captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lankydamiesi Pietų Korėjoje, viską darykite paskutiniai

Lankydamiesi Pietų Korėjoje, turėtume viską daryti paskutiniai arba bent jau tiksliai žinoti papročius, o, sėdėdami prie stalo, – išsiaiškinti, kuris žmogus vyriausias. Tokiais įspūdžiais dalijasi Pietų Korėjoje studijuojanti Aistė Čiučiurkaitė. Anot jos, Pietų Korėjoje pagarba vyresniesiems – išskirtinai svarbi.
Tradicinė vestuvių ceremonija Pietų Korėjoje. T. Lukšio (BFL) nuotr.
Tradicinė vestuvių ceremonija Pietų Korėjoje. T. Lukšio (BFL) nuotr.

Lankydamiesi Pietų Korėjoje, turėtume viską daryti paskutiniai arba bent jau tiksliai žinoti papročius, o, sėdėdami prie stalo, – išsiaiškinti, kuris žmogus vyriausias. Tokiais įspūdžiais dalijasi Pietų Korėjoje studijuojanti Aistė Čiučiurkaitė. Anot jos, Pietų Korėjoje pagarba vyresniesiems – išskirtinai svarbi.

„Įdomus dalykas – pagarba vyresniesiems. Tai geriausiai galima pastebėti, kai valgoma. Kol vyriausias žmogus nepaėmė šaukšto ir lazdelių į rankas, kiti net negali pasižiūrėti į savo maistą. Tai labai įspūdinga ir keista. Vyresnieji kartais manipuliuoja tuo, tikrindami, ar iš tikrųjų yra gerbiami tiek, kiek jie nori būti gerbiami, ar niekas nepradeda valgyti anksčiau jų“, – pasakoja A. Čiučiurkaitė.

– Kaip patekai į Pietų Korėją? Kokiais tikslais?

– Pietų Korėjoje esu kaip mainų studentė. Atvykau vienam semestrui. Atsiradus galimybei kažkur išvykti, nusprendžiau, kad reikia vykti kuo toliau, todėl pasirinkau Pietų Korėją.

– Jeigu palygintume mokslus Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, kokius skirtumus pastebi, kaip studentė?

– Pagrindinis skirtumas – studentų ir dėstytojų bendravimas. Jeigu Lietuvoje studentai skatinami diskutuoti, dalyvauti paskaitose arba kritiškai mąstyti, tai Pietų Korėjoje studentai tiesiog pritariamai linkčioja galva paskaitų metu ir sutinka su kiekvienu dėstytojo žodžiu. Jie įsimena visą jiems teikiamą informaciją ir paskui stengiasi ją panaudoti.

– Ar jau pripratai linkčioti galva kartu su kitais studentais?

– Jau pripratau. Pirmomis savaitėmis buvo labai keista, nes esu įpratusi dalyvauti paskaitose ir visą laiką kažką pridurti arba suabejoti dėstytojo nuomone. Čia to nereikia. Tiesiog reikia tobulai lankyti paskaitas.

– Ar, pabaigus mokslus, jaunam specialistui sudėtinga rasti darbą Pietų Korėjoje?

– Labai sudėtinga, nes čia – studentų perteklius. Visi nori įstoti į universitetus, baigti aukštąjį mokslą ir dirbti biuruose, dirbti dviejose didžiausiose elektronikos kompanijose šalyje. Niekas nenori dirbti nekvalifikuoto arba kažkokio talento reikalaujančio darbo. Visi nori vilkėti kostiumus, kiekvieną rytą į biurą nešti popierinius kavos puodelius...

– Galbūt žinai, kodėl taip yra?

– Tai – mada. Tai kyla ne dėl paklausos darbo rinkoje. Tai daugiau yra mada. Visi to nori.

– Kokios profesijos populiariausios Pietų Korėjoje? Ko siekia jaunimas?

– Jeigu Lietuvoje populiarūs humanitariniai ir socialiniai mokslai, tai Pietų Korėjoje lyderiauja technologijų, ypač informacinių technologijų, specialistai. Tai – populiariausia sritis ir laikoma prestižiniu dalyku. Visi to siekia.

– Minėjai, kad, baigę studijas, jie nori patogaus darbo biuruose, tačiau nuo seno Azijos gyventojai garsėja darbštumu. Kaip tai pasireiškia tokiuose darbuose?

– Faktas, kad azijiečiai (korėjiečiai – ne išimtis) – labai darbštūs žmonės. Pavyzdžiui, prieš savaitę šalia vietos, kurioje gyvenu, iš abiejų gatvės pusių maždaug buvo išardytas apie 400 m šaligatvio. Šiandien nėra nė darbų žymės– viskas tobulai sutvarkyta. Jie nedaro jokių pertraukų, dirba sklandžiai ir efektingai.

