captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Laurinaitis: gandai apie psichoanalizės mirtį yra smarkiai perdėti (radijo paskaita)

„Garsusis Markas Twainas yra sakęs – gandai apie mano mirtį yra truputėlį perdėti. Galiu drąsiai sakyti, kad gandai apie psichoanalizės mirtį taip pat yra netgi ne truputėlį, o smarkiai perdėti, nes ji pasirodė labai gyvybingas mokslas, kuriame yra daugybė naujų idėjų, anksčiau nepamatytų ir neperskaitytų, o dabar pradėjusių tiesiog žydėti“, – savo radijo paskaitoje „Sigmundas Freudas šiandien“ sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto (VU) docentas Eugenijus Laurinaitis.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

„Garsusis Markas Twainas yra sakęs – gandai apie mano mirtį yra truputėlį perdėti. Galiu drąsiai sakyti, kad gandai apie psichoanalizės mirtį taip pat yra netgi ne truputėlį, o smarkiai perdėti, nes ji pasirodė labai gyvybingas mokslas, kuriame yra daugybė naujų idėjų, anksčiau nepamatytų ir neperskaitytų, o dabar pradėjusių tiesiog žydėti“, – savo radijo paskaitoje „Sigmundas Freudas šiandien“ sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto (VU) docentas Eugenijus Laurinaitis.

„Noriu pradėti kelių paskaitėlių ciklą apie tai, kaip šiuolaikinis psichoanalitinis požiūris kalba apie žmogų, supranta jo vietą ir ką iš tikrųjų mes šiandien galime padaryti, kad atneštume naudos savo pacientams ir apskritai visuomenei, bandydami jau daugiau negu šimto metų senumo idėjas pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime.

Pirmas Sigmundo Freudo straipsnis, parašytas kartu su jo vyresniuoju kolega ir bendraautoriumi Josefu Breueriu, pasirodė 1895 m. Tai buvo straipsnis, studija – vieno isterijos atvejo analizė. Ši data laikoma psichoanalizės gimimo data. Nuo to laiko iki pat mirties (1938 m.) S. Freudas nagrinėjo visą savo pacientų psichikos struktūrą, formavimąsi, remdamasis tuo, ką darė – jis stengėsi padėti žmonėms. O tam, kad galėtų padėti tiems, kurie, jo supratimu, serga neurozėmis, reikėjo suvokti, kokie yra tų neurozių atsiradimo mechanizmai. Jis rašė nelengva kalba, stengdamasis surasti kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tuos reiškinius, kuriuos matė žmonių elgesyje ir kurių priežastis suprato. Viena pagrindinių jo idėjų, gyvų iki šiol, yra apie mūsų psichikos pasąmoningą funkcionavimą, apie tai, ko patys apie save nežinome. Viena labai svarbi šios idėjos išvada buvo ta, kad padėti žmogui galima tik tada, kai tai, kas buvo nesąmoninga, tampa sąmoninga.

Sigmundas Freudas. Wikimedia Commons nuotr.

Yra labai garsi S. Freudo frazė – ten, kur buvo id, turi atsirasti ego. Id – tai struktūra, kurią atsinešame gimdami (t. y. mūsų psichikoje, S. Freudo supratimu, yra pagrindinės mūsų varos). O vara – tai energija, kuri varo mus per gyvenimą. Žodis „vara“ gana naujas kasdieniame mūsų žodyne, tačiau iš tikrųjų jis yra akademiniame Lietuvos žodyne ir veiksmažodinę formą „varyti“ vartojame kasdien. Tuo metu daiktavardis „vara“ jau buvo primirštas, bet mūsų pirmieji psichoanalitinės literatūros vertėjai (pirmiausia – Virgilijus Pocius) ir surado šį žodį, kuris geriausiai atitinka vokišką S. Freudo vartotą terminą trieb (jo veikalus verčiant į anglų kalbą, pavartotas žodis drive), nes anksčiau vartotas terminas „instinktai“ visai neatitinka tikrosios varos, kaip energijos šaltinio, reikšmės. Bet visa tai buvo paties S. Freudo idėjos ir jo mokinių plėtoti dalykai, kuriems dabar jau tikrai šimtas metų. Iš tikrųjų dar pats S. Freudas yra pasakęs – tai, kuo taps mano mokslas, taps aišku maždaug po šimto metų. Ir štai, šimtui metui praėjus, mes galime atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kas atsitiko psichoanalizei, kuo ji tapo ir ar ji dar gyva.

