captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Auksinio balso“ dalyvių stilistė: visada pagalvoju, ar su tokiu drabužiu pati eičiau į sceną

Esu subtilybių mėgėja, prisipažįsta su „Auksinio balso“ dalyviais dirbanti stilistė Olga Filatova-Kontrimienė. Ji nerengia dainininkų ekstravagantiškais drabužiais tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Moters teigimu, drabužis turi atlikėjui padėti, o ne primesti kažką svetima.
 
O. Filatova-Kontrimienė. Facebook nuotr.
O. Filatova-Kontrimienė. Facebook nuotr.

Esu subtilybių mėgėja, prisipažįsta su „Auksinio balso“ dalyviais dirbanti stilistė Olga Filatova-Kontrimienė. Ji nerengia dainininkų ekstravagantiškais drabužiais tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Moters teigimu, drabužis turi atlikėjui padėti, o ne primesti kažką svetima.

Pagreitį įgavęs LRT konkursas „Auksinis balsas“ kiekvieną šeštadienio vakarą televizijos žiūrovus ir radijo klausytojus džiugina pačia įvairiausia muzika, netikėtais dalyvių pasirodymais ir dėmesį traukiančiais sceniniais kostiumais. Dalyvius šį sezoną rengia net penki stilistai. O. Filatova-Kontrimienė jau trečius metus sėkmingai bendradarbiauja su konkurso dalyviais. Šiemet ji dirba su Monika Liu, Kristina Jatautaite ir Povilu Meškėla.

– Koks gi tas kūrybinis procesas? Pagal ką parenkate sceninį drabužį?

– Kiekvieną kartą viskas prasideda nuo temos ir pasirinktos dainos. Pagrindinė užduotis – parinkti kūrinį, kuris galėtų kuo geriau atskleisti atlikėją, o tada jau galvojame apie pasirodymą, kokį drabužį parinkti, kad jis maksimaliai atitiktų temą ir padėtų atlikėjui gerai pasirodyti.

Galbūt šiuolaikiškai interpretuojame, bet būtinai atsižvelgiame į tai, koks yra repertuaras, ką atlikėjas nori parodyti, koks jo sumanymas.

– Ko atlikėjai pageidauja?

– Šiame projekte dirbu jau trečią sezoną ir su kiekvienu atlikėju tą darau individualiai. Vieni nepageidauja nieko, kiti kažko pageidauja. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems.

Be jokios abejonės, labai svarbu greitai pažinti žmogų. Yra labai daug laidų, labai daug temų, kiekvieną reikia išlukštenti bei pasiūlyti tinkamą variantą. Niekada nežiūriu, ar drabužis davė kažkokių pliusų, ar minusų. Svarbiausia yra visuma, ją sukurti arba pavyksta, arba ne.

Rezultatą vertinu pagal tai, koks buvo pasirodymas. Juk drabužis gali būti labai geras, o atlikėjas su juo jausis nepatogiai, jo neperteiks, ir atvirkščiai – gali būti mažiau vizualus drabužis, bet atlikėjas su juo jaučiasi gerai ir gyvena scenoje taip, kaip jam atrodo.

– Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės rūpindamasi atlikėjų įvaizdžiu?

– Visada ieškau tokių sprendimų, kurie būtų priimtini ne tik atlikėjui, bet ir man. Ir visada pagalvoju, ar aš pati norėčiau išeiti su tuo drabužiu į sceną. Tai yra pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujuosi.

Kita vertus, esu subtilybių mėgėja. Nerengiu ekstravagantiškais drabužiais tik tam, kad jie atkreiptų dėmesį. Ieškau, kaip per visą konkursą būtų galima atskleisti atlikėją ir net atrasti jam naują veidą, įvaizdį, kryptį.

Džiaugiuosi, kad tai man pavyko ir praėjusiais sezonais, pvz., Kariną Krysko sugebėjome parodyti visiškai kitokią. Dabar ji dalyvauja miuzikluose, o aš dėl jos labai džiaugiuosi. Darbas projektuose – tai tam tikras laikotarpis, kai susigyveni, susidraugauji su žmonėmis, o vėliau [tas ryšys] arba nutrūksta, arba ne. Džiaugiuosi, kad mano bendradarbiavimas su kai kuriais atlikėjais nenutrūksta ir iki šiol tęsiame eksperimentus.

– Ką lengviau kurti? Kasdienį drabužį ar sceninį?

– Sceniniam drabužiui keliami tam tikri kriterijai, jį reikia suvokti kitaip. Tai, kas tinka moteriai vilkėti kasdien, visiškai gali netikti scenoje. Todėl tai būna ryškesni, įdomesni sprendimai, kurie patraukia akį ir padeda [atlikėjui] atsiskleisti pasirodymo metu.

– Koks, Jūsų nuomone, turi būti sceninis drabužis? Ar jis turi nustebinti, šokiruoti publiką?

– Visų pirma jis turi padėti. Tikrai nemanau, kad bandymas šokiruoti tik vieną vakarą yra prasmingas. Man atrodo, kad kiekvienas atlikėjas turi savo veidą, kurį labai svarbu išlaikyti, neprimesti jam kažko svetimo. Taip, atsiskleisti kitaip, parodyti naujų interpretacijų visada labai smagu, bet tai neturi būti svetima.

Atspirties taškas yra pats atlikėjas, nes jie visi nėra naujokai, turi savo suvokimą. Jį turiu ir aš, bet tai nėra kardinalūs sprendimai.

– Manau, kuriant sceninius drabužius atlikėjams, Jums reikia nuolat juos stebėti ir repeticijose, ir, žinoma, koncertuose.

– Taip, tai yra mano darbo dalis. Nors televizijoje esu trečius metus ir dalyvauju įvairiuose projektuose, kiekvieną kartą atrandu sau kažkokių atsakymų ar kitokių sprendimų. Repeticijose būnu, nes tai – laikas, kai iki tikro pasirodymo dar gali kažką pakoreguoti. Kalbu ne tik apie drabužį, bet ir apie atlikėjo nuotaiką, „draivą“ ant scenos. Dalyvauju ir įrašo metu, nes nulipę nuo scenos jie visada laukia – na kaip, ar man pavyko?

– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su televizija?

– Patekau visai atsitiktinai. Mano pradžia buvo Tina ir Tadas (Kristina Navickaitė ir Tadas Rimgaila) viename šokių projekte, kur iš kiekvieno jų šokio darėme mini spektaklį, o vėliau jau prisijungiau ir prie „Auksinio balso“ kūrybinės komandos. Jis tuo metu buvo visiškai naujas projektas. Man tai įdomi patirtis, daug galimybių kurti, parodyti kostiumą.

– Kuo Jums patraukli stilisto profesija?

– Man tai buvo atradimų kelias. Kai sekasi, susimąstai, kad galbūt tai ir yra tavo kelias, ir dirbi. O patrauklus [šis kelias] dėl žmonių, su kuriais gali susipažinti, gali juos pažinti, pamatyti galbūt visai kitokius, nei matai per televiziją. Pagrindinis variklis ir yra tie žmonės, kuriuos arba tu uždegi, arba jie uždega tave.

Šis darbas neturi grafiko: būna bemiegių naktų ir ankstyvų rytų, bet kol kas į nieką kitą jo nekeisčiau. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...