Biuruose jie stengiasi išsėdėti kuo daugiau valandų, net jeigu to niekas nereikalauja. Kuo ilgiau būdamas biure, neva parodai, kad esi lojalus darbuotojas ir ateityje būsi geras darbuotojas.

– Girdėjome, kad korėjiečiai savo dienotvarkę planuoja kone minučių tikslumu. Ar pastebi tai buityje?

– Tai – tiesa. Nereikia stebėtis, jeigu korėjietis paklaus, ką veiksi kitą trečiadienį, 19 val. Jie to klausia ir tu turi žinoti tikslų atsakymą, viską susiplanuoti minučių tikslumu, kad jie galėtų įsirašyti susitikimą su tavimi į savo darbotvarkę. Kita vertus, jie vėluoja. Jeigu vėluoja, tai nemėgsta to daryti ir atsiprašinėja, kaip tik galėdami, lenkiasi kuo žemiau.

– Pietų Korėjoje privaloma karinė tarnyba. Kada ir kaip ji atliekama?

– Karinė tarnyba privaloma. Vyrai, dažniausiai baigę mokyklą arba universitetą, karinę tarnybą turi atlikti bent dvejus metus. Dažniausiai jaunuoliai stoja į universitetą ir paskui eina atlikti karinės tarnybos. Todėl vyrų studijos prasitęsia nuo ketverių iki šešerių metų. Grįžę iš karinės tarnybos jie toliau tęsia savos studijas. Tai – privaloma be išimties. Visi turi atlikti karinę tarnybą.

Pietų korėjietis  Yoo Youn-sik šoką giminės susitikime su Šiaurės Korėjoje gyvenančiais giminaičiais. Reuters/Scanpix nuotr.

– Kas kalbama apie šiaurinį kaimyną – Šiaurės Korėją?

– Kitaip, nei galėtų mums pasirodyti, kitaip, nei aš galvojau, apie Šiaurės Korėją dažniausiai juokaujama. Pašiepiama jos ideologija ir diktatorius. Ypač jaunimas apie Šiaurės Korėją nekalba rimtai, netiki jos grėsme. Matyt, dėl to, kad Pietų Korėja laisva jau daugiau kaip 60 metų. Tik vyresnieji užsimena apie galimą grėsmę. Tai taip pat analizuojama spaudoje, bet visuomenėje kažkokių rimtų kalbų tikrai nėra.

– Reikėtų pasakyti, kad Pietų Korėja yra sparčiai besivystanti šalis. Kaip tai matyti miestuose?

– Seulas yra tikrai išsivystęs. Jis auga kasdien. Dangoraižiai – milžiniški, gatvės – sutvarkytos. Nors mieste gyvena 10 mln. žmonių, tačiau šiukšlių nėra. Kitas dalykas, kuris atspindi puikų miesto išsivystymą, – visuomeninis transportas. Jo net negalima lyginti su sugedusia Lietuvos sistema.

– Kodėl? Kas patinka visuomeniniame transporte?

– Įsivaizduokite, kad 10 mln. žmonių kiekvieną dieną, rytą vakarą nuolat važiuoja metro, bet to nesijaučia. Traukiniai yra pilni, tačiau žmonių yra tiek, kad galėtum jaustis laisvai.

– Kas dar labiausiai įstrigo, stebint miestą?

– Be abejo, žmonių gausa miestuose. Žmonės čia rengiasi ne dėl to, kad jiems šilta arba šalta, bet dėl to, kad pasirodytų stilingi ir apsirengę pagal gaunamas pajamas. Jie turi turėti garsenybės drabužį. Jie deda visas pastangas į stilių, išvaizdą. Į viską žiūri ikoniškai. Restoranuose stengiasi lankytis netgi pirmadieniais ar trečiadieniais – nesvarbu kada. Tai man įsiminė.

Taip pat įdomus dalykas – pagarba vyresniesiems. Tai geriausiai galima pastebėti, kai valgoma. Kol vyriausias žmogus nepaėmė šaukšto ir lazdelių į rankas, kiti net negali pasižiūrėti į savo maistą. Tai labai įspūdinga ir keista. Vyresnieji kartais manipuliuoja tuo, tikrindami, ar iš tikrųjų yra gerbiami tiek, kiek jie nori būti gerbiami, ar niekas nepradeda valgyti anksčiau jų.

– Kaip galima nustatyti, kuris yra pats vyriausias?

– Taip ir galima nustatyti: jeigu esi užsienietis ir nieko nežinai, tiesiog sėdi ir lauki. Viską darai paskutinis, žiūri, kas veda pokalbį.

