captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. J. Aistis: sunku svetimą rubašką vilkėti ir svetimą furažką dingėti

1952–1958 metais,  dirbdamas Laisvosios Europos radijuje, poetas Jonas Aistis  rengdavo  okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas bei aptardavo lietuvių literatūrą Amerikoje.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

1952–1958 metais,  dirbdamas Laisvosios Europos radijuje, poetas Jonas Aistis  rengdavo  okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas bei aptardavo lietuvių literatūrą Amerikoje. 

Datos, kada padarytas šis įrašas, archyvuose neišliko. 

Kiekvienų metų pradžia įneša daug gyvumo į rašytojų gyvenimą. Tada kaip tik premijuojamos geriausios metų pasirodžiusios knygos ir vyksta konkursai. Jungtinėse Amerikos Valstijose jau daug metų skiriamos dvi metinės literatūros premijos – Lietuvių rašytojų draugijos ir kultūros žurnalo „Aidai“. Beje, „Aidų“ žurnalo premija skiriama literatūrai pramečiui. Pernai buvo paskirta mokslo veikalui, o šiemet bus skiriama literatūrai.

Čikagos dienraštis „Draugas“ taip pat kasmet skelbia romano konkursą. Tasai konkursas labai gyvai sekamas, nes, viena, tai esanti didžiausia lietuvių literatūros premija laisvame pasaulyje – 1 000 dolerių, o antra – premijuotasis romanas skelbiamas dienraščių atkarpoje ir paskui dar išleidžiamas atskira knyga. Ta aplinkybė ypač masina jaunus nežinomus autorius. Laimingu supuolimu penkti metai iš eilės šį konkursą laimi debiutantai.

Šių metų literatūros gyvenimo aktyvui reikia pažymėti dar trys vienkartiniai konkursai. Bruklino laikraštis „Darbininkas“ savo keturių dešimtų metų sukaktuvėms pažymėti paskelbė konkursą scenos veikalui. Džiugu pastebėti, kad žiuri gavo net 22 scenos veikalus, kurių beveik du trečdaliu yra pilno ilgio pjesės.

Lietuvių mokytojų sąjunga skelbia konkursą ir skiria dvi premijas už scenos veikalus, tinkančius jaunimo scenai. Taip pat vienkartinę premiją skiria Lietuviškosios knygos klubas, susidėjęs su ateitininkų „Šatrijos“ meno draugija, už vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių jaunimui tinkamą bet kurio literatūros žanro tais metais paskelbtą knygą arba tokio pat pobūdžio atsiųstą rankraštį.

Kalbėti jums apie laisvame pasaulyje pasirodančias knygas nėra lengva. Okupuotoje Lietuvoje išleidžiamų knygų gauname. Toli gražu ne viską, bet iš to, ką gauname, galime susidaryti pilną ten leidžiamų knygų vaizdą. Tuo tarpu laisvame pasaulyje leidžiamų lietuviškų knygų Lietuvoje niekas nemato. Amerikoje stengiamasi išlaikyti nepriklausomybės laikais susidaręs lietuviškos knygos formatas ir tipas. Vokietijoje lietuviškoji knyga leidžiama pusę centimetro aukštesnė ir ji išsiskiria savo pailgesne forma. Tipografinio meno atžvilgiu lietuviškoji knyga yra padariusi didelę pažangą.

Būtų neteisinga tvirtinti, kad okupuotoje Lietuvoje nebūtų dedama pastangų kelti knygos meną. Aplankai, viršeliai ir vidaus puošmenos gerų dailininkų yra rūpestingai paruošti. Prikišti galima tik netinkamą medžiagą, popierių, dažus ir ypač darbą. Prieš mano akis – pernai išleistas „Vilniaus albumas“ ir prieš penkerius metus išleista „Poezija Litvy“. Abiejų aplankai iš minkšto ir šviesaus popieriaus padaryti. Tai reiškia – greit susitepa ir greit susidėvi. Kietieji aptaisai – su pretenzijomis į prabangą, tačiau klijuotais pirštais sučiuroti.

Į tokį darbą pažvelgus taip ir knieti parodyti jums nuostabiai atspaustą ir aptaisytą knygą su celofano aplanku. Tai – Jurgio Jankaus „Senas kareivis Matatutis“. Eilinė knyga, labai kuklioje spaustuvėlėje padaryta, knyga neturi pretenzijų į prabangos leidinį, bet, ją paėmęs į rankas, taip ir jauti, kad ją galėtų padaryti tik laisvas, mėgstąs ir gerbiąs savo darbą žmogus.

