captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: netrukdykime tauriesiems elniams kelti vestuvių

Sakykite, ar svajojote apie tokį rudenį, koks dabar supa mus? Žinoma, tokia graži svajonė tikrai turėjo išsipildyti. Nors matėme jau pirmas nedrąsias šalnas, tačiau mums vis tiek mieliausias rytas, kai teka saulė, kai pakyla į giedrą dangų. Temperatūra, žiūrėk, dar pasiekia 20 laipsnių šilumos, ir, jei negelstantys medžių lapai, galvotume apie vasarą.  
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Sakykite, ar svajojote apie tokį rudenį, koks dabar supa mus? Žinoma, tokia graži svajonė tikrai turėjo išsipildyti. Nors matėme jau pirmas nedrąsias šalnas, tačiau mums vis tiek mieliausias rytas, kai teka saulė, kai pakyla į giedrą dangų. Temperatūra, žiūrėk, dar pasiekia 20 laipsnių šilumos, ir, jei negelstantys medžių lapai, galvotume apie vasarą.

O dabar laukiame kitokios – bobų vasaros, kuriai metas rugsėjo gale. Kokie orai bus tada, po dviejų savaičių, dar nežinia.

Šiltos, saulėtos, be lietaus dienos labai tiko mūsų darbams. Net grybavimui, jei tai vadinsime ne malonumu, o darbu. Ilgai be lietaus kentusi giria, atrodo, jau baigė didįjį šių metų grybų sezoną. Po lietų jie dar augs ir mus vilios į girias. Tačiau po šalnų vis rečiau tikėsimės baravykų, vis mažiau rasime ir taip mus nelepinusių voveraičių. Bet gudukų ir pirmųjų žaliuokių, ūmėdžių pakaks.

Tiesa, šį rudenį dar kartą kalbėti apie grybavimą yra nepopuliaru. Visi jų prisirinko daugiau, nei norėjo. Kai kas, sako, jau neturi, kur dėti džiovintų ir kitaip paruoštų grybų.

Daug svarbiau dabar neiti į mišką, nors dešimtį dienų ramybėje palikti girią ir joje vestuves keliančius tauriuosius elnius. Miškas – jų namai. Kodėl mes turėtume ten brautis? Būkime supratingi. Palikime ką nors ir gamtai. Tai, kas nieko nekainuoja, – ramybę ir tylą.

Per nutilusias, tik naktį elnių garsais ir balsais skambančias girias traukia paukščiai. Jie jau pakeitė savo apdarus: praradę dailiąsias spalvas, gali būti mažiau pastebimi, o tarp pageltusių, numargusių lapų – ir visai nematomi. Ne visi jie skrenda pulkais – kiti juda, kruta, keliauja medžiais. Tik pasiekę miško pakraštį, padriku būriu pabyra ore, ir tada matome – skrenda zylės, kikiliai, purpsi liepsnelės.

Sumažėjo gervių, kurios skardžiai trimitavo išskrisdamos iš pelkių rytais ir sugrįždamos į jas vakarais. Paukščiai pasitraukė, nes sumažėjo ražienų, kuriose buvo pabirę grūdai. Dabar mūsų gervės jau Lenkijoje ar Vokietijoje. Ten gal lesalo daugiau, o gal jo paukščiams papila, kad niekur nekeliautų... Gal ir mums apie tai reikia galvoti?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close