– Šeimos institucija korėjiečiams, matyt, labai svarbi. Kada jie sukuria šeimas? Ar šeimos kuriamos anksti?

– Ne, [...] korėjiečiams vyrams įprasta kurti šeimas, sulaukus tik 32–34 metų. Moterims – 29 metų. Taip yra dėl to, kad korėjiečiai vėlai socialiai subręsta. Mokykloje tenka praleisti 7–8 valandas per dieną. Paskui – universitetas. Tada – karjera, darbas. Turi užsidirbti ir tik tada galvoti apie šeimą. Tai – labai ilgas laiko tarpas. Jie šeimas kuria vėlai, bet nemanau, kad tai – problema, nes korėjiečiai gyvena 80 metų ir daugiau.

Tradicinė vestuvių ceremonija Pietų Korėjoje. T. Lukšio (BFL) nuotr.

– Minėjai apie korėjiečių norėjimą išsiskirti iš kitų, kalbėjai apie madą. Dar viena mada – odos balinimas. Kaip tai pasireiškia ir kodėl?

– Tai yra vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų. Jaunos moterys ir panelės balina odą kremais, specialiomis procedūromis. Makiažu stengiasi paslėpti tamsų savo gymį ir saugosi nuo saulės skėčiais. Tai – neįprasta. Kai jos pamato, kad mes, europietės, Šiaurės Europos atstovės, čia stengiamės įdegti, į mus žiūri šiek tiek „kreivai“.

– Minėjai, kad labai stebina tai, jog miestuose, Seule, labai daug žmonių. Neminėjome to, kad Pietų Korėjoje, 2010 m. surašymo duomenimis, gyvena 50 mln. gyventojų, o Korėjos plotas šiek tiek didesnis nei 98 tūkst. kv. km. Tai – maždaug pusantros Lietuvos. Galima įsivaizduoti, kiek automobilių yra miestų gatvėse. Ką galėtum pasakyti apie vairuotojus? Kaip jie elgiasi ir kokia jų vairavimo kultūra?

– Žmonių ir automobilių koncentracija – didelė. Be to, toli gražu jie nevažinėja mažais automobiliukais. Parodydami savo gerą gyvenimo lygį, korėjiečiai vairuoja didžiulius automobilius. Automobiliai turi būti nauji ir jų iš tiesų yra labai daug.

Seule vairuotojai gana agresyvūs. Jeigu bendraudami jie ne itin emocionalūs, tai visą savo karingumą parodo vairuodami. Jie nevengia garso signalo arba atsidaryti langą ir pašaukti ant kito vairuotojo.

Motoroleriai čia viską valdo. Jeigu važiuojamojoje dalyje užsidega raudonas šviesoforo signalas, jie be skrupulų važiuoja ant šaligatvio ir tęsia savo kelionę kartu su pėsčiaisiais. Tai nieko nestebina. Policija į tai nereaguoja, o pėstieji tiesiog praleidžia, nes nenori būti partrenkti.

– Kokį įspūdį paliko gamta?

– Pačiame Seule gamtos labai nedaug. Šiuo metu žydi sakuros. Tai – labai gražu. Į šiaurę nuo miesto plyti didžiuliai gražūs kalnai, nuo kurių atsiveria puikios panoramos. Ten tikrai įspūdingai gražu ir net neatrodo, kad šalyje gyvena tiek daug žmonių. Į pietus nuo miesto – paplūdimiai ir žalia gamta. Ten žmonės važiuoja pailsėti. Korėjiečiai mėgsta savo šalį, todėl atostogas dažniausiai praleidžia ten.

– Šią savaitę Pietų Korėja minės nuskendusio kelto tragedijos metines. Prieš metus balandį žuvo 300 juo plaukusių žmonių. Tik 172 žmonės išsigelbėjo. Kaip ta tragedija minima ir gal gali priminti šio įvykio aplinkybes?

– Beveik lygiai prieš metus, 2014 m. balandžio 16 d., pietiniuose vandenyse nuskendo kruizinis laivas, kuriuo daugiausiai plaukė moksleiviai. Dėl to ši tragedija yra labai skaudi Korėjos visuomenei. Ji prisimenama labai liūdnai. Likus savaitei iki metinių, dėstytojai kiekvieną diną nuolat apie ją kartoja.

Daugiau kaip 300 žmonių žuvo dėl neteisingų sprendimų. Laivas nuskendo dėl to, kad buvo perkrautas daugiau kaip tris kartus. Tai tikrai labai skaudi tragedija. Ši savaitė – neoficiali gedulo savaitė.

Gelbėtojai ieško žuvusiųjų prie paskendusio laivo. Nuotrauka publikuota 2014 m. balandžio 16 d. Reuters/Scanpix nuotr.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...