Kultūra

2019.04.11 14:17

Bresto įdomybės: budelis literatas ir autentišku interjeru stebinantis kalėjimas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.04.11 14:17

Tarpukariu, 1923 m., miestas oficialiai tapo Brestu prie Bugo. Jis priklausė Lenkijos Rytų pakraščiams. Tarpukario Lenkija buvo stipriai militarizuota valstybė, kurioje didžioji valstybės biudžeto dalis skirta karybai.

Neseniai Breste susibūrė iniciatyvinė grupė „Bresto konstruktyvizmas“, besidominti Lenkijos Bresto tarpukario architektūra. Su viena iš šios grupės narių – istorike Irina Moroz – LRT PLIUS laida „Stop juosta“ keliauja į Grajevo priemiestį.

Grajevo rajonas, kuriame gyveno karininkai

Grajevo rajone gyveno geležinkelio darbininkai ir karininkai. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo pastatyta net 700 gyvenamų namų. Dauguma jų – vienaukščiai medinukai. Tai – savotiškas karinis miestelis.

Namus čia statė karinių butų fondas, o pastatai buvo skirti laikinai apgyvendinti pasienyje tarnaujančius Lenkijos armijos karininkus – be ypatingų patogumų, pagal standartinį projektą, kurį, esant poreikiui, būtų galima koreguoti. Tiesa, Bresto architektūra besidominti vietos jaunimo iniciatyvinė grupė pasiūlė šį pastatą įtraukti į valstybės saugomų objektų sąrašą. Pavyko.

„Pasak istorikų, Breste išliko didžiausias procentas realizuotų modernistinių projektų visoje Vakarų Baltarusijos teritorijoje. Kadangi miestas buvo stipriai sunaikintas Pirmojo pasaulinio karo metu, labiausiai nukentėjo jo centras. Brestui tapus Lenkijos Respublikos dalimi, jį pradėjo atstatinėti kaip vaivadijos centrą ir todėl nuspręsta centre pastatyti daug mūrinių namų. Tuo metu tarpukario Lenkijoje buvo populiarus funkcionalizmo stilius, Varšuvos mokykla, todėl daug pastatų čia  –  modernizmo stiliaus“, – teigia Irina Moroz.

Lenkijos skandalistas – buvęs J. Pilsudskio adjutantas

Karininkai turėjo milžinišką vaidmenį beveik kiekvienoje visuomeninio gyvenimo srityje - nuo sporto iki valstybės valdymo. Pasakojama, kad Lenkijos skandalistas – kariškis, buvęs J. Pilsudskio adjutantas – Boleslawas Dlugoszowskis į madingiausią Varšuvos restoraną „Adria“ atjodavo ant žirgo. O iš restorano grįždavo net trimis karietomis: pirmoje važiavo jis pats, antroje jo pirštinės, trečioje – kardas.

„Iš karių buvo tikimasi specialios elgsenos – jie turėjo parodyti narsumą ir savotišką kvailumą, o jį geriausiai galėjo pavaizduoti karininkų susibūrimuose. Buvo suvokiama, kad jeigu kareivis yra ramus, tylus, rašantis ir gyvenantis be skandalų – nieko gero iš jo nebus“, –  pasakoja K. Antanaitis.

Apsilankymas Bresto centre

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietija įžengė į Lenkijos teritoriją žadėdama išvaduoti baltarusius nuo lenkų priespaudos. Bresto tvirtovė sėkmingai priešinosi tris paras. 1939 m. rugsėjį vokiečiai, vykdydami Molotovo-Ribentropo pakto susitarimą, atidavė Brestą sovietams ir net organizavo bendrą karinį paradą su abiejų tautų himnais ir svastikomis, pjautuvais ir kūjais. Šis paradas buvo dviejų totalitarinių valstybių  – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – agresyvios politikos pradžia, dėl kurios XX a. žuvo dešimtys milijonų žmonių.

LRT PLIUS laida „Stop juosta“ keliauja į Bresto centrą – lenkų kilmės transatlantinio piloto, tarnavusio sovietinėje armijoje, Žygimanto Levanevskio gatvę ir gyvenamųjų namų koloniją, kurioje gyveno valstybės tarnautojų šeimos.

