captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: bet kurią dieną gali užgriūti vėsa ir šlapdriba

Tokio rudens, kokį matome ir jaučiame, reikia laukti daug metų. Geri ir labai geri dalykai nesikartoja dažnai. Šiltesnio rudens ciklas yra pačiame gražume. Dabar mes jau primiršome, kad ruduo gali būti ir kitoks, kad lapkritį po kojomis turi braškėti šarma ir dundėti įšalas.
Sipa Usa/Scanpix. nuotr.
Sipa Usa/Scanpix. nuotr.

Tokio rudens, kokį matome ir jaučiame, reikia laukti daug metų. Geri ir labai geri dalykai nesikartoja dažnai. Šiltesnio rudens ciklas yra pačiame gražume. Dabar mes jau primiršome, kad ruduo gali būti ir kitoks, kad lapkritį po kojomis turi braškėti šarma ir dundėti įšalas.

Taip dar bus, kai prasidės kitas ciklas. Juk gamtoje kitaip nebūna, ji gyva savo ritmais ir ciklais. Nuo paskutinio ledynmečio mūsų gamtoje buvo keletas labai ryškų atšilimų ir atvėsimų, keitusių miškų struktūrą ir lėmusių kai kurių rūšių nykimą, o kitų – atsiradimą mūsų platumose. Šie procesai trunka labai ilgai, tad iš šios dienos patirties tikrai negalime spręsti, kas vyksta ir kas įvyks po kiek laiko.

Juk mes nežinome, net kada baigsis šis ruduo, kada prasidės ir kokia bus žiema. Kai kam patinka sukinėti ant stalo stovintį gaublį ir spėlioti, tačiau tam reikėtų ne gaublio, o Saulės sistemos maketo su visų planetų ir mums nežinomos baugios erdvės poveikiu.

Dabar gyvename gražų rudens metą. Regint tokius reiškinius, mums labai lengva apsigauti. Būkime budrūs – bet kurią dieną gali užgriūti vėsa ir šlapdriba. Ką ji pakeistų gamtoje? Visų pirma nurimtų vabzdžiai, kurie ore šmėžavo iki šiol. Savo aviliuose pasislėptų bitės, o ką tik jos skraidė. Ne žiedų lankyti ir nektaro rinkti, o daug svarbesniu reikalu.

Bičių apsiskraidymas vėlų rudenį ir pačioje pavasario pradžioje labai naudingas joms pačioms. Taip bitutės išsivalo žarnyną ir, apsukusios keletą ratų, grįžta į avilius. Gali būti, kad jos nepaliks savo namų bent keturis mėnesius.

Rudeninė paukščių migracija baigėsi. Iš tikrųjų po trijų su puse mėnesių daugeliui jų jau reikės skristi atgal, tad vertėjo paskubėti. Kol nuskris iki žiemaviečių, kol atsipūs, pailsės, žiū – metas namo.

Dar neregėjome ežerus kaustančio ledo, paukščių skristi neskubino sniegas, gal todėl ežeruose girgsi laukinės žąsys, nardo laukiai, plaukioja antys. Jei staiga užšals ežerai, neskubėkite, neskambinkite ir nesakykite apie vargstančius paukščius. Jie tikrai ne vargsta, o tupi ant ledo ir laukia – o gal jis ištirps.

Kaip ilgai jie taip lauks, priklauso nuo nesenos patirties. Vasarą ir rudenį žmonių lesinti paukščiai lūkuriuoja ilgiau, tikėdamiesi, kad ir dabar žmonės juos palesins. Nedarykite to – leiskite jiems skristi ieškoti banguojančių ežerų, kaip jiems liepia prigimtis. Už gamtą nebūsime protingesni, geriau jau visi pakluskime jos tvarkai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...