Gali atrodyti juokinga, kodėl keliu šį klausimą, bet iš tikrųjų ne vienas autorius jau buvo minėjęs, kad psichoanalizė mirė – gimė visai kiti žmogų suprantantys ir tyrinėjantys mokslai. Tai reiškia, kad psichoanalizės idėjomis naudotis senoviška, nemadinga ir netgi nemoksliška. Tačiau, kaip dar garsusis Markas Twainas yra sakęs, – gandai apie mano mirtį yra truputėlį perdėti. Galiu drąsiai sakyti, kad gandai apie psichoanalizės mirtį taip pat yra netgi ne truputėlį, o smarkiai perdėti, nes ji pasirodė labai gyvybingas mokslas, kuriame yra daugybė naujų idėjų, anksčiau nepamatytų ir neperskaitytų, o dabar pradėjusių tiesiog žydėti dėl naujų autorių, naujų tyrinėtojų darbų ir idėjų.

Taigi pažiūrėkime, kas iš to, kas buvo prieš šimtą metų, dar yra svarbu, o gal dėl šiuolaikinio mokslo raidos net svarbiau, negu buvo anksčiau. Pradėkime nuo labai paprastų dalykų apie pasąmonę. Nemažai daliai žmonių gali atrodyti juokinga, apie kokią pasąmonę mes kalbame. Žmogus yra homo sapiens, t. y. mąstantis. Tai reiškia, kad tai, kas nulemia mano elgesį šiame pasaulyje, yra tai, ką aš mąstau, suvokiu (t. y. žinau, kur eina mano mintys, ir galiu drąsiai naudotis šitų minčių rezultatais). Tačiau dėl šiuolaikinių neuromokslų tyrimų paaiškėjo, kad mūsų iliuzija apie protą arba išmintingumą, paremtą intelektu, yra tik iliuzija.

Kodėl? Pasirodė tokie paprasti neurofiziologiniai faktai. Mūsų smegenyse, įvairių autorių duomenimis, yra nuo 10 mlrd. iki 100 mlrd. neuronų. Kiekvienas neuronas siejasi su kitais neuronais, ir tai esminė mūsų smegenų veiklos rūšis, t. y. impulso perdavimas iš vieno neurono į kitą. Visi psichikos procesai vyksta ne viename neurone, o tinkluose, jungiančiuose daugybę, gal net milijonus neuronų. Tai reiškia, kad mūsų psichikos veiklos biologinis pagrindas yra impulsų keliavimas šiais neuronų tinklais. Kiekvienas neuronas turi vieną ataugėlę, į kurią ateina impulsai ir kuri vadinama aksonu, ir apie tūkstantį ataugėlių, kuriomis jis tuos impulsus išsiunčia iš savęs. Jei pakeltume 10 mlrd. tūkstantuoju laipsniu, gautume tokį skaičių, apie kurį, deja, aš, kaip indėnas, turiu pasakyti „vienas, du, trys, o paskui – daug“.

Apie ką kalbame? Apie tai, kad šitų sujungimo vietų tarp vieno ir kito neurono, kurios vadinasi sinapsės, yra daugybė. Čia prasideda įdomiausi dalykai. Per vieną sekundę aš pasakau „dvidešimt vienas“. Ir per vieną sekundę mūsų smegenyse vidutiniškai apdorojama 400 mln. impulsų. Neuronas veikia taip, kaip kompiuteris. Jis gautą impulsą arba perduoda, arba ne. Informacijos teorijoje šitas informacijos kiekis vadinamas 1 bitu. Nulis arba vienas. Dvejetainėje sistemoje veikia ne tik kompiuteris, bet ir smegenys. O gal atvirkščiai – pirmiausia smegenys, o jau paskui mūsų sukurtas kompiuteris.

Iš tų 400 mln. bitų, apdorotų per vieną sekundę, mes geriausiu atveju įsisąmoniname apie 20 tūkst. – t. y. 0,0000005 proc. tos informacijos, kuri buvo apdorota smegenyse. Apie ką kalbame? Apie tai, kad visa likusi informacijos, apdorotos mūsų smegenyse, dalis lieka nesąmoninga. Turbūt didžioji dalis ir turi likti nesąmoninga, nes jei galvotume, kokius impulsus reikia siųsti į širdį, kad ji ritmiškai plaktų, kokius reikia siųsti į skrandžio ląstelę, kuri dabar turi suvirškinti gabalėlį bandelės, kurią ką tik prarijau, neturėčiau galimybės galvoti apie gyvenimą, apie žmones, apie santykius. Aš nematyčiau pasaulio – tik galvočiau, kas vyksta mano viduje. Taigi didžioji dalis mūsų biologinį funkcionavimą palaikančių impulsų yra nesąmoningi, o taip ir turi būti. Tačiau tame didžiuliame nesąmoningo mūsų psichikos veiklos lauko skyriuje yra ir visi psichologiniai procesai, išskyrus tuos, kuriuos aš įsisąmoninau. Taigi šiuolaikinė neuropsichoanalizė patvirtina, kad S. Freudo spėjimas apie didžiulę nesąmoningos veiklos reikšmę yra teisinga. Tačiau tai tik viena idėja, kurią vystė S. Freudas.

