captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. Pirmasis Amerikos ir Kanados lietuvių kultūros kongresas

1956 m. birželio 30-ą ir liepos 1 dieną iš Kanados ir Amerikos lietuviškųjų apylinkių Čikagon suplaukė per 700 lietuvių kultūrininkų, taip pat – 40 chorų su 1 200 dainininkų, per „Amerikos balso“ radiją kalbėjo žurnalistas Povilas Labanauskas, pristatydamas  Pirmąjį Amerikos ir Kanados lietuvių kultūros kongresą.
D. Pilinkienės (BFL) nuotr.
D. Pilinkienės (BFL) nuotr.

1956 m. birželio 30-ą ir liepos 1 dieną iš Kanados ir Amerikos lietuviškųjų apylinkių Čikagon suplaukė per 700 lietuvių kultūrininkų, taip pat – 40 chorų su 1 200 dainininkų, per „Amerikos balso“ radiją kalbėjo žurnalistas Povilas Labanauskas, pristatydamas  Pirmąjį Amerikos ir Kanados lietuvių kultūros kongresą.

Amerikos ir Kanados lietuvių kultūros kongresą pradėdamas, rengėjų vardu Amerikos lietuvių bendruomenės Čikagos apygardos pirmininkas daktaras Jonas Bajerčius pareiškė:

„Mes daug rinkdavomės į konferencijas ir į kongresus spręsti politinių klausimų. Bet šiandien pirmą kartą susirenka įvairių sričių kultūrininkai, mokslininkai, muzikai, teatralai, istorikai, kalbininkai spręsti kultūrinių klausimų. Dar norėčiau vieną džiugų reiškinį priminti ir akcentuoti, kad su mumis šiandien dalyvauja ir jaunimas. Kultūros kongresas, manau, pasiseks, jei mes rasime kelią į jaunimą, jei mes uždegsime jaunas jėgas puoselėti kultūrines vertybes čia, Amerikoje, ir kituose kraštuose.“

Po daktaro Bajerčiaus žodį Kanados lietuvių bendruomenės vardu tarė Bronius Sakalauskas.

„Tauta negali išlikti gyva vien duona ir materialinėmis vertybėmis. Kai Tėvynė išgyvena didelį tragizmą, ten pasilikusieji naikinami ne tik fiziškai, bet ir morališkai, mūsų moralinė pareiga persiimti jų tragizmu. Ir kaip pagrindinė priemonė mūsų tautai išsaugoti – atkreipti didelį dėmesį į savosios kultūros išsaugojimą ir jos perdavimą ateinančioms kartoms.“

Prelatas Ignas Albavičius Aukščiausiojo palaimos prašydamas atidarymo maldoje tarė šiuos žodžius:

„Mūsų Tėve ir dangiškas Dieve, kuris sukūrei visą pasaulį savo panašumu, o žmogų savo paveikslu, parenk ir palaimink žmogiškosios dvasios kūrybą, kurią mes šiandien vadiname kultūra. Prie Baltijos krašto skyrei Tu mums vietą, laikų judėjime davei mums istoriją. Ne ginklams mūsų tautą pašaukei, ne baimei kelti pasaulyje parinkai. Tu davei jai tylią ir ramią dvasią, kuriai skyrei tapti panašia kenčiančiam savo Sūnui, Tavajai išminčiai. Todėl ir kenčiantis Kristus ten, laukuose ir kryžkelėse, smutkeliu rymo. Todėl mūsų dainos ir giesmės su ašaromis yra sukurtos, ir gražu yra, kas gimsta iš skausmo Tavajai garbei. Duok mums didelės dvasios žmonių, leisk, kad mūsų dvasia sužydėtų visoje žmonijos kultūroje Tavuoju paveikslu kaip mažasis, bet gražiausias radastų žiedas didžiajoje pasaulio gilybėje Tavajai garbei ir mūsų visų džiaugsmui.“

Kongreso iniciatorių Amerikos lietuvių bendruomenės vardu jos pirmininkas Stasys Barzdukas savo žodyje pabrėžė:

