjo ir kelionės su Algimantu Aleksandravičiumi po visą Lietuvą, kas buvo labai įdomu. Dar kartą įsitikinau, kokį gražų kraštą turime.

– Esate garsus savo peizažais, bet taip pat ir miesto, ypač Vilniaus, fotografijomis. Kas artimiau – gamta ar civilizacija?

– Man patinka ir tai, ir tai. Galiu išskirti tai, kad mėgstu fotografuoti nuo aukštumų, plačias panoramas, o jose atsispindi ir miestas, ir gamta.

– Ar yra situacijų, o gal vietų, kur fotografuoti sunkiau?

– Nesu padaręs nė vieno normalaus kadro užsienyje. Ten man trūksta nusiteikimo, nieks neužkabina. Kai keliauji po svetimas šalis, žiūri į kitus dalykus.

– Tam, kad gražiai užfiksuotum, reikia pažinti ir mylėti kraštą?

– Manau, kad taip. Kai darai paviršutiniškai, nieko nesigauna, tik reprodukavimas. O tai toli nuo meninės fotografijos. Neteisiu tų, kurie fotografuoja kelionėse – vėliau smagu pasižiūrėti, parodyti šeimai, svečiams. Tačiau tai tikrai nėra meninė fotografija, nes pastarajai reikia specialaus nusiteikimo. Jei nėra gamtos ir fotografo kontakto, vargiai kas nors pavyks. Juk fotografuojama ne fotoaparatu, o širdimi ir protu.

– Kiek fotografui svarbi sėkmė?

– Kartais tikrai daug lemia sėkmė. Prisimenu vieną atvejį, kai su žmona buvome išėję pasivaikščioti prie Vilnios. Yra toks Darželių kaimas, šalia kurio tekanti Vilnia kone suraizgo aštuoniukę. Tai puiki vieta, tik dabar nuniokota, pilna šiukšlių, medžiai iškirsti... Buvo ankstyvas pavasaris, sniegas jau nutirpęs. Nuspaudžiau ten kelis kadrus, tuomet pasisukau į kitą pusę ir išvydau didelį juodą debesį. Aišku – bus sniego.

Palaukėme ir gana greitai, po kokių 10 minučių, visur buvo balta, lyg iškritus pačiam pirmajam sniegui. Pastačiau žmoną šalia savęs, kad nejudėtų ir neprivaikščiotų pėdų, padariau dar kelis kadrus – debesis buvo nuplaukęs, šiek tiek snigo tolumoje, atrodė, lyg rūkas pakilęs. Taigi kartais reikia tiesiog išlaukti momento, kas nors nutinka kone paskutinę sekundę – kaip ir gyvenime.

– Ar turite gyvenimo kadrą? O gal tokį išskirti – kvaila?

– Ko gero, jei būčiau padaręs gyvenimo kadrą, nefotografuočiau. O ar padarysiu tokį – nežinau. Žinoma, yra kadras „Rudens kelias“, pelnęs gal apie 60 apdovanojimų (anksčiau tikrai aktyviai dalyvaudavau parodose). Bet yra ir kitų, ne ką blogesnių, tik gal neeksponuotų.

– Ar sutampa jūsų paties ir žiūrovų nuomonės? Ką norėtumėte, kad žmonės pamatytų jūsų darbuose?

– Būna įvairių situacijų. Aš pats laikausi principo, kad žiūrovas, matydamas fotografiją, turi pajusti atradimo džiaugsmą. Štai anksčiau kurdavau montažus – nuotraukas, kurias savaip papildydavau. Vienas montažas vaizduoja senamiesčio gatvę ir automobilį. Tas automobilis fotografijoje atsidūrė vėliau, mano noru. Kadangi transporto priemonę užfiksavau parodoje, ji neturėjo numerių, o aš ėmiau ir numerių vietoje parašiau: SŽ 19-41.

Tai – mano gimimo metai. Vėliau parodoje, kurioje buvo iškabintas šis montažas, prie manęs buvo priėjusios kelios moterėlės, sakiusios: ar jūs matėte, kad automobilio numeriai nuotraukoje vaizduoja jūsų inicialus ir gimimo metus?

Žinoma, aš atsakiau to nematęs ir padėkojau – negi atimsi iš žmogaus atradimo džiaugsmą?

Viską papasakoju tik studentams, čia paslapčių nėra, negaila. Juk vis tiek, kaip kad sakė garsus prancūzų portretistas Nadaras, fotografijos technika išmokstama per dieną, technologija – per dvi, o matymas neišmokstamas ir visą gyvenimą, jei nėra duotas. Jei nėra talento, padarysi tik tiek, kiek leis fotoaparatas.

– Viename interviu esate sakęs, kad kai kurie sostinėje esantys pastatai jums darko miesto peizažą. Kas tai?

