captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vokietijos „oficiozas“: lietuvių tauta tinkama tik kinkyti, o vadeliosime mes

Kai kurioms tautoms reikėjo šimtmečių, kol jos įgijo žinių apie valstybės valdymą, o lietuviams politinės brandos trūksta, taigi tą trūkumą jie gali papildyti tik leisdami save vesti subrendusiai tautai, taip 1917 m. gruodžio 16 d. rašė „Dabartis“. „Iš lietuvių vadų [...] galima tikėtis pakankamai dorinės jėgos, kurios reikės pašalinti nesusipratimams ir svajojimams; galima manyti, jog jie pažins tikrąjį politikos kelią ir nuspręs, jog lietuvių tauta privalo eiti sykiu su vokiečių tauta, per daug šimtmečių pribrendusia politikai“, – Vokietijos „oficiozą“ cituoja LRT RADIJO laida „Nepriklausomybės dienoraštis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/Europeana nuotr.

Taikos derybos tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos

Vokietijai taikos derybos su bolševikine Rusija buvo puiki galimybė pamėginti aneksuoti okupuotus kraštus. Tam skubiai reikėjo oficialių sutarčių su okupuotomis buvusios Rusijos imperijos šalimis – Lietuva ir Kuršu.

Taikos derybos tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos abiem vyriausybėms buvo būtinos. Žinoma, jų tikslai buvo skirtingi, bet abi pusės labai aktyviai joms rengėsi. Apie pasirengimą deryboms ir abiejų kraštų atstovų susitikimus ir pasitarimus dėl paliaubų ir jų sąlygų plačiai rašė visi Lietuvos laikraščiai. „Dziennik Wilenski“:

„Rusų pusė primygtinai pabrėžė, kad numatomų paliaubų tikslas, kuo skubiau pradėti taikos derybas tarp visų kariaujančių valstybių...

Antrą derybų dieną Rusijos delegacija pranešė pasiūlymus paliauboms. Jų iškeltos sąlygos iš dalies buvo visai nepriimtinos, ypač įvertinus jų karinę padėtį.

Pavyzdžiui, rusai reikalavo tuojau pat pasitraukti iš Rygos įlankos salų, nepasiūlydami savo pajėgų atitraukimo iš nė vienos fronto vietos.

Dar mėgino mums uždrausti visų paliaubų metu, kurios numatomos 6 mėnesiams, atitraukti savo kariuomenę iš apkasų visame rytų fronte.

Nenorėjo leisti net nė karto atitraukti dalinius poilsiui.

Su tokiomis sąlygomis, žinoma, sutikti negalėjome.

Tariantis dėl konkrečių punktų, paaiškėjo, kad dėl visko, išskyrus vieną klausimą, lengvai pavyko susitarti. Vienintelis punktas dėl kurio taip ir nepavyko susitarti, liko Rygos įlankos salų klausimas.“

„Wilnaer Zeitung“ pateikia oficialų pranešimą apie paliaubų įsigaliojimą:

„Įgaliotieji Rusijos vyriausiojo štabo atstovai iš vienos pusės ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir Turkijos įgaliotieji atstovai iš kitos pusės, 1917 metų gruodžio 15 dieną Brest-Litovske pasirašė paliaubų sutartį. Paliaubos įsigalioja gruodžio 17 dienos vidurdienį ir galioja iki 1918 metų sausio 14. Jei nebus naujai pasirašytų sutarčių, paliaubos bus automatiškai pratęstos. Jos galioja visoms sausumos, oro ir jūrų karinėms pajėgoms visuose bendruose frontuose.

Pagal šios sutarties 9 punktą, po paliaubų sutarties pasirašymo prasideda taikos derybos.“     

Apie Lietuvos Tarybos ir vokiečių okupacinės valdžios atstovų derybas dėl Lietuvos ateities to meto laikraščiuose beveik neužsimenama. Pranešama tik apie Lietuvos Tarybos delegacijos vizitus į Kauną, kur buvo įsikūrusi vokiečių okupacinės valdžios būstinė. Štai labai skurdi „Dziennik Wilenski“ informacija:

„Lietuvos Krašto Tarybos narių kelionė. Kaip praneša „Liet. Aidas“ gruodžio 9 d. Lietuvos Tarybos prezidiumas, kurį sudaro ponai Smetona, Kairys, kun. Mironas, Šaulys ir Klimas išvyko į Kauną.“

„Lietuvos aido“ pranešimas taip pat labai sausas:

„Lietuvos Tarybos prezidiumas gruodžio 11 d. grįžo iš Kauno. O trečiadienį, gruodžio 12 d. išvažiavo į Kauną šie Tarybos nariai: A. Smetona, J. Šaulys, S. Narutavičius, Smilgevičius, Stulginskis ir J. Vileišis.“

Aštrūs ginčai Lietuvos Taryboje

Besirengdami deryboms su bolševikais, vokiečiai jau rengė projektus dėl Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo atskyrimo nuo Rusijos įteisinimo.

„Sutarties tarp Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos projektas apie Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo tarptautinę padėtį

1 straipsnis

Rusijai jau nepretenduojant į aukščiausiąją valdžią Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo kartu su Ryga atžvilgiu... besitariančios šalys sutarė, kad šie kraštai... patys nustato savo valstybinę-teisinę santvarką ir savo tarptautinę padėtį.

4 straipsnis

Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo gyventojai, iki šiol buvę Rusijos valdiniais, tampa tų šalių piliečiais, sutinkamai su pilietybės įstatymais, kurie bus išleisti.“

Paskaičius šių projektų straipsnių ištraukas, viskas skamba gražiai: „ [...] patys nustato savo valstybinę-teisinę santvarką ir savo tarptautinę padėtį.“ 

Bet karinei vokiečių vadovybei net gruodžio 1 d. protokolas tarp Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Tarybos buvo per radikalus. Reicho civilinė administracija kaip tik šį protokolą norėjo panaudoti derybose su Rusija. Kariuomenės viršūnės spaudimas buvo stiprus ir buvo nuspręsta rengti naują dokumentą, kuris neužkirstų kelio toliau ieškoti būdų, kaip sujungti Lietuvą personaline unija su Prūsija.

Grįžę iš Berlyno, Lietuvos Tarybos nariai taip pat svarstė santykius su Vokietija ir formuluotes Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktui. Taryboje vyko aštrūs ginčai, ypač dėl konvencijų ir galimybės pasinaudoti unija pagal Pietų Vokietijos dalių teisę. Tačiau dėl vieno dalyko Tarybos nariai buvo vieningi – galutinis visų klausimų sprendimas priklausys nuo Lietuvos Steigiamojo Seimo – taip buvo mėginama gintis nuo vokiečių spaudimo.

Štai ištrauka iš Lietuvos tarybos posėdžių protokolų:

„Krašto Tarybos, vienintelės galiojančios lietuvių tautos atstovybės... priimta rezoliucija. Rezoliucija skamba:

Laisvai Lietuvos plėtrai yra būtina tapti nepriklausoma, demokratiniais principais sutvarkyta valstybe etnografinių Lietuvos sienų ribose su ekonominio gyvenimo vystymui reikalingomis sienų korektūromis.

Galutiniam nepriklausomos Lietuvos pagrindų ir jos santykių su kaimyninėmis valstybėmis patvirtinimui Vilniuje turi būti sušauktas steigiamasis landtagas (seimas), kuris būtų išrinktas demokratiniu būdu visų jos gyventojų.“

Antrame šio nutarimo punkte kalbama apie būsimus Lietuvos-Vokietijos santykius:

„Remiantis šiuo lietuvių konferencijos nutarimu ir atsižvelgiant į gyvybinius Lietuvos interesus, reikalaujančius sueiti į artimesnius ryšius su Vokietijos imperija, Lietuvos Krašto Taryba laiko reikalinga jau dabar tiek nustatyti ryšius su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir paramos Lietuvos interesams iš Vokietijos imperijos pusės atveju, kad tarp Lietuvos ir Vokietijos imperijos įsivyrautų amžinas tvirtas sąjungos ryšis.

Kartu su Vokietijos imperijos vadovybe Krašto Taryba prisiima nustatyti šio ryšio detales bei būsimosios Lietuvos valstybės sienas ir būsimą Lietuvos valstybės formą bei atitinkamus sprendimus pateikti Lietuvos Steigiamajam susirinkimui.“

Lietuvos Tarybos nutarimas labai aiškiai deklaruoja tris dalykus – Lietuva  yra nepriklausoma valstybė su sostine Vilniumi. Su Vokietija ja sieja ypatingi ryšiai dėl okupacijos. Ir trečia – visi svarbiausi šalies ateities klausimai yra priimami demokratinio visų šalies gyventojų išrinkto Steigiamojo Seimo.