„Kultūra yra kūrybinių tautos galių vaisius. Kaip gražiai pastebi Vydūnas, kūrybinė galia padaro tautą rinktąja. Ir mes, lietuviai, savo tautos ateities ir gyvybės viltis taip pat dedame į savo kultūros gyvastingumą. Visas likimines savo teises esame išsikovoję daugiausia kultūriniu savo ginklu. Tik atsiminkime tautinį kultūrinį žemaičių sąjūdį XIX a. pradžioje. Vėliau – „Aušrą“, „Šviesą“, „Varpą“, „Tėvynės sargą“. Dar toliau – „Vilniaus žinias“, draugiją „Viltį“ ir visą užjūrio lietuvių leidžiamą spaudą. Atsiminkime savo chorų ir vaidintojų veiklą, savo Klojimo teatrus. Atsiminkime savo motinų Vargo mokyklas ir knygnešių laikus. Ir bus aišku, kodėl mes tautiškai išlikome ir tebesame ligi šiol gyvi.“

Garbės prezidiuman taip pat pakviesti Kauno vyskupas Vincentas Brizgys, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Jonas Matulionis, svečias iš Romos ministeris Stasys Lozoraitis, poetas Bernardas Brazdžionis iš Los Andželo, „Nepriklausomos Lietuvos“ redaktorius Jonas Kardelis iš Monrealio ir daug kitų žymių lietuvių.

Kongresui pirmininkauti pakviestas profesorius Kazys Pakštas savo žodyje pastebėjo:

„Prezidiumo vardu tenka pasveikinti gausius mūsų dvasinės kultūros atstovus. Tos kultūros, kuri išdygo ir ramiomis aplinkybėmis augo ir karų laukuose nepasidavė. Tautos, kuri nepasiduoda, kuri kovoja iki galo, kurios ginklas žymiausia dalimi yra dvasinis, kuri fizinėmis jėgomis niekuomet labai nepasižymėjo dėl savo negausumo. Bet negausi tauta gali būti labai didelė tauta – daugiau kaip šimtamilijoninė, jeigu ji Atėnų kryptimi eidama gamina rašytojus, poetus, filosofus, muzikus ir plejadas visų didžių kūrėjų ir įneša pasauliui savo vertingąjį žodį gražiausiomis kūrybos formomis.“

Pagrindinę kalbą bendrajame kultūros kongreso posėdyje sakė daktaras Juozas Girnius. Tema – „Tautinė kultūra – tautos išlikimo pagrindas“. Štai keletas minčių iš giliai apgalvotos jo paskaitos.

„Nors ir atremta į biologinį pagrindą, tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip žmogus yra daugiau negu gamtos padaras, taip ir tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė. Atseit, ne tik prigimties, bet drauge kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į tautą. Kadangi tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent įaugama į tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos kultūrą. Gimsta žmogus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungia, priklauso nuo to, kurios tautos kultūrą jis įsisavina. Griežtai imant, tautybė nėra paveldima, kaip yra paveldima ir kultūra.

Lietuvybė yra daugiau negu lietuvių kalba. Kaip apskritai kultūroje, taip ir lietuvybėje yra trys pagrindiniai klodai, kuriais lietuviškoji dvasia save išreiškia atitinkamomis vertybėmis. Pirma – pats mūsų tautinis charakteris, kaip mūsų gyvenime ir papročiuose objektyvuotos moralinės vertybės. Antra – istorija, kaip valstybinio bei apskritai visuomeninio gyvenimo objektyvacija. Trečia – kultūrinės vertybės objektyvuotos moksliniais laimėjimais, literatūros, meno ir muzikos kūriniais. Visa tai visu pločiu priklauso lietuviškajai kultūrai ir į visa tai turi būti įugdytos mūsų jaunosios kartos.