– Pavyzdžiui, Konstitucijos prospekte esantys dangoraižiai. Kai stebi Vilnių nuo Subačiaus gatvės, Bastėjos, atsiveria labai gražūs vaizdai, o už jų, tolumoje – kaip išmušti Vilniaus dantys. Taip aš vadinu anuos pastatus. Vienas panašus yra ir Savanorių prospekte, tai dangoraižis „Helios“. Be to, tai aukščiausias pastatas Vilniuje, jei neskaičiuosime Televizijos bokšto. Deja, fotografuojant, „Helios“ dangoraižis atsiduria iš karto už šv. Jono bažnyčios varpinės ir gadina vaizdą.

Bėda ta, kad architektai negalvoja, kaip jų kuriami statiniai atrodys mieste. Esu skaitęs garsaus architekto Antano Vivulskio tekstus, kuriuose jis sako, kad geras architektas, prieš realizuodamas idėją, turi apeiti miestą iš visų pusių ir apžiūrėti, kaip tai atrodys bendrame kontekste. Dabar už pinigus statoma viskas, net kai tai visiškai nedera prie miesto veido.

– Dabar kiekvienas fiksuoja vaizdus, nes turi išmanųjį telefoną, o ir pakenčiamą fotoaparatą įsigyti nesunku. Kaip manote, ar dabartinime vaizdų pasaulyje gera fotografija dar išlaikys dėmesį ir trauks?

– Manau, kad taip. Tokie kūrėjai kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius, Algimantas Kunčius, Romualdas Požerskis ir jų parodos vis dar sutraukia daugybę lankytojų. Tačiau kai kada nueini į labai išgirtą parodą ir matai, kad nieko naujo, nieko įdomaus – pakartota tai, kas fotografijos pasaulyje jau senų seniausiai išbandyta. Tačiau, kaip yra pasakęs vienas filosofas – kiekviena literatūra turi savo skaitytoją. Turbūt ir kiekviena fotografija turi savo žiūrovą.

– Sakote, kad matyti daug netikrų talentų?

– Deja, bet yra pseudotalentų, vienos dienos fotografų, kurie menotyrininkų (savo pažįstamų) iškelti į aukštumas. Arba koks nors Seimo narys pabuvoja užsienyje, pakeliauja ir vėliau atidaro nuotraukų parodą. Į tą parodą susirenka elitas, galima neblogai pavalgyti ir išgerti, bet tai tiek. O vėliau skaitai straipsnius, kokia puiki paroda, negalima atsidžiaugti! Tik gaila, kad joje – nė vienos tikros nuotraukos, tik vaizdai iš vietovių, po kurias vedžioja gidai...

Dabar visi, kurie fiksuoja vaizdą, vadina save fotografais. Kai dar dėsčiau, ateidavo koks žmogus, atsinešdavo kuprinę, kurioje brangiausias fotoaparatas, dar būtinai stovas, lyg rodiklis, kad viskas labai gerai. O kam tas stovas? Jis visiškai nereikalingas geram fotografui. Kažkas yra pasakęs – duokit man kibirą ir akinių stiklą, ir padarysiu gerą nuotrauką. Tikriems talentams brangiausia technika nebūtina. Jie ir nesiafišuoja per daug, nesigiria, kad padarė tai, ko pasaulyje dar niekas nepadarė...

– Kokias dar blogybes matote kultūrinėje erdvėje, į kurią taip gviešiasi pseudotalentai?

– Turim vieną didelę didelę blogybę. Man atrodo, kad Lietuvoje nelabai žinoma, kas yra kultūra. Taip, tam tikrų kultūros sričių atstovai (ar tai būtų literatūra, ar fotografija, ar muzika) išmano kultūrą ir domisi, kas dedasi pasaulyje, orientuojasi.

Savivaldybės klerkai žino, kad yra toks daiktas kaip kultūra, bet nesiorientuoja detalėse. Vyriausybė, Seimas ir Kultūros ministerija irgi yra girdėję, kad egzistuoja kultūra. Štai politikai niekuomet nepamiršta paminėti kultūros savo programose, tik vėliau, po rinkimų, viską pamiršta. Todėl man atrodo, būtų gerai, jei Lietuvoje atsirastų supratimas, kas yra kultūra – ne tik menininkų, bet ir politikų galvose.

– O kaip tai padaryti?

– Receptų neišrašau, todėl nežinau. Bet tikiu, kad įmanoma. Reikia tiesiog domėtis. Ir domėtis ne popkultūra, kaip dabar dažnai daroma. Reikia domėtis, vaikščioti į normalias parodas, skaityti. Dirbau Fotomenininkų sąjungoje 42 metus (buvau pirmininkas, valdybos sekretorius) ir, pavyzdžiui, į parodas Prospekto galerijoje buvo atėjęs tik Valdas Adamkus, gal dar koks vienas politikas. Todėl siūlyčiau politikams pasiskaityti, labiau išmanyti kultūrą, ir tik tada minėti ją savo politinėse programose.