Antra labai svarbi idėja buvo apie tai, kaip mes bręstame. Mūsų gyvenimas šią akimirką yra visos mūsų istorijos ligi šio momento rezultatas, t. y. mano patirtis niekur nedingsta. Bėda, žinoma, ta, kad, jei mes grįžtame prie pasąmoninių procesų apimties suvokimo mūsų gyvenime, suvokiame, kad ir didžioji dalis mūsų patirties yra nesąmoninga. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tai, ką patyriau per savo gyvenimą, yra saugoma mano smegenyse, veikia mano elgesį, tik aš to nesuvokiu. Aš nežinau, kodėl padarau viena ar kita. Todėl labai neretai pacientai, atėję pas mane, taip pat sako „protu puikiai suvokiu, kad šito nereikėjo daryti, bet kažkaip įvyko“. Žmonės apie tai, ką patys padarė, sako „įvyko, atsitiko“. Bėda, kad tai ne atsitiko, o aš padariau. Tik aš nesuvokiu kodėl.

Klausimas apie tai, ką turėčiau daryti, kad toliau nebedaryčiau to paties, likęs nuo S. Freudo laikų ir atsakymas yra iš tų pačių laikų. Reikia įsisąmoninti, kam ir kodėl tai dariau. Čia prasideda labai subtilus atskyrimas, kuo skiriasi „kam aš tai dariau“ nuo „kodėl aš tai dariau“ (kas suformavo tokias mano psichikos savybes, kad aš būtent taip elgiuosi). O „kam aš tai darau“ yra visai kito principo išraiška mūsų elgesyje – tai prasmingumo, tikslingumo principo realizacija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad iš tikrųjų nė vienas mūsų poelgis nėra beprasmis, betikslis, mes, kažką darydami, siekiame kažkokio rezultato. Šis siekis pasireiškia per mano poelgius, kuriuos motyvavo mano istorija. Taigi praeitis, dabartis ir ateitis susijungia mano kasdieniuose veiksmuose, poelgiuose, noruose, kažko vengime – daugybėje dalykų.

Reikėtų pasakyti, kad nuo S. Freudo laikų psichoanalizės suvokimas, kaip žmogus formuojasi, vystosi, kas atsitinka jo psichikai, labai pasikeitė, nes maždaugb nuo 1960–1970 m. buvo pradėti labai dideli kūdikių ir motinų sąveikos tyrimai, nes tuo metu atsitiko keli svarbūs dalykai. Visų pirma tapo aišku, kad S. Freudo idėja apie tai, kad mes visi formuojamės ankstyviausiais gyvenimo metais, pasitvirtina nežiūrint į tai, kokias teorijas bandytų taikyti psichologai ir vaikų gydytojai, bandydami suprasti tuos vaikus. Dar 1930 m. garsusis britų psichoanalitikas Donaldas Woodsas Winnicottas yra pasakęs – aš nepažįstu tokio reiškinio, kaip kūdikis, aš žinau tik kūdikio ir motinos diadą. Paskui šį teiginį jis papildė – aš žinau tik kūdikio, motinos ir tėvo triadą. Jis aiškiai suprato, kad net mažiausiam kūdikėliui, kuris tarsi visiškai nesuvokia aplinkos, labai reikšmingas ryšys su motina, o motinai, kad ji jaustųsi gerai savo santykyje su kūdikiu, labai svarbu santykis vyru – su tuo žmogumi, kuris stovi tarsi už nugaros ir palaiko ją šiame jos labai sunkiame darbe.