Šių metų lietuviškųjų knygų derlius atrodo kiek gausesnis ir brandesnis už pernykštį. Lyrikos pasirodė net septyni rinkiniai. Tai Aldonos Irenos Nasvytytės „Vėjo dainos“, Leonardo Andriekaus „Atviros marios“, senųjų išeivių atstovo Nado Rastenio „Trijų rožių šventė“, kaunauninko Mykolo Vaitkaus „Aukso ruduo“, Antano Venio „Geležiniai žiedai“, Jono Meko „Semeniškių idilės“ ir Henriko Radausko „Žiemos pasaka“.

Romano ir trumpesnio pasakojimo žanrai sulaukė dešimties knygų. Štai tų knygų ir autorių vardai: Algirdo Margerio romanas „Saulės rūstybė“, Antano Vaičiulaičio „Pasakojimai“, Alės Rūtos Nakaitės dienraščio „Draugo“ premijuotasis romanas „Trumpa diena“, Petronėlės Orintaitės pasakojimai „Grožvilės meilė“, Aloyzo Barono romanas „Sodas už horizonto“, Nelės Mazalaitės romanas „Negestis“, Liudo Dovydėno „Naktys Karališkiuose“, Juozo Balčiūno-Švaisto romanas „Knygnešių pėdsakais“ ir Jurgio Jankaus pasakojimai „Senas kareivis Matatutis“.

Memorialinei literatūrai atstovauja Vaičeliūnas su nepriklausomybės laikų prisiminimais „Tėvynės sargyboje“ ir Mikelionis, palietęs tremties buitį savo knygoje „Benamiai“. Istorikas Zenonas Ivinskis pasirodė su stambia monografija apie šv. Kazimierą. Tasai veikalas iškelia daug naujų faktų, kuriuos autorius aptiko bedirbdamas Vatikano archyvuose. Tai didžiausia studija apie Lietuvos šventąjį, turint galvoj ir literatūrą kitomis kalbomis. Studiją puošia net 70 puslapių iliustracijų, liečiančių šventojo vardą, asmenį ir gyvenimą. Prie to būtinai reikėtų pridėti vokiečių kalba pasirodęs lietuvio filosofo, eseisto Antano Maceinos veikalas „Niekšybės paslaptis“, kur autorius gvildena šių laikų negeroves ir jųjų šaknis. Veikalas vokiečiuose įgijęs populiarumo.

Tenka tik knygų vardais pasitenkinti ir, aišku, dar ne visais. Iškelsime tik tas jųjų savybes, kurios gali būti pavergtam lietuviui įdomios. Kaip matote, lietuviškas žodis ne tik nemerdi, bet auga ir nuo gyvenimo bei literatūros mokyklų neatsilieka. Negana to, ne vien vyresnieji nepadeda plunksnos, bet atsiranda naujų vardų.

Atminkite, kad okupantai ne vienus pionierius aprengė rusiška rubaška ir uždengė rusiška furažka. Tie vergijos atributai itin jaučiasi literatūroje ir mene. Sako, kad Rytus nuo Vakarų, arba Aziją nuo Europos, galima labai lengvai atskirti pagal tai, kaip kas marškinius nešioja. Ir būtent europietis marškinių galus kiša į kelnes, o azijatas, arba rytietis, – ne. Stebint okupuotus Lietuvos knygų ir laikraščių paveiksliukus, atrodo, kad Lietuva – jau išplėšta iš Vakarų pasaulio. Tas pats ir su raštu.

Neseniai man Bernardas Brazdžionis rašė: „Gavau porą eilių knygelių – Justino Marcinkevičiaus „Prašau žodžio“ ir Algimanto Baltakio „Lietučiui dulkiant“. Nepaprasta mizerija. Baisus skurdas. Net gaila tų, gal turinčių šišo, jaunuolių, kad turi tokias balabaikas rašyti.“ Prie šio apibūdinimo gal reikėtų tik tiek pridėti, kad ne tik tiedu jaunuoliu, bet ir visi iki Vienuolio tas pačias balabaikas rašo. Sunku svetimą rubašką vilkėti ir svetimą furažką dingėti.

O žmonės pasiilgsta laisvės ir drąsos ir tenai. Tai galima spręsti iš vertimų. Vertimai nepaprastai geri. Kodėl? O todėl, kad verčiant galima turėti daugiau kūrybinės laisvės, daugiau pilietinės drąsos, daugiau žmogiško orumo. Laisvame pasaulyje lietuviai rašytojai yra pasiskirstę grupėmis, atsiriboję žurnalais ir sambūriais. Okupuotoje Lietuvoje – priešingai. Visi: nuo „Genio“ ir „Lietuvos pionieriaus“ iki „Pergalės“ ir „Komunisto“ – ta pačia rubaška vilki ir ta pačia furažka dingi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...