captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. Amerikos lietuvių gaminami sūriai buvo paklausūs visose valstijose

Knygoje „Mičigano lietuviai“ rašoma, kad lietuviškus sūrius gaminančių Andrulių ūkis gyvuoja nuo 1919 metų. Ūkyje dirbo trys kartos. Jonas Andrulis, jį perėmęs 1942 metais, „Amerikos balso“ radijui pasakojo, kad sūrių gamyba sekėsi, verslas plėtėsi – sūriai buvo vežami į Čikagą, Viskonsiną, Detroitą.  
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Knygoje „Mičigano lietuviai“ rašoma, kad lietuviškus sūrius gaminančių Andrulių ūkis gyvuoja nuo 1919 metų. Ūkyje dirbo trys kartos. Jonas Andrulis, jį perėmęs 1942 metais, „Amerikos balso“ radijui pasakojo, kad sūrių gamyba sekėsi, verslas plėtėsi – sūriai buvo vežami į Čikagą, Viskonsiną, Detroitą.

Kuriais metais įrašytas pokalbis, archyvuose neišliko.

– Šiandien turime ypatingą progą pasikalbėti su vienu lietuviu, kuriam pasisekė išvystyti gana didelę sūrių įmonę Mičigano valstijoje. Esame Andrulių ūkyje Mičigano valstijoje, apie 1 500 kilometrų nuo Vašingtono. Prie mikrofono turime poną Andrulį ir ponią Andrulienę. Pone Andruli, ar tamsta gimęs Lietuvoje, ar čia, Amerikoje?

– Aš Amerike gimęs, Čikagoje.

– O iš kur kilę Jūsų tėvai?

– Kilę iš Lietuvos.

– Kaip seniai pradėjote gaminti sūrius?

– Jau 15 metų.

– Jūs pats pradėjote ar Jūsų tėvai?

– Mano motina pradėjo mums šnekėti, kad reikia tuos lietuviškus sūrius dirbti. Taip mes ir pradėjome.

– Kiek sūrių pagaminate per dieną?

– Apie 3 500.

– Ar juos visus išsiuntinėjate?

– Visi eina į Amerikos kraštus, po visą Ameriką. Daugiausia eina į Niujorką, Bostoną, Kaliforniją, Teksasą, Floridą ir kitas valstijas.

– Daugiausia turbūt eina į Čikagą?

– Teisybė.

– O kaip juos siunčiate? Traukiniais?

– Dauguma eina į Čikagą, traukiniu – 48 valandos. į Niujorką, Bostoną, Floridą ir kitur orlaiviu leidžiame.

– Turbūt daug kainuoja orlaiviu?

– Taip. Bet šviežius sūrius žmonės gauna.

– Koks yra mažiausias skaičius sūrių, kuriuos Jūs siunčiate, jei kas nors paprašo?

– Apie 10 sūrių, 15–20 svarų. Jei nori vieno sūrio, daug kainuoja. Bet jei susidaro grupė, tada jiems pigiau išeina ir gali pasidalinti.

– Ar Jūs skelbiate laikraščiuose?

– Teisybė, visose lietuviškose „gazetose“.

– O iš kur gaunate pieno? Ar turite savo karvių, ar kas nors pristato?

– Savo karvių neturiu, nes negaliu jų prižiūrėti. 94 ūkininkai man parduoda visą pieną.

– Ar apylinkėje yra ir lietuvių ūkininkų?

– Didesnė pusė – lietuviai.

– Kur dedate tokius dalykus, kaip smetona ir išrūgos?

– Smetoną mes parduodame tiems, kurie dirba sviestą, o išrūgos eina kiaulėms.

– Ar daug turite kiaulių savo ūkyje?

– Tam sykiui turime tik šimtą. O pirmiau turėjome du tris šimtus.

– Kiek darbininkų apdirba pieną, kol jis pasidaro sūriu?

– Vienuolika.

– Kokia apyvarta Jūsų įmonės?

– Apie pusė milijono dolerių kas metus.

– O kas tvarko Jūsų ūkvedybą? Ar turite sekretorių? Ar šeimoje kas nors?

– Mes patys sau. Aš pats ir mano moteris.

– Kiek, pone Andruli, turite šeimos?

– Šešis. Du sūnūs, dvi mergaitės. Sūnai dirba prie ūkio, o mergaitės stuboj dirba ir prižiūri visus darbus.

– Girdėjau, pone Andruli, kad neseniai buvote Europoje. Kokius kraštus aplankėte?

– Buvome Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Portugalijoje. Keliavau su kunigu Marcelioniu.

– Girdėjau, kad ir Europą pasiekė Jūsų sūriai.

– Tai teisybė. Sustojome Romoje pas vyskupą Padolskį. Mums padėjo ant stalo pietus, žiūriu, kad guli mano sūris, bet vyskupas nežinojo, kieno sūris, todėl siūlė pavalgyti skanaus sūrio. Paskui, kai sužinojo, kad tai mano sūris, buvo labai didelė staigmena.

– Iš kur vyskupas Padolskis buvo gavęs Jūsų sūrio?

– Vienas kunigas buvo atvažiavęs į Ameriką, o, grįždamas atgal, nusipirko sūrio ir nuvežė dovanų vyskupui Padolskiui.

– Ponia Andruliene, tamsta taip pat Amerikoje gimusi ir Lietuvos nemačiusi?

– Taip, nemačiau Lietuvos. Čikagoje esu gimusi.

– Iš kur kilę tamstos tėvai?

– Abudu tėvai iš Biržų.

– Girdėjau, kad tamsta vedi viso šito ūkio apskaitą.

– Taip.

– Ar apylinkėje turite daug lietuvių?

– Čia yra daug lietuvių ūkininkų. Sueiname su lietuviais čia ir padainuojame ir pasikalbame.

– O kur mokyklą lankėte? Čikagoje?

– Šv. Antano parapijos mokyklą Čikagoje.

– Girdėjau, pone Andruli, kad Jūs esate paskyręs tūkstančio dolerių premiją „Draugo“ dienraščio romanui.

– Taip, paskyrėme tūkstantį dolerių. Kai tik kas laimės, mums ir visiems lietuviams bus labai gražu.

– Taip pat girdėjau, kad Jūs norite paskirti premiją už naują lietuvišką dainą.

– Taip. Ir aš, ir moteris, ir visi kaimynai labai norėtume, kad naujų dainų būtų išleista ir kad būtų visiems lietuviams gražiausias gyvenimas per dainas.

– Ačiū, pone Andruli. Gal dar norėtume tarti vieną kitą žodį mūsų klausytojams Lietuvoje?

– Norėčiau pasakyti, kad sulauktų Lietuva laisvės. Aš pats dar Lietuvoje nesu buvęs ir norėčiau nuvažiuoti aplankyti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...