captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. Pianistas A. Smetona: fortepijono koncertai žmones mažai domina

Vien fortepijono koncertas be jokių šokių žmonėms nėra labai įdomus, kad pasisekimas būtų didelis, 1965 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Alfonsui Petručiui sakė pianistas Antanas Smetona. „Sakyčiau, daugelyje miestų tai neįmanoma. Čikagoje jau teko skambinti dukart, buvo rimtas koncertas ir buvo šioks toks pasisekimas. Bet šiaip žmonės sako, kad geriau paklausys dainininko“, – kalbėjo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos vaikaitis.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Vien fortepijono koncertas be jokių šokių žmonėms nėra labai įdomus, kad pasisekimas būtų didelis, 1965 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Alfonsui Petručiui sakė pianistas Antanas Smetona. „Sakyčiau, daugelyje miestų tai neįmanoma. Čikagoje jau teko skambinti dukart, buvo rimtas koncertas ir buvo šioks toks pasisekimas. Bet šiaip žmonės sako, kad geriau paklausys dainininko“, – kalbėjo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos vaikaitis.

Vis dėlto didžiausias Klivlando, kur gyveno Smetonų šeima, dienraštis gyrė A. Smetoną kaip itin ryškų pianistą bei mokytoją, sugebėjusį nuostabiai perduoti muzikos meną klausytojui. Prieš trejus metus pianistas A. Smetona atgulė Klivlando kapinėse netoli savo senelio.

– Gerbiamas Smetona, kokiais keliais atkeliavote į Vašingtoną?

– Atkeliavau į Vašingtoną pirmiausia į koncertą, kuris vyko Tautinėje meno galerijoje. Teko koncertuoti Bostone Klivlande. Prieš atvažiuodamas iš Vokietijos jau maždaug numačiau, kur skambinsiu. Trys koncertai jau buvo tikras dalykas, ir manau, kad bus dar du ar trys. O paskui koncertas bus Vokietijoje.

– Kiek žinau, gyvenote Klivlande. Kaip atsiradote Vokietijoje?

– 1963 metais liepos mėnesį gavau Amerikos vyriausybės stipendiją, kai pabaigiau Džuliardo mokyklą, ir išvažiavau į Vokietiją tęsti mokslų. Vienus metus gavau Amerikos vyriausybės stipendiją, o kitus metus turėjau verstis pats. Šiais metais vėl gaunu gana didelę Vakarų Vokietijos valdžios paramą.

– Spaudoje teko matyti, kad dalyvavote daugelyje svarbių tarptautinių konkursų.

– Taip, dalyvavau Italijoje, miestelyje, kuriame gyveno Viotti, netoli Milano. Ten gavau sidabrinį medalį. Paskui teko dalyvauti Ženevos konkurse, ten irgi gavau medalį, šįkart auksinį, ir diplomą. Ir gavau diplomą Paryžiuje Margaret Lion konkurse.

– Ar dalyvavimas tokiuose konkursuose duoda ko nors teigiamo tolesnei karjerai?

– Duoda, jei pasiseka ką nors laimėti. [...] Jei žmogus jau yra šiek išgarsėjęs, pralaimėtas konkursas gali išeiti į nenaudą. Tai geriau jau ne. Bet jei pasiseka laimėti prizą, žinoma, jis labai padeda. Ir, sakyčiau, šiais laikais tai beveik vienintelis būdas, jei žmogus neturi neribotų lėšų.

– Ar dalyvavimas tokiuose tarptautiniuose meno festivaliuose ir konkursuose yra prisidėjęs prie Jūsų dabartinės karjeros?

– Sakyčiau, šiek tiek prisidėjo. Pavyzdžiui, nusiunčiau recenzijas ir diplomą iš Ženevos, atestatus iš kitų konkursų, kitą informaciją, ir tokiu būdu pasisekė laimėti vieną kitą konkursą bei prieiti prie įvairių asmenų. Paskui vis tiek spaudoje apie tai rašo, taigi šioks toks būdas išgarsėti yra.

– Ar esate numatęs netolimoje ateityje dalyvauti panašiame konkurse?

– Dabar nežinau, konkursų šiais laikais begalybė. Jei žmogus vien tik važinėja iš konkurso į konkursą, gali būti ir neigiamų reiškinių, nes tada visą laiką reikia skambinti maždaug tuos pačius veikalus, kiekvienam konkursui reikia tik vieną kitą naują veikalą išmoti. Bet jei žmogus važiuoja į konkursą, jis nori skambinti veikalus, kuriuos geriausiai moka. Tokiu būdu negalima išmokti užtektinai naujo repertuaro. Bet aš dar nesu galutinai apsisprendęs. Labai norėčiau važiuoti į didelį konkursą rugsėjį Anglijoje. Ir į Piotro Čaikovskio konkursą būtų labai gerai nuvažiuoti, bet turbūt jau neišeis.

