captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: lietuvis, fotografavęs garsiausius pasaulio politikus

Garsųjį įvykį, kai per 1960 m. Jungtinių Tautų sesiją Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas trankė batu į stalą, galimybę nufotografuoti turėjo ir žurnalo „Newsweek“ fotografas Vytautas Valaitis. Amerikos lietuvis yra fotografavęs ir Kubos vadovą Fidelį Castro, Indijos ministrą pirmininką Džavaharlalį Neru, kitus pasaulio politikus. 
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Garsųjį įvykį, kai per 1960 m. Jungtinių Tautų sesiją Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas trankė batu į stalą, galimybę nufotografuoti turėjo ir žurnalo „Newsweek“ fotografas Vytautas Valaitis. Amerikos lietuvis yra  fotografavęs ir Kubos vadovą  Fidelį Castro, Indijos ministrą pirmininką Džavaharlalį Neru,  kitus pasaulio politikus. 

Su „Amerikos balso“  žurnalistu Povilu Labanausku V. Valaitis kalbėjosi 1961-aisiais.

– Kaip seniai tamsta dirbi „Newsweek“?

– Rugsėjo 15 dieną minėjom metus. Mano metai „Newsweek“ prasidėjo būtent tada, kai atvažiavo Nikita Chruščiovas.

– Tamstai teko būti pagrindiniu „Newsweek“ žurnalo fotografu per Jungtinių Tautų sesiją?

– Taip. Kadangi „Newsweek“ į iliustracijas nekreipia tokio didelio dėmesio, fotografų turi nedaug. Tiesioginiai fotografai esame tik du, kiti – laisvi fotografai. Todėl Jungtinių Tautų sesijoje iš „Newsweek“ buvau tik vienas.

– Ar daug fotografų rengia Jungtinių Tautų sesijų reportažus?

– Priklauso nuo sesijos svarbos, kokios asmenybės sesijoje dalyvauja. Pavyzdžiui, praeitą sesiją, kuri buvo labai triukšminga – pasižymėjo net batų daužymu į stalą ir kitkuo, fotografų buvo didelės spūstys, patekti į sesiją korespondentui ar fotografui buvo gana sunku. Reikėjo gauti leidimus, kiekvieną dieną stovėti eilėje.

– Bet Jūsų žurnalo korespondentas visada galėjo patekti?

– Taip, nes „Newsweek“ yra vienas pagrindinių žurnalų.  Ne visuomet pavykdavo, bet dažniausiai pavykdavo patekti.

– Kad mūsų klausytojai galėtų susidaryti vaizdą apie Jūsų žurnalą, pasakykite, kiek savaitinis numeris turi puslapių, kiek jame nuotraukų?

– Vidutinis puslapių skaičius – apie 120, popierius šiek tiek geresnis. Pats žurnalas gal šiek tiek mažesnis negu Lietuvoje leidžiamas „Švyturys“, kurį kartais tenka matyti. Gal reiktų apibūdinti, kas yra žinių žurnalas, nes Lietuvoje, atrodo, tokio nebuvo nei anksčiau, nei dabar. Tokie savaitiniai žurnalai, kaip „Newsweek“, „Times“ ir kiti, yra kaip savaitiniai laikraščiai, tačiau juose žinios perduodamos šiek tiek įdomiau, sutraukta forma.

– Tiems, kurie nesuspėja perskaityti kasdieninių žinių?

– Taip. Ir tiems, kurie nori bendros savaitės apžvalgos ir kuriems rūpi šiek tiek kitoks požiūris.

– Teko skaityti, kad Jungtinių Tautų numeryje tamsta turėjote apie 20 ar daugiau nuošimčių visų nuotraukų.

– Tas procentas nieko nepasako. Normaliai dirbant, viename numeryje būna 4–10 mano nuotraukų. Kaip sakiau, nuolatiniai fotografai esame tik du, tačiau mūsų žurnalas taip pat turi sudaręs sutartis su žinių agentūromis, su laisvai dirbančiais fotografais, kurie pristato didelę dalį medžiagos. Kai fotografavau per Jungtinių Tautų sesiją, padariau labai daug nuotraukų, išspausdinta buvo apie dešimt. 15-oje sesijoje fotografavau Fidelį Castro, padariau apie 100 nuotraukų iš gana arti. N. Chruščiovo padariau apie 50 nuotraukų, iš kurių keletas buvo panaudota. Taip pat fotografavau Džavaharlalį Neru, britų ministrą pirmininką Haroldą Macmillaną ir kitus.