Lietuvą sieja „amžina ir tvirta sąjunga su Vokietija“

Vokiečių tikslai ir požiūris į Lietuvos ateitį, galima tvirtinti, yra visiškai priešingi. Kaip jau minėjome anksčiau, gruodžio 6–7 d. pasitarimuose Berlyne Vokietijos karinė ir civilinė valdžios apsvarstė ir numatė savo veiksmus. Buvo priimtas nutarimas koordinuoti civilinės ir karinės žinybų veiksmus, kartu numatant tris svarbiausius einamojo politinio momento dalykus – Lietuvos klausimas, okupuotų teritorijų valdymas ir derybos su Rusija.

Iš vokiečių parengtų dokumentų yra aišku, kad Berlyno politinė valdžia yra paklusni kariškiams ir Lietuvos apsisprendimo teisę visiškai sieja su „amžina ir tvirta sąjunga su Vokietija“. Štai dokumento, kuris buvo parengtas šių pasitarimų metu Lietuvai, nutarimo projektas:

„1. Lietuvos Krašto Taryba... skelbia savarankiškos Lietuvos valstybės atkūrimą bei jos nepriklausomybę nuo visų valstybinių ryšių, kada nors egzistavusių su kitomis tautomis.

2. Šiai valstybei atkurti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgiant į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjunginį ryšį su Vokietijos imperija, kuris visų pirma bus įgyvendinimas per karinę, susiekimo, muitų ir pinigų sąjungą.“

Dokumento prasmė labai paprasta ir aiški: atsisakote Rusijos, tampate formaliai nepriklausomi ir iškart sudarote „amžiną, tvirtą sąjunginį ryšį su Vokietijos imperija“.

Kaip sakoma – bėgom nuo vilko, užšokom ant meškos. Vokiečiai labai skubėjo ir vertė Lietuvos Tarybą taip pat skubėti, nes derybos su bolševikais Lietuvos Brastoje jau vyko ir vokiečiams buvo būtinas tik ką pacituoto dokumento pirmasis straipsnis, kur akcentuojama ne Lietuvos nepriklausomybė, bet ryšių su kitomis valstybėmis nutraukimas. Jame taip pat Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas nesiejamas su sąlyga užmezgant ryšius su Vokietija bei net neminimas Steigiamasis Seimas. Tik pirmąjį dokumento straipsnį vokiečiai ir rengėsi pateikti Rusijai kaip argumentą, kad Lietuva jau nebe Rusijos dalis.

Todėl jau gruodžio 10 d. Lietuvos Tarybos delegacija buvo iškviesta į Kauną, kur rezidavo karinė vadovybė. Į Kauną išvyko Lietuvos Tarybos delegacija – Antanas Smetona, Steponas Kairys, Jurgis Šaulys, Vladas  Mironas, Justinas Staugaitis. Derybose dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Kurtas fon Lersneris, karinės administracijos atstovai. Lietuvos Tarybos delegacijai buvo įteiktas naujo susitarimo tekstas.  

Kaip pasipriešinti karinei vadovybei ir reicho valdžios atstovams?

Negalėdama pasipriešinti karinei vadovybei ir reicho valdžios atstovams, lietuvių delegacija grįžo į Vilnių su naujuoju vokiečių dokumentu. Dokumentas skubiai buvo svarstomas Tarybos plenume ir sukėlė smarkius ginčus. Svarstant dokumentą, Steponas Kairys siūlė pataisą, kad galutinius santykius su Vokietija turi tvirtinti Steigiamasis Seimas. Nepalankiai apie vokiečių reikalaujamą pasirašyti dokumentą kalbėjo Stanislovas Narutavičius, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis.  

Balsuojant dėl šio dokumento, 16 narių pasisakė už, 3 – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Jonas Vileišis – prieš, o Aleksandras Stulginskis susilaikė. Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą. Jo tekstas yra toks:

„Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo

                                                                  I

Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

                                                                 II

Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo ir pinigų sistemos sąjungą.“

Šį pareiškimą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai. Tai vienas kontroversiškiausių Lietuvos Tarybos dokumentų, sukėlęs protestų ir nepasitenkinimo tiek pačiame krašte, tiek tarp išeivių. Lietuvos Tarybai nebuvo paslaptis, kad Vokietijos vyriausybė, ypač karinė valdžia, nesirengia skelbti Lietuvos nepriklausomybės ir perimti krašto valdymą, sudaryti vyriausybę. Vokiečiai visą laiką nepamiršdavo pabrėžti, kad skelbti Lietuvos nepriklausomybę dar per anksti. Lietuvos Taryba neturėjo jokių svertų įveikti vokiečių aneksinius planus.

Kaip minėta, to meto Lietuvos spauda apie derybas beveik nieko nerašė, bet kai kurie straipsniai okupacinės valdžios „oficioze“ „Dabartis“ išduoda, kad apie vokiečių ir lietuvių derybas ir pasirašytąjį dokumentą buvo žinoma. Gana miglota forma jo turinys išdėstytas 1917 m. gruodžio 16 d. „Dabarties“ straipsnyje „Apie politinę lietuvių nuomonę“:

„Politiką vienas valstybės veikėjas yra kitados pavadinęs menu...

Čia reikia žinoti valstybės reikalą. Gi tas žinojimas tegalima įgyti ilgu dalyvavimu politikoje. Kai kurioms tautoms reikėjo šimtmečių, kol jos įgijo tokio žinojimo. Tai ne užgavimas lietuvių, negi prikišimas jiems, jei yra sakoma, kad lietuviams, neturint progos patiems dalyvauti savo politikos gyvenime, dar kiek trūksta politinio pribrendimo. Tą trūkumą jie tegali pasipildyt tiktai duodamiesi save vesti politikoje subrendusiai tautai...

Lietuviams išgava yra šita: Kolei su politika nebus apsipratę vis gyventojai, lietuvių politiką privalo vesti jos vadai, kurie yra įgiję tam tikrą išsilavinimą, o gyventojai turi jais tikėti ir juos sekti. Iš lietuvių vadų, sprendžiant iš jų veiksmų, galima tikėtis pakankamai dorinės jėgos, kurios reikės pašalinti nesusipratimams ir svajojimams; galima manyti, jog jie pažins tikrąjį politikos kelią ir nuspręs, jog lietuvių tauta privalo eiti sykiu su vokiečių tauta, per daug šimtmečių pribrendusią politikai. Tatai būtų geriausias veiklus politinės lietuvių sąmonės apsireiškimas, kurs atvestų gražiausių vaisių.“

Komentarų nereikia... Kol kas lietuvių tauta tinkama tik kinkyti, o vadeliosime mes. Tačiau realybė buvo dar blogesnė.

Prisidengusi nepriklausomybe, vokiečių valdžia rengėsi Lietuvos aneksijai

Iš tikrųjų vokiečių valdžia nepriklausomybės priedangoje rengėsi Lietuvos aneksijai. Pasinaudodama tautų apsisprendimo principo priedanga, vokiečių valdžia troško prisijungti teritorijas rytuose. Nors būta tam tikrų politinių vingių, pavyzdžiui, kanclerio Hertlingo pareiškimas, kad jeigu Lietuvos Taryba laikysis 1917 m. gruodžio 11 d. dokumente Vokietijai duotų pažadų, tai jis įsipareigoja pripažintini Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau realybė buvo visai priešinga. Jau gruodžio 16 d., tai yra diena prieš paliaubų įsigaliojimą, Vokietijos karinė valdžia pranešė Užsienio reikalų ministerijai, kad, ruošdamiesi taikos deryboms su bolševikais, parengė direktyvas. Vienas direktyvos straipsnis mini Lietuvą ir pritrenkia savo cinizmu bei beveik žodis žodin bus atkartotas nacistinės Vokietijos siekiuose:

„Vokietija aneksuoja Lietuvą ir Kuršą – įskaitant Rygą ir salas – nes mums reikia daugiau žemės, norint išmaitinti savo tautą. Sustatant aneksijos sąlygas, mes esame pasirengę atsižvelgti į lietuvių ir Kuršo gyventojų tautinius reikalavimus tuo atveju, jeigu Anglija neokupuos Alandų salų, Suomijos, Estijos ir Livonijos.“  

Kaip tik šių niūrių ir nieko gero Lietuvai nežadančių įvykių fone, pasaulį pasiekė žinia, kad pirmoji okupuota Rusijos šalis – Suomija – paskelbė savo nepriklausomybę. „Dziennik Wilenski“:

„Telegramos iš Helsingforso... patvirtina, kad naujoji buržuazinė Suomijos vyriausybė... paskelbė visišką Suomijos nepriklausomybę.

Jei pasiūlymai apie santvarką bus patvirtinti, Suomija taps pačia demokratiškiausia pasaulio respublika.

Pasak pareiškimo apie nepriklausomybę, Suomijos tauta perima likimą į savo rankas.

Tas sprendimas, atrodo, buvo priimtas Seime vienbalsiai... Suomija tikisi, kad kitos valstybės pripažins krašto nepriklausomybę.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close