captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: mažo žmogaus didelės problemos (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Gaelio Faye kūrinį „Maža šalis“ ir Neringos Vaitkutės „Neišduosiu tavęs“.  
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Gaelis Faye „Maža šalis“

Dvidešimto amžiaus pabaiga. Griūva Berlyno siena, paskui ją ir Sovietų Sąjunga. Europoje triumfuoja demokratija. Buvusios bloko šalys žvilgčioja į Vakarus ir žengia pirmuosius laisvės žingsnius. O dabar peršokime kelis tūkstančius kilometrų į Centrinę Afriką. Ruanda ir Burundis, draskomi vidinių etninių nesutarimų ir pelnyto nepasitikėjimo Vakarais, mėgina vaduotis iš diktatūros ir eiti demokratijos keliu. Šis kelias pažymėtas karais ir genocidu, neišgydomomis traumomis ir vaikais, piešiančiais degančius miestus.

Gaelis Faye – prancūzo ir ruandietės vaikas, gimęs ir augęs Burundyje. Jo debiutinė knyga „Maža šalis“, iš prancūzų kalbos išversta Neringos Mikalauskienės,
pasakojanti apie vaiko brendimą nesutarimų ir įtampos kupiname Centrinės Afrikos regione, paremta tikrais faktais, tačiau iš esmės yra fikcinė. Kaip teigia pats autorius, jam buvo svarbu, kad jo paties ir knygos protagonisto Gabrieliaus, arba Gabi, kaip pats pageidauja būti vadinamas, pagrindinės gyvenimo linijos sutaptų, tačiau nesiekė parašyti savo istorijos, labiau rūpėjo sukurti kuo autentiškesnę atmosferą ir parašyti apie žmogaus prigimtį ir bailumą.

Knyga prasideda absurdišku, literatūrai artimu epizodu. Dešimtmetis Gabi klausia tėčio, kodėl žmonės kariauja. Dėl nosių, atsako šis. Atsakymas pasirodo pernelyg paprastas, tačiau berniukas pradeda stebėti žmonės ir spėlioti, kurie iš kurios etninės grupės – tutsių ar hutų – yra. Po truputį jis ima pastebėti savo aplinkoje vis daugiau negerų ženklų, įtampą ir neapykantą, panieką kitam, tuo tarpu šalyse – tiek jo motinos tutsės gimtinėje Ruandoje, tiek  Burundyje – politinė situacija sparčiai blogėja.

Gabi pradeda svarstyti ir apie savo identitetą – jis šviesaus gymio, pusiau baltasis. Tėvas skatina nesikišti į politiką, gyventi vakarietiškai, o tuo tarpu motinos šeima nuolat kartoja, kad čia, Burundyje, jie beteisiai pabėgėliai ir jiems reikia grįžti į tėvynę Ruandą, kovoti už ją. Gabi pagauna save pavydint gatvės draugui: „Jis buvo pusiau ruandietis kaip ir aš, bet slapčia pavydėjau jam to, kad puikiai kalba kinjaruandietiškai ir aiškiai žino, kas jis toks“ (p. 70). Tačiau galiausiai, regėdamas tiek priešpriešų ir neapykantos, gimdančios tik neapykantą, bando atsisakyti dalyvauti vis aštrėjančiame kare: „Aš nesu nei hutas, nei tutsis. <...> Tai ne mano istorijos“ (p. 161). Jis nenori vadovautis principu akis už akį ir sustingsta matydamas, kaip jo draugai po truputį radikalėja. Šis intuityvus noras atsiriboti nuo susipriešinimo ir netikėtai atrastas knygų pasaulis Gabi padeda išlaikyti savo žmogiškumą, nors pakeliui skaudžių klaidų jis neišvengia.

Vaiko istorija knygoje pasakojama suaugusiojo lūpomis – Gabi su sesute Ana paauglystės pradžioje evakuojami į Prancūziją, ten užauga ir subręsta. Ana nieko nenori girdėti apie vaikystės košmarų šalį, tačiau Gabi nerimsta – jam reikia atsakymų: „Esu apsėstas šio sugrįžimo. Vis atkakliau tam nuolatos priešinuosi. Tai baimė atrasti išsprūdusias tiesas ir košmarus.<...> Vaikystė manyje paliko žymių, su kuriomis nežinau, ką daryti.“ (p. 8). Papasakota istorija – Gabrieliaus terapija, mėginimas per išgyvenimų užrašymą grįžti į pradžių pradžią ir atsakymus apie save ir savo identitetą susirankioti į iš prisiminimų skutelių, karo siaube nutrūkusių šeimos ir draugų istorijų.