– Kiek fotografų galėjo būti toje svarbioje sesijoje?

– Nuolatinių buvo apie 100, bet vienu metu Asamblėjos salėje būdavo ne daugiau kaip 30–40 fotografų. Žurnalistų buvo keliskart daugiau.

Dar nepasakiau, kad, dirbant „Newsweek“, praeitą vasarą antrą kartą teko lankytis Skandinavijos kraštuose. Ten retai sutiksi žmogų, kuris angliškai nemokėtų, todėl rinka žurnalui anglų kalba yra. Teko lankytis ir fotografuoti ir užpraeitą vasarą. Fotografavau  pasaulio jaunimo festivalį, kuris, kaip žinote, buvo organizuotas daugiau komunistų iniciatyva. Daugiausia atstovų ir būdavo iš sovietinių kraštų.

– Jaunimo festivalyje teko daug nuotraukų padaryti?

– Apie 700.

– Koks nuošimtis pateko į laikraštį?

– Kadangi aš tuomet nepriklausiau jokiam laikraščiui, dar nedirbau „Newsweek“, buvau ką tik baigęs universitetą, man teko tas nuotraukas pardavinėti tiesiogiai įvairiems žurnalams. Jų buvo išspausdinta apie 20, gal 25.

– Gal dar vieną kitą žodį apie Jūsų keliones po Europą. Ką daugiau, be princesių ir Vienos kongreso, teko fotografuoti?

– Kadangi laikas buvo baisiai trumpas, per dešimt dienų reikėjo aplankyti tris sostines ir sugrįžti į Kopenhagą, daug fotografuoti neteko, išskyrus Tivolį, kuris laikomas vienu pačių gražiausių Europos pramogų parkų, kur žmonės ateina pasilinksminti, karuselėmis pasisupti, pašaudyti į taikinius, balionais paskraidyti. Nuotraukos buvo išspausdintos „Newsweek“ žurnale. Taip pat bevažinėdamas, kiek tik laikas leido, stengiausi pagauti Stokholmo, Kopenhagos ir Oslo miestų nuotaikas.

– Amerikiečiai domisi Europa?

– Taip. Man atrodo, kad amerikiečiams turistams pirmoji vieta, kur kiekvienas nori nuvažiuoti, ir yra Europa. Tarp kitko, galima būtų paminėti, kad keliauti iš vieno Europos krašto į kraštą yra nepaprastai lengva. Pavyzdžiui, po visas Europos šalis galima važiuoti turint vien Amerikos užsienio pasą, atskirų vizų nereikia. Vienintelis dalykas, ką reikia padaryti įvažiavus į kraštą arba peržengiant sieną, – pereiti trumpą muitinės patikrinimą, kuris trunka 5–10 minučių. Jokių kitokių formalumų nėra.

– Pone Valaiti, iš kurio Lietuvos krašto esate? Kada palikote Lietuvą?

– Buvau daugiau mažiau klajūnas. Gimiau Kaune, nes Kaune buvo ligoninė. Tėvai mokytojavo, buvo pradžios mokyklos mokytojai, todėl, kur tėvai būdavo nukeliami, tekdavo ir man važiuoti. Atsimenu Čekiškę, kurioje teko pirmąją dalį vaikystės praleisti. Paskui ilgesnį laiką gyvenome Vilkijoje, lankiau Vilkijos gimnaziją. Išvykome 1944 m.

– O paskui teko Vokietijoje ilgai išbūti?

– Vokietijoje buvau nuo 1944 m. iki 1949 m. rugsėjo. Penkerius metus. Vakarų Vokietijoje lankiau lietuvišką gimnaziją. Išvykus į Ameriką, teko vienus metus mokytis ten. Paskui dvejus metus tarnavau kariuomenėje. Studijavau Ohajo universitete, kurį baigiau maždaug prieš pusantrų metų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...