– Teko nugirsti, kad jauni amerikiečiai pianistai pirmiausia bando savo jėgas Europoje, gal Vokietijoje. Ar tai tiesa?

– Labai daug kas tai daro. Nors Europoje labai sunku išlįsti, nes yra daug daugiau koncertų, bet miestai arčiau vienas kito, todėl kelionės išlaidos daug mažesnės ir yra daugiau progos pasireikšti negu Amerikoje.

– Kada susidomėjote muzika?

– Pradėjau groti fortepijonu penkerių metų pas savo mamą, kuri yra buvusi koncertinė pianistė. Ji skambino dar Lietuvoje nepriklausomybės laikais. Dabar ji gana žinoma mokytoja Amerikoje, turi daug mokinių. Paskui dešimt metų mokiausi pas žinomą pedagogą. Mokiausi vienoje Klivlando konservatorijoje, kurią pabaigiau 1956 metais, paskui ketverius metus studijavau privačioje Niujorko kolegijoje, dar dvejus metus studijavau garsioje Džuliardo mokykloje.

– Ar teko koncertuoti grynai lietuvių parengimuose?

– Kai buvau mažas, gana daug skambinau lietuviškuose parengimuose, bet pastaruoju laiku skambinu mažiau, nes vien fortepijono koncertas be jokių šokių arba pobūvių žmonėms, ypač lietuviams, nėra labai įdomus, kad pasisekimas būtų didelis. Sakyčiau, daugelyje miestų tai neįmanoma. Čikagoje jau teko skambinti dukart, buvo rimtas koncertas ir buvo šioks toks pasisekimas. Bet šiaip žmonės sako, kad geriau paklausys dainininko, nes fortepijono koncertas jiems nelabai įdomu.

– Ar tarptautiniuose koncertuose kartais įtraukiate ir lietuvių kompozitorių dalykėlių?

– Visuomet stengiuosi įtraukti mažiausiai vieną lietuvių kompozitorių. Vokietijoje teko nueiti į radiją ir ten jie specialiai paprašė, kad aš įskambinčiau K. Banaičio veikalą „Sutemos giesmės“. Sakė, kad nenori L. van Beethoveno, nes jo sonatą yra įrašę jau 20 kartų.

– Ar dabarties lietuvių naujas kompozicijas skambinate?

– Visuomet stengiuosi skambinti. Lapinskas turi gerų kompozicijų. Čikagoje po koncerto teko susipažinti su lietuvių kompozitoriumi tėvu Markaičiu, jis davė man porą savo veikalų. Mėgstu K. Banaičio, V. Jakubėno veikalus, J. Gruodžio, M. K. Čiurlionio.

– Kuris kompozitorius Jums yra arčiausiai širdies?

– Sakyčiau, kad man arčiausiai širdies L. van Beethovenas, kurį aš laikau vienu stipriausių.

– Koncertuodamas daug kraštų esate apkeliavęs?

– Vokietijoje esu daug pasirodęs, nes ten gyvenu. Esu buvęs Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, neseniai buvau Brazilijoje, Rio de Žaneire, daugelyje Amerikos miestų esu koncertavęs.

– Kiek apytikriai yra buvę koncertų?

– Sunku pasakyti. Pirmą kartą viešai skambinau būdamas šešerių metų, tais laikais dar neskambinau labai daug. Bet dabar kasmet koncertų daugėja. Taigi tiksliai negalėčiau pasakyti, kiek jų buvo. Ne tiek daug, kiek norėčiau, bet tikiuosi, kad tai laikui bėgant pasikeis.

– Manau, kad mūsų pasikalbėjimo Lietuvoje klausys ne tik eiliniai klausytojai, bet ir muzikai, galbūt ir pianistai. Ko jiems palinkėtumėte?

– Noriu palinkėti, kad stengtųsi, dirbtų, kad visi mes, lietuviai, muzikos pasaulyje galėtume pasireikšti kuo geriausiai. Ir aš linkiu jiems gero darbo ir daug sėkmės.

– „Amerikos balso“ klausytojų vardu dėkojame pianistui Antanui Smetonai už jo pareikštas mintis ir linkime daug daug sėkmės, kad ateityje mes vėl galėtume pasimatyti čia, kurioje nors Vašingtono koncertų salėje, ir taip pat nuoširdžiai paploti, kaip šį vakarą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close