Jei pratęstume šios idėjos vystymosi kelią, bandydami pažiūrėti, kas atitiko paskui, pamatytume, kad didžioji dalis 1930–1950 m. surinktų duomenų buvo iš gydymo atvejų analizių tų mažyčių pacientų ir jų motinos sąveikos, kai jau kildavo problemų. Tai yra psichoanalizė dažniausiai nagrinėjo nesveiko, jau turinčio kažkokių bėdų kūdikėlio ir jo motinos bei tėvo sąveika. Visiškai suprantama, kad tai kėlė nemažai kitų autorių kritikos – jie sakė, kad sveiko žmogaus psichoanalizė nenagrinėja. Ji nagrinėja tik ligonį ir, jį aprašinėdama, bando kurti sveiko žmogaus psichikos modelį, kaip idealą, kaip atsvarą tam, kas yra sutrikę. Psichoanalitikai išgirdo šiuos priekaištus. Jau S. Freudo dukra Anna Freud nagrinėjo tam tikrą dalį pakankamai sveikų vaikų, nors daugiausia irgi dirbo su vaikais, patyrusiais kažkokias bėdas ar traumas.

Vėliau šis tyrinėjimų laukas plėtėsi. Reikia paminėti kelias labai svarbias pavardes. Visų pirma psichologo Jameso Robertsono šeima Didžiojoje Britanijoje 1950 m. padarė revoliuciją, kai patyrinėjo, kaip jaučiasi kelerių metų vaikas, paliktas tėvų, atrodytų, labai natūralioje situacijoje. Mamos eidavo gimdyti kito vaikelio, o tėvas turėjo dirbti, nes niekas tuomet tėvams neduodavo jokių atostogų. Kadangi vaikutis turėdavo kažkur pasilikti, dažniausiai būdavo paliekamas savaitiniuose darželiuose. Robertsonai sukūrė filmus, kurie dabar psichoterapijos ir psichologijos istorijoje ir vadinami Robertsonų filmais. Šie filmai labai aiškiai iliustravo, kas atsitinka, atrodytų, pakankamai normalios globos struktūroje paliktam kūdikiui ar mažam vaikui. Pasirodo, kad kūdikis patiria didžiulę traumą. Filmai parodė tokią neviltį, atsirandančią šių vaikų psichikoje, ir tokį nusivylimą savo tėvais, savo brangiausiais žmonėmis, kad paskui būdavo labai sunku, o kartais ir neįmanoma šios traumos kompensuoti. Robertsonų dėka buvo pakeista visa Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistema: pediatrijos skyriuose buvo pradėta leisti motinoms gulėti kartu su vaikais, o gimdymo ir pasiruošimo jam laikas buvo labai sutrumpintas (anksčiau motinas guldydavo gerokai prieš gimdymą ir laikydavo gana ilgai po jo).

Kartu su Robertsonais, filmuojant ir tyrinėjant šių vaikų reakcijas į atskyrimą, dalyvavo kitas dabar labai garsus žmogus Johnas Bowlby. Jis pats buvo patyręs, deja, tipišką ir šaltą anglišką vaiko auginimo stilių. Jo tėvas buvo chirurgas ir buvo įsitikinęs, kad vaikams švelnumas kenkia – kad švelnumas juos lepina, o gyvenimas yra sunkus, griežtas ir žiaurus, todėl ruošti vaiką šitokiam gyvenimui reikia nuo pat gyvenimo pradžios. Tai reiškia, nereikia su vaiku būti nei per daug švelniam, nei per daug globoti, nes jis turi išmokti tvarkytis su gyvenimo sunkumais pats. Tėvas draudė ir J. Bowlby motinai būti švelniai. Taigi mažasis Johnas išaugo su gana didele trauma.

Mes pakalbėsime apie tai, kokie dalykai svarbiausi vaikui, bet J. Bowlby idėjos apie tai, kaip vystosi mūsų asmenybė, rėmėsi ne tik minėtais filmais. Jis dirbo ir kolonijoje su vaikais bei paaugliais, įvykdžiusiais nusikaltimus, bandydamas jiems padėti. J. Bowlby atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma šitų vaikų turėjo didžiulių problemų su savo motinomis nuo pat ankstyviausio amžiaus. Arba motinos kažkuo sirgo, arba dėl įvairių priežasčių buvo pačios patekusios į kažkokią izoliaciją, arba buvo priklausomos nuo alkoholio, t. y. pačios motinos nuo kūdikystės turėjo daugybę įvairiausių asmenybės funkcionavimo bėdų. Tai reiškia, kad kažkas iš to buvo reikšminga vėlesniam paauglių gyvenimui. J. Bowlby pradėjo ieškoti, kaip tai būtų galima suprasti ir paaiškinti.

Palaipsniui jis suprato, kad iš tikrųjų šis vaikų ir motinų santykis yra esminis kuriant tai, ką mes dabar vadiname vidiniais darbiais modeliais. Kas tai yra? J. Bowlby pradėjo nuo labai paprasto teiginio: kūdikis gimsta ne su S. Freudo aprašytomis dviem varomis – libido (labai plačiai suprasta seksualine vara, kuri siekia meilės, artumo ir ryšio) ir agresyviąja, kuri siekia pergalės konkurencinės kovos metu, geresnės padėties, bet pagrindinė vara, su kuria gimsta kūdikis, yra saugumo vara. Saugumą jam gali užtikrinti tik kitas, nes biologiniu požiūriu mes, žmogaus kūdikiai, gimstame smarkiai neišnešioti – t. y. neturime jokių galimybių išgyventi patys, jei nebus kažko, kas išgyvenimą garantuos. Be abejo, dažniausiai tai turi garantuoti motina. Bet kai kalbame apie garantijas, kalbame apie tai, kad šitas išgyvenimo užtikrinimas yra įvairių lygių. Dažniausiai galvojama, kad pirmas ir pagrindinis lygis yra biologinis, bet paskutinių kelių dešimtmečių tyrimai rodo, kad tai nėra tokia paprasta tiesa. Pasirodė, kad net pakankamai biologiškai gerai, „teisingai“ auginti vaikai, neturintys santykio su labai svarbiu jam pastoviu žmogumi, duodančiu globą ir prisirišimo jausmą, išauga su didžiuliais psichikos defektais. Šis procesas – santykis tarp kūdikio ir motinos – pasirodė esąs toli gražu ne vienpusis.

Čia labai garsūs kito britų mokslininko Colwyno Trevartheno tyrimai. Jis tyrinėjo motinos ir kūdikio sąveiką kelios savaites po gimimo. Pasirodė, kad šitos sąveikos iniciatyvą vienodai dažnai rodo ir motina, ir kūdikis. Ir motina, ir kūdikis suinteresuoti kurti ir turėti ryšį. Galima būtų pagalvoti, kaip gali iniciatyvą rodyti kūdikis. Pasirodo, jis žiūri į motiną, jai šypsosi, judina rankutes, bando guguodamas atkreipti jos dėmesį. Bet toliau – dar įdomiau. Pasirodo, kad, jei motina yra nepasiruošusi santykiui su juo, yra užsiėmusi ar su kažkuo kalba, kūdikis sugeba sustoti ir palaukti. Jis stebi, ar motina jau pasiruošė, ar dar ne sugrįžti į santykį su juo. Tai vyksta labai trumpučiais, tik ketvirtį sekundės trunkančiais žvilgtelėjimais akių kampučiais. Tai toks trumpas laikas, kad, šitą sąveiką stebint be aparatūros, žmogaus akis tokio trumpučio akių judesio neužfiksuoja. Tik sulėtinę vaizdo įrašus mokslininkai pamatė, kaip kūdikis stebi savo motiną. Tada, kai kūdikis pamato, kad motina jau pasiruošusi su juo draugauti, jis vėl pradeda aktyviai siekti dėmesio.

Pagalvokite apie kūdikį – kokios sudėtingos psichologinės operacijos vyksta jo galvoje. Juk visų pirma jis turi suvokti, kad motina yra tas, kas atsilieps į jo kontakto, globos, ryšio siekį. Antra, jis žino, kaip tai daryti. Jis žino, kokiu elgesiu motinos dėmesį gauti. Trečia, jis moka suvokti, kad mama dabar nepasiruošusi, ji neatsako. Ir ketvirta, svarbiausia mūsų gyvenime ypatybė, jis moka palaukti. Juk iš tikrųjų pagrindinis mūsų gyvenime dalykas – kai kažko užsinorime, kiek palaukti, nes tikrai ne viską gausime iš karto. Jaunimas turi tokią patarlę „panorėsi ir praeis“. Turiu nuliūdinti – nepraeina. Bet išmokstame palaukti, kol atsiras žmonių, su kuriais tą savo poreikį bus galima patenkinti. Taigi dviejų savaičių kūdikis moka palaukti. Maža to, jis trumpučiais akių judesiais moka išsiaiškinti, kada motina atsilaisvino, vėl tapo pasiekiama, ir sugrįžta atgal prie savo bandymų gauti jos dėmesį. Šie tyrimai parodė, kiek visų pirma pats kūdikis aktyvus šiame kontakto su motina procese ir kiek sudėtingų psichologinių operacijų jis sugeba atlikti tam, kad gautų tai, kas jam svarbiausia.

Be jokios abejonės, jo aktyvumas sukelia tam tikrą grįžtamąjį motinos arba tėvo aktyvumą. Šis santykis tarp vieno ir kito formuoja tai, ką būtų galima pavadinti kūdikio pasaulio vaizdu. Tai yra būtent tą vidinį darbinį modelį, kuriame pirmiausia sujungiama tai, ko siekia vaikas (t. y. saugumas, kokio laipsnio jis buvo pasiektas). Antra, prie to prijungiamas emocinis komponentas – išgyvenimas to jausmo (didesnio arba mažesnio saugumo), nes, objektyviai žiūrėdami, mes aiškiai galime pasakyti, kad 100 proc. saugumo kūdikis negaus niekada. Juk mamai reikia nueiti, atlikti savo įvairiausias funkcijas, be to, kad ji yra mama, ji savo namuose atlieka daugybę kitų vaidmenų. Tai reiškia, kad kūdikis negali jos turėti visą laiką tik sau, todėl neišvengiamai bus nusivylimų, taigi pasaulis, kuriame jis gyvena, nėra 100 proc. saugus.

Ko gero, to ir nereikia siekti, nes D. W. Winnicottas yra pasakęs nepaprastai gražią frazę – motinoms stengtis būti absoliučiai geroms yra beviltiška, jos turi suvokti, kad jos visos gali būti pakankamai geros. Kyla klausimas, kas yra „pakankamai“, nes mūsų laikais viską norisi sudėlioti į skaičius. D. W. Winnicottas pasiūlė tokią paprastą formulę: 70 proc. kūdikio poreikių turėtų būti patenkinta, o 30 proc. – ne. Tada jis gaus vaizdą apie pasaulį, kad apskritai ateiti ir jame gyventi galima, bet kepti karveliai į burną neskris. Bus situacijų, kai tai, ko noriu, gausiu ne tada, kai noriu, ne iš to, iš ko noriu, ir gal ne visai taip, kaip noriu, bet apskritai gausiu, tik teks palaukti. Šis pusiausvyros išlaikymas yra tų, kurie yra aplink kūdikį, užduotis. Tai darbas, kai kiekvienas, dalyvaujantys šioje sąveikoje, turi suvokti savo atsakomybę. Kūdikis suvokia kaip poreikį siekti dėmesio ir globos, saugumo ir džiaugsmo, mama, tėtis ir kiti, esantys aplink, turi suprasti savo, kaip vienintelių žmonių, galinčių šitai vaikui suteikti, užduotį.

Vidiniai darbiniai modeliai aprašo ne tik patį saugumo, emocinį foną, kuris susijęs su labiau ar mažiau patekintais kūdikio poreikiais, bet ir elgesio repertuarą: kas vieno ar kito šito santykio dalyvio elgesyje kokius rezultatus atneša. Taigi nuo pat ankstyviausios kūdikystės yra mokomasi tam tikrų poelgių, kurie duoda kažkokius rezultatus. Čia vidiniai darbiniai modeliai yra tai, kas paskui išlieka mums kaip pusgaminiai. Tai yra mano modelis, padedantis automatiškai ir nesąmoningai priimti sprendimus naujuose santykiuose ir naujose situacijose. Labai svarbu suvokimas, kad tie vidiniai darbiniai modeliai veikia nesąmoningai, o tai reiškia, kad didžiulis mano veiksmų repertuaras yra motyvuotas man nežinomų motyvų. Tai tiesiog įvyksta.

Pavyzdžiui, mes iš vaikystės išeiname su tokiais įsitikinimais, kad visi žmonės geri, tik reikia mokėti iš jų tą gėrį išgauti. Kiti žmonės įsitikinę atvirkščiai – visi žmonės savanaudžiai ir blogi, visų pirštai į save lenkti, tik reikia mokėti nuo jų apsisaugoti. Treti (deja, tokių ne tiek daug) išeina į pasaulį su suvokimu, kad žmogus gali būti visoks: ir geras, ir blogas, ir tai, ko gero, priklauso nuo to, ką aš jam darysiu. Ne be reikalo yra lietuviška patarlė „kaip šauksi – taip atsilieps“. Vidiniai darbiniai modeliai nuo šitos pačios pradžios lemia viso tolimesnio gyvenimo strategiją: kaip aš matysiu žmones, santykius, save patį, kaip aš suvoksiu, kas šiame pasaulyje teikia man saugumą. Didžioji dalis tikrai išauga taip, kaip rašė D. W. Winnicottas. Jų mamos buvo pakankamai geros, o tai reiškia, kad jie pasaulį pajuto kaip pakankamai saugų, todėl pakankamai drąsiai kuria naujus santykius ir pakankamai drąsiai moka pasakyti, kur jų pačių vieta šiame pasaulyje. Jie moka pasakyti „taip, čia stoviu aš“.

Kita grupė (iš pradžių mažiau saugių kūdikių, paskui – vaikų) saugumo bando ieškoti remdamiesi dviem labai skirtingomis strategijomis. Vieni iš to nesaugumo stengiasi pasitraukti, pabėgti nuo santykių, nes santykiai yra rizika. Viena iš klasikinių žmonių frazių yra „kaip aš galiu rizikuoti įsitraukti, kai žinau, kad tai vis tiek baigsis, o jei kas nors turi pabaigą, neverta nė pradėti“. Šie žmonės tarsi stengiasi pasislėpti nuo gyvenimo kažkokiame tamsiame kampelyje, praleisti visus pro save ir nerizikuoti ieškoti, nes tai, ką gali atrasti, gali prarasti. Kiti saugumo siekia kaip tik ne izoliacija, ne apsisaugodami nuo kontakto, o ieškodami kažkokio žmogaus, kuris bus patikimas, 100 proc. prieinamas ir niekada nepaliks. Turbūt suvokiate, kad tai taip pat iliuzija, nes galų gale net patys ištikimiausi, geriausi ir brangiausi gali numirti. Jie iš jūsų gyvenimo gali išeiti dėl kažkokių kitų priežasčių. Tai reiškia, kad praradimai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Bet šitas prisiklijavimas, saugumo ieškojimas per kitą žmogų irgi rizikingas dėl dviejų dalykų. Visų pirma ne visai aišku, kodėl tas kitas leidžia prie savęs klijuotis. Koks jo interesas? Antra, kai aš savo paties saugumą užkabinu kitam ant pečių kaip jo atsakomybę, neišmokstu pats pasirūpinti savimi – tai yra tampu priklausomas nuo kitų. Galima sakyti, kad iš didžiulio nerimo dėl to, ar galėsiu turėti ryšį, santykį su kitu man svarbiu žmogumi, tiek artimą, tiek šiltą, tiek palaikantį, kad šitame gyvenime pradėsiu jaustis ramesnis, veda prie dviejų strategijų: arba prie visiškos izoliacijos nuo santykių (tariama nepriklausomybė jokiu būdu nėra tikroji nepriklausomybė, nes ji paremta baime), arba antras kelias yra pseudosusiliejimas. Mes negalime susilieti su kitu, juk galų gale biologiškai esame atskiri. Jau nekalbu apie tai, kad psichologiškai turėtume būti atskiri, nes žmogui, galinčiam saugiai prisirišti ir atsirišti, visiškai aišku, kad santykiai su kitu žmogumi yra bendravimas ties abiejų riba. Ne susiliejimas, ne tapsmas vienu žmogumi, nes tada, kai du tampa vienu, nelieka nė vieno, visiškai nebeaišku, kas yra kas.

Suprantu, kad ankstyvoje paauglystėje tai – įsimylėjėlių idealas: jis turėtų atspėti, ką aš galvoju ir ko noriu, ir tik tai yra tikrasis ryšys. Netiesa. Tai nėra ryšys – tai savęs praradimas. Nes, jei jo mintys patenka į mane, mano mintys į jį, pasidaro visai nebeaišku, kas yra kas. Taigi tikras bendravimas, tikras santykis yra ties riba. Tai reiškia, kad ta riba turi būti pakankamai stabili ir suvokiama. Aš turiu žinoti, kur baigiuosi aš ir kur prasideda kitas. Tada nesakysime tokių absoliučiai nepaaiškinamų frazių, kaip „jis mane supykdė“. Ne jis mane supykdė – aš už kažką ant jo supykau. O už ką, reikėtų pasinagrinėti jau man pačiam.

Tęsiant santykių modelių temą, kilusią iš pačios ankstyviausios santykių situacijos kūdikystėje su motina, reikia pasakyti, kad yra ir ketvirta galimų santykių rūšis, kai šie santykiai nuo pat pradžių buvo chaotiški. Nes iki tol aptarti tipai (saugus ir neramus, vengiantis arba neramus, priklausomas) vis dėlto turi kažkokį pasaulio stabilumo aspektą: pasaulis yra prognozuojamas, galima maždaug įsivaizduoti, kas bus po to, kai aš kažką padarysiu.

Ketvirtas galimas variantas – aš negaliu prognozuoti, kas bus paskui, nes tai, kokį atsakymą į savo bandymus gauti ryšį, gauti šypseną, gauti kažkokį santykį su savo motina gaunu atgal sau, yra chaotiška, nenuspėjama. Tuomet kūdikio, paskui – ir suaugusio žmogaus galvoje apie santykius susiformuoja visiškai nesaugūs vidiniai darbiniai modeliai: nieko negalima nuspėti, niekas nieko negali man užtikrinti. Tai reiškia – ir aš pats sau, nes, jei patys svarbiausi su manimi iš pradžių elgiasi būtent taip, vadinasi, toks pasaulis yra, taip jis funkcionuoja. Tada susiformuoja chaotiško pasaulio matymas, kuriame neaišku, kas už ką atsakingas, kur kieno vieta, kur kieno ribos, kur, kada ir kuris iš mūsų baigiamės arba prasidedame. Tai veda prie didžiulių sutrikimų. Santykiai tampa nestabilūs, neprognozuojami, kitai pusei nesuprantami, nes vis dėlto didžioji dalis išauga turėdami kažkokį stabilumą. Tada su tuo žmogumi gyventi darosi ypač sunku ar net neįmanoma, nes nuspėti, kas su juo bus rytoj, nėra jokių galimybių. Jis pats to nežino. Tai kaip kiti gali žinoti?

Gyvenant su tokiais žmonėmis tikras vienintelis dalykas – jie visiškai neprognozuojami. Galima būtų bandyti net džiaugtis – o, kokie kūrybingi, kiek daug naujų dalykų jie sugalvoja... Kai kurie taip ir bando įvardyti šitą savybę, bet juk mūsų santykių esmė vis dėlto yra sugebėjimas žinoti, kas bus rytoj ir kad tai ne taip skirsis nuo to, kas yra šiandien ir buvo vakar. Mūsų, ypač moterų, poreikis, gyvenant su kitu, yra galimybė prognozuoti, numatyti, nes saugumas, kaip įgimta mūsų savybė, išlieka visą gyvenimą – mes norime, norėjome ir norėsime jo visada. Tai jau yra visai kitas klausimas.

Aš apie jį šiek tiek kalbėjau ir tai dalykai, kurie nuo J. Bowlby (nuo 1970 m.) dabar yra labai svarbios psichoanalizės krypties, vadinamos ryšio psichoanalize, esminiai teoriniai postulatai. Noriu pasakyti, kad psichoanalizė nuo vieno žmogaus analizės labai stipriai nukreipia savo dėmesį į santykių analizę, į tai, kas vyksta tarp žmonių, kokie pasąmoniniai mechanizmai kokias bėdas ar, atvirkščiai, kokius naudingus dalykus nulemia šituose santykiuose. Šių santykių analizė vedė prie to, kad labai pasikeitė ir pačių psichoanalitikų ar psichoanalitinių psichoterapeutų darbo supratimas. Iš šaltų, objektyvių, besistengusių būti tiesiog tuščiu ekranu (kaip rašė dar S. Freudas) specialistų, jie tapo gyvais žmonėmis, kurie dalyvauja kontakte čia ir dabar, suvokdami, kiek jie patys įneša į tą kontaktą, kas įvyksta nuo to jų santykiuose, kaip į tai gali sureaguoti pacientas, kuris atėjo pas juos pagalbos. Ši savistaba – labai svarbus ir nelengvas psichoanalitinio psichoterapeuto darbo komponentas, bet jis yra neišvengiamas, nes įsivaizduoti, kad aš, būdamas su žmogumi, galiu būti absoliučiai neutralus, yra iliuzija – tik noras būti pseudomoksliškam, užuot buvus tikrai žmogiškam. Noriu pasakyti, kad šis psichoanalizės keitimasis lemia naujus gydymo metodus. Vienas garsiausių autorių šiuo atveju yra Peteris Fonagy – vengrų kilmės britų psichoanalitikas, sukūręs teorinius mentalizacijos ir į mentalizaciją orientuotos psichoterapijos techninius pagrindus. Bet apie tai pakalbėsime per kitą paskaitą.

Dabar tik noriu pasakyti, kad, ko gero, „Tomo Sojerio“ autorius buvo teisus – gandai apie psichoanalizės mirtį yra gerokai perdėti.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...