Apsilankoma ir centre esančiame muziejuje. Pastatas – tarpukario, jo architektas – Julijanas Lisevskis. 1928 m. kūrinys statytas kaip gyvenamasis namas valstybės tarnautojų šeimoms.

„Anksčiau pastatas vadinosi „Tartak“. Lenkiškai ir baltarusiškai „Tartak“ reiškia „lentpjūvė“. Kadaise čia tikrai stovėjo lentpjūvė – čia kirto medžius, o kai prasidėjo kolonijos statyba, ją vadino „Kolonija Tartak“, – pastato istoriją pasakoja Bresto kraštotyros muziejaus  mokslinis darbuotojas Aleksandras Caruk.

Kalėjimas ir autoritarinis režimas

Tarpukario Bresto karininkų įvaizdis buvo susijęs su karinio kalėjimo Bresto tvirtovėje įkūrėju ir komendantu Waclawu Kosteku-Biernackiu, pasižymėjusiu ypatingu žiaurumu. Jį vadino „budeliu iš Bresto“. Įdomu, jog pulkininkas buvo literatas, siaubo romanų autorius, jo knygos po karo uždraustos. Šis kalėjimas susijęs ir su J. Pilsudskio autoritariniu rėžimu. Čia buvo susidorota su jo bendražygiais arba neparankiais socialistų partijos atstovais.

„Po J. Pilsudskio perversmo be teismų pradėta žmones vežti, gana žiauriomis sąlygomis laikyti, o 1934 m. įkurta tikra koncentracijos stovykla. Tualetu naudotis leisdavo dvi minutes per parą, kalbėtis drausta, ant grindų buvo pilamas vanduo ir jeigu kalinių nevaikydavo su beprasmiais darbais, tai šie turėdavo stovėti ir žiūrėti į sieną. Tai – psichologinio laužymo sistema“, – teigia VDU istorikas doc. dr. K. Antanaitis.

Ekskursijoje po kalėjimą – lankytojų ašaros ir jautrūs prisiminimai

„Stop juostos“ komanda keliauja į dar vieną Bresto kalėjimą, statytą tarpukariu. Funkcionalizmo stiliaus keturių aukštų pastatas buvo pastatytas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą pagal prancūzų  architektų projektą. Juostiniai langai, raudonų plytų apdaila – daugybė autentiškų interjero detalių. Geriausiai išlikę – rūsiai, kuriuose įrengtos vienutės ir karceriai. Šiame buvusiame kalėjime ketinama įrengti muziejų. Liudininkų atsiminimus, dokumentinę medžiagą renka jau minėta miesto architetūrą tyrinėjanti iniciatyvinė grupė, kuriai priklauso ir istorikė Irina Moroz. „Tuo metu pastatas buvo naujoviško stiliaus ir vidaus įrengimai buvo pažangiausi“, – pasakoja istorikė.

Pastato  teritorija buvo aptverta keturių metrų aukščio tvora. Be kamerų ir tardymo kabinetų, čia pat buvo ligoninė, pirtis, virtuvė, dirbtuvės, kuriose dirbo kaliniai. Bendras kalėjimo plotas – virš 3000 kvadratinių metrų. Tarpukariu kalinių skaičius neviršijo numatytojo – pustrečio tūkstančio, bet  1939 m., atėjus sovietams, kalėjimas būdavo perpildytas (kalinių skaičius siekė beveik 4000). Kalėjimas veikė iki 1956 m.

„Kartą ekskursijoje lankėsi moteris, kuri atsinešė savo tėvo nuotrauką. Ji čia vaikščiojo, verkė, nes šiame kalėjime žuvo jos tėvas. Dar viena moteris tiesiog gimė šiame kalėjime. Taigi, žmonės domisi, tad ir mes stengiamės išsaugoti kalėjimą ir jo istoriją“, –  teigia siuvimo fabriko „Dinamo“ direktorė Margarita Bandrovskaja.

Stop juosta Nr. 79 - Baltarusija. Brestas