„Maža šalis“ aštri, skausminga knyga apie mums gana mažai pažįstamus kraštus. Tačiau, kur žmonės, ten ir problemos bendros mums visiems. Karas, genocidas, rasizmas, neapykanta ir vaikai, privesti užaugti pernelyg greit. Visa tai nesvetima – tai ir Anos Frank dienoraštis, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir daug kitų liudijimų, virtusių literatūra. Tačiau sakoma, kad žmonės laimingi vienodai, o nelaimingi visi skirtingai. Tad ši knyga atskleidžia kiek kitokios kančios ir siaubo istoriją karo akivaizdoje, atneša naujų žinių ir patirčių. Kartu tai puiki, analitiška, ritminga proza. Skaitydamas junti kaip pagrindiniam veikėjui išgyvenant siaubą sakiniai susitraukia, tampa aštrūs, nusiklausant slaptų suaugusiųjų pokalbių – supubliciškėją, mąstant – nuglunda iki sentencijų, o retomis laimės akimirkomis išsprūsta ilgais, svajingais, tirštais ir kaitrus Afrikos oras sakiniais.

Neringa Vaitkutė „Neišduosiu tavęs“

„Neišduosiu tavęs“ – septintoji Neringos Vaitkutės knyga. Iki šiol sukūrusi dvi maginės fantastikos trilogijas vaikams ir jaunesniesiems paaugliams, ji ėmėsi realistinės apysakos žanro. Tai psichologinė-nuotykinė istorija apie pradinukę Gustę ir jos itin stiprų prisirišimą prie pliušinio šuniuko Pyplio.

Nepaprastas yra vaiko gebėjimas sugyvinti daiktus, įžvelgti juose ištikimą bičiulį. Gustei Pyplys kone sielos draugas, ji mato, kaip jis jai atsako, jaučia, kaip ją supranta, o mergaitė, savo ruožtu, niekur niekada jo nepalieka, kalbasi su juo, o kiekviena žaislo dėmelė jai ne trūkumas, o privalumas, mielas prisiminimas apie kartu su juo bei šeima patirtus nuotykius. Pyplys Gustei yra viskas ir teikia viską, ko ji stokoja gyvenime: pastovumą, artumą, pagarbą, jautrumą kitam. Gustės tėvai išsiskyrę ir tėtį ji mato itin retai, sesuo jau pradėjo bręsti ir nutolo nuo jos, brolis dar visai mažiukas, o mama… Mama ją labai myli ir rūpinasi, tačiau nesupranta, kaip pastebi pati Gustė (p. 7).

Knygos konfliktas įvyksta, kai vieną dieną mergaitės mama neapsikentusi nušiurusio nehigieniško žaislo ima ir jį pakeičia labai panašiu nauju pliušiniu šuniuku. Šis motinos poelgis neįtikėtinai sukrečia Gustę – juk jai Pyplys reiškė tiek ir tokius dalykus, kokių nejautrus ir nepastabus, pernelyg savo problemose paskendęs suaugėlis negebėtų nė įsivaizduoti. Todėl išsiverkusi Gustė nusprendžia veikti – keliauti į sąvartyną ir susirasti Pyplį. Visa bėda, kad ji maža ir nė neįsivaizduoja, kur rasti sąvartyną, tačiau ji pasiryžusi ir kartais tik tiek ir tereikia, kad ištaisytum padarytą neteisybę ir skriaudą.

Gustės kelionė tuojau pavirsta pasiklydimu, pavojingais išbandymais, bet kartu ir atvirumo kitam, doros, tvirtumo ir pasitikėjimo savimi pamokomis, kuriomis apsikeičia su pakeliui sutiktais suaugusiaisiais.

Knyga konstruojama kaip prisiminimai. Jauna mergina, kraustydamasi iš tėvų namų randa seną dienoraštį ir ją užklumpa nostalgiški prisiminimai ir nusistebėjimas savimi vaikystėje: „Kokia keista buvau. Kokia juokinga! Ir kaip puikiai tuo metu žinojau, kas iš tiesų yra svarbu. Svarbiausia pasaulyje“ (p. 5). Prisiminimai Gustę grąžina į itin reikšmingą tų dienų nuotykį, kai tebuvo intuicija besivadovaujantis vaikas, išdrįsęs daryti tai, ką manė esant teisinga.

Tolimesnis pasakojimas taip pat sekamas pirmuoju asmeniu, apsimetant pradinuke ir neva pasakojant apie čia ir dabar vykstančius dalykus. Tačiau nuolat justi, kad kalba visai ne vaikas, o suaugusysis – ne tik dėl pernelyg aiškiai ir brandžiai įvardijamų dalykų, išgyvenimų, kuriuos vaikas dar tik nujaučia, bet ir dėl įmantrios, pakilios, nostalgiškos kalbos, kokia visai nebūdinga vaikui. Jis negali jausti nostalgijos vaikystei, kurioje dabar ir yra. Ir tai, mano nuomone, šios knygos trūkumas. Viena vertus, imituojama vaiko pasaulėžiūra, mąstysena, elgsena, tačiau per kalbą ji nuolatos paneigiama, tad protagonistė šiek tiek stokoja gyvumo ir natūralumo.

„Neišduosiu tavęs“ – jautri knyga, kurioje į vaiko jausmus ir išgyvenimus žiūrima su atida ir pagarba, artima kitam mūsų vaikų rašytojui Gendručiui Morkūnui. Knygoje suaugusieji neteisiami, parodoma su kokiais sunkumais susiduria ir jie, tačiau ir nevengia parodyti jų hipokritiškumo, vaiko išgyvenimų nuvertinimo: „Juk vaikai neturi jokių bėdų. Jