captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: gali būti, kad gavome pranešimą apie laukiančią nesunkią žiemą

Visas pasaulis – gamta ir mes – gyvename šviesos laukimu. Gyvenime svarbus dėsnis – laukti, bet nebūtinai sulaukti. Tai šiek tiek panašu į svajonę, kurią smagu turėti ir siekti. Kaip dažnai, svajonėms išsipildžius, pajuntame keistą jausmą, savotišką tuštumą ir atsidūstame: „O galėjo ji gyventi taip ir mus vilioti...“
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Naujųjų metų laukimas, Kalėdų švento meto pojūtis yra šiek tiek kitokie – mes žinome, kad jie tikrai bus. Tačiau jų atėjimas yra džiaugsmas, nepaliekantis jokio kartėlio. Ypač tada, kai į šias šventes einama nuoširdžiai, kaip sako, atviru glėbiu.

Kol kas esame tamsiausių dienų, ilgiausių naktų laike. Šviesos laukimas yra jaudinantis, bet pačią šviesą pamatysime, pajausime negreitai – sakoma, kad tik pusiaužiemio dieną galima regėti, kiek jos daug užgimę. Tačiau mus šildys ir mums švies žinia ir žinojimas, kad per Kalėdas gimė pirmoji šviesos minutė.

Gamtos metų ratas sukasi, mus kaskart atnešdamas į tokią pačią, bet jau kitą, brandesnę akimirką. Iš tikro – viena diena ir mūsų šventė gamtai – tik akimirka.

Prisimename įvairias Kalėdas. Jų būta labai žiemiškų, šaltų ir snieguotų. Būta ir tokių, kaip paskutiniais metais – svyruojančių tarp rudens, žiemos ir pavasario.

Pamenu Kalėdas, kai slidėmis būdavo galima keliauti per miškus, grožėtis ant medžių šakų iš sniego sukurtais „žvėrimis“ ir ant krūmų šakų palikti šieno gniūžtes. Maišas greitai tuštėdavo, norėdavosi pasiekti kuo tolesnius girios pakraščius.

O kitą rytą, šliuoždamas jau pramintu vakarykščiu taku, šieno nerasdavau – tik kiškių pėdų raizgalynę. Tiesa, jie mėgdavo keliauti ne per purų klampų žiemos pradžios sniegą, o mano slidžių šliūžėmis – lyg savotišku taku. Dabar Kalėdos kitokios...

Štai Žuvinte visai prieš jas stebėtas pulkelis gervių – su jaunikliais, nesutrikęs, nesiblaškantis. Įdomu, bet nekeista. Juk Vokietijos šiaurėje, prie Riugeno salos, yra nuolatinės gervių žiemavietės. O žiema ten nedaug kuo skiriasi nuo mūsiškės.

Iki šiol Lietuvoje stebimos pempės, dirviniai sėjikai, pulkeliai varnėnų. Jų buvimo nelaikykite lemtingu ženklu žiemai. Atsakymų, kodėl taip vyksta, yra ne vienas. Gali būti, kad tai yra pranešimas apie laukiančią nesunkią žiemą.

Tačiau tikėtina, kad stebime unikalų reiškinį – paukščių prisitaikymo, adaptavimosi prie naujų sąlygų pradžią. Arba tokio proceso bandymus.

Gervės per 100 metų pakeitė savo žiemavietes ir migracijų kelius. Anksčiau jos keliaudavo į Šiaurės Afriką, kur buvo medžiojamos. Pagaliau ėmė žiemoti Europoje, Ispanijoje, prieš 30 metų – Prancūzijoje, Šampanėje, dabar tapo įprastos Šiaurės Vokietijoje. Taigi kas žino, kada jos vis dažniau liks pas mus.

Sutikite, įdomios tokios Kalėdos – su sniegeliu, kelių laipsnių šaltuku, eglute. Dar reikia Kalėdų Senelio, kuris tikrai viską žino apie gerus mūsų darbus ir pagal juos paskirstys savo dovanas. O jei dar gervės... Na gerai, tegul ne gervės, o pilna lesykla paukščių!

Gražių jums visiems Kalėdų. Tegul jos neša šviesą ir džiaugsmą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...