Kultūra yra tas šaltinis, kurio gaivinama žmogaus dvasia išsiskleidžia. Išlaikyti laisvę prieš svetimą kultūrą galima tik turint savą aukštą kultūrą. Nebegalėdami atramos iš gimtojo krašto, turime čia sukurti viso pločio kultūrinį gyvenimą. Akcentuoju – viso pločio. Nuo vaikams pasakų ligi aukštosios poezijos. Nuo beletristinės lektūros ligi filosofijos. Nuo lėkščių ar dievukų lig grynojo meno kūrinių. Nuo liaudies dainų harmonizacijos ligi simfonijų. Kol liks gyvas mumyse nepaguodžiamas skausmas dėl Lietuvos, tol Lietuva liks gyva mumyse. Tikiu Lietuvos amžinybe, nors miršta ir tautos. Tikiu lietuviškojo žodžio kūrybiniu nemirtingumu, nors miršta ir kultūros. Tikiu Lietuva ir laikau šio tikėjimo išpažinimą mūsų kongreso siela.“

Po bendrojo posėdžio kongreso darbai buvo tęsiami sekcijose. Akademinio jaunimo sekcijoje vadovaujant Broniui Juodeliui buvo nagrinėjamos priemonės tautos kultūros išlaikymo emigracijoje. Dailės sekcijoje kalbėjo Žeromskis, Adomas Varnas, Vytautas Jonynas. Istorijos sekcijoje kalbėjo Liulevičius, daktaras Antanas Skučas. Kalbos sekcijoje paskaitą skaitė kalbininkas Leonardas Dambriūnas. Literatūros sekcijai vadovavo Benis Babrauskas. Čia apie rašytojų aktualias problemas kalbėjo daktaras Jonas Grinius.

Mokslo sekcijoje lietuvių profesorių suvažiavime profesorius Steponas Kaupaila nušvietė aukštojo mokslo raidą nepriklausomoje Lietuvoje. Muzikos sekcijoje, kuri jungta ir su Klaipėdos konservatorijos pedagogų ir studentų susirinkimu, pranešimus padarė profesoriai Vladas Jokubėnas ir Juozas Žilevičius. Švietimo sekcijoje apie mokyklos lietuviškąjį turinį kalbėjo iš Kanados atvykęs Antanas Rimkūnas, be to, Kazys Mockus ir mokytojas Malėnas.

Teatro sekcijai vadovavo Stasys Pilka. Apie pusšimtis teatralų išklausė Gasparo Veličkos pranešimą apie Lietuvos teatro ateitį, dalyvavo gyvose diskusijose. Spaudos sekcijoje reiškėsi daugybė žurnalistų: redaktorius Jonas Kardelis, žurnalistė Salomėja Narkeliūnaitė, kunigas daktaras Juozas Prunckis ir kiti.

Vienoje kongreso salių paminėta Baltijos universiteto įsteigimo dešimties metų sukaktis, kur platesnį pranešimą padarė profesorius Jonas Puzinas. Lietuvių karių sąjungos ramovės penkerių metų veiklos minėjime dalyvavo nemažai Lietuvos karių. Generolai Paulius Plechavičius, Rėklaitis, Maželis, Tallat-Kelpša ir Stasys Dirmantas. Ramovės ir birutiečių organizacijos suvažiavime kalbėjo ir Lietuvos diplomatijos tarnybos šefas, ministeris Stasys Lozoraitis. Pabrėždamas karių, ypač savanorių, nuopelnus Lietuvos nepriklausomybės atstatymo laikotarpiu. Prie garbės stalo sėdėjo ir du Lietuvos nepriklausomybės karų invalidai.

Vakarinėje kongreso plenumo sesijoje kalbėjo Kanados lietuvių bendruomenės Kultūros fondo pirmininkė Izabelė Matusevičiūtė. Kongreso rezoliucijose, kurias kiekviena sekcija pristatė kongresui, išreikšta dėkingumas Amerikos ir Kanados kraštų vyriausybėms už globą ir pagalbą lietuvių tautai ir jos daliai tuose svetinguose ir laisvuose kraštuose. Pabrėžtas dvasinis ryšys su pavergtu karštu. Numatyti lietuvių tautinės kultūros kėlimo išsaugojimo ir jos išryškinimo būdai.

Rezoliucijos bus vėliau suderintos ir atskirai paskelbtos. Kongrese dalyvavo per 700 Amerikos ir Kanados lietuvių kultūrininkų įvairių pažiūrų, bet darniai bendradarbiavusių aptariant įvairius kultūrinius klausimus. Jaukus laisvumas ir santūrumas padėjo kongresui dirbti pakilia nuotaika ir atsidavimu su viltimi, kad jų vaisias galėtų pasinaudoti kitais metais šaukiamas Pasaulio lietuvių kongresas Niujorke.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...