captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: prinokus spanguolėms, labiausiai nukenčia pelkės

Lietuvoje – gražusis ruduo. Nors kai kurios jo dienos dovanojo šilumą, dar taip primenančią vasarą, tačiau vėlesni rytai ir ankstesni vakarai sugrąžina rudeniškon tikrovėn. Ir ne tik jie. Ruduo turi savo spalvas, kvapus ir nuotaikas, kurios gimsta nepriklausomai nuo mūsų nusiteikimo.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Lietuvoje – gražusis ruduo. Nors kai kurios jo dienos dovanojo šilumą, dar taip primenančią vasarą, tačiau vėlesni rytai ir ankstesni vakarai sugrąžina rudeniškon tikrovėn. Ir ne tik jie. Ruduo turi savo spalvas, kvapus ir nuotaikas, kurios gimsta nepriklausomai nuo mūsų nusiteikimo.

Kai stovi bulviakasio lauke ar matai darniai plasnojančių paukščių pulką, nereikia ypatingų įžvalgų. Ruduo, rudenėlis – toks, koks ir turi būti. Šio rudens svarbiausiu akcentu tapo grybai. Ko gero, net ne visi, o tik baravykai, kurių visi prisirinko neregėtus kiekius ir vis dar renka.

Spanguolės, kurių derlius palyginti menkas, kol kas – antroje vietoje. Iš tikrųjų taip geriau spanguolėms, spanguoliautojams ir pelkėms. Uogos rugsėjo pradžios saulėje suspės parausti, subrandinti visas vertingas medžiagas, mes nerinksime menkaverčių uogų, o pelkės... Jos visada nukenčia nuo intensyvaus lankymosi, nes kiminuose išminti takai tampa žaizdomis, kurios gyja labai lėtai.

Be to, į žmonių išmintas pelkės proplaišas atnešamos jai nebūdingų augalų sėklos, kurios čia sudygsta ir sujaukia pelkės gyvybės darną. Kai kuriose pelkėse kas vakarą nakvynėn renkasi gervės, tad joms sunku konkuruoti su spanguoliautojais ir laukti, kol šie paliks pelkę.

Ramybė gamtoje – didžiausia siekiamybė. Grybavimo vajus dar sykį primena – užėję už pirmo medžio, mes jau pasijaučiame paklydę, šaukiame, kiek galime, trikdome girios tylą. Lietuvos giriose pasiklysti reikia mokėti. Juk čia kelias kerta keliuką, o linijų tinklas tikslus – eik ir išeisi į tikrą kelią. Be to, visi turime mobiliuosius telefonus, tad šaukti nėra ko.

Tiesa, turime dar vieną neišnaikintą bėdą – šiukšles, kuriomis nusėjame, „išmarginame“ girias. Nesuprasi, iš kur toks netikęs įprotis tai, ko mums nereikia, mesti po kojomis. Jas susirinkti – žmogiškumo išbandymas. Be to, galima paimti ir kitų paliktas šiukšles.

Mūsų gandrai – jau pakeliui į Afriką. Išlydėję juos, įsisukome savo darbų rate ir galime pamiršti, kad ruošėmės sutvarkyti, galbūt į naują patogesnę ar saugesnę vietą perkelti jų lizdus. Tą reikėtų padaryti dabar, kol orai tokie, kol diena ilga. Tai vienas iš malonesnių ir prasmingų rudens darbų. O jų bus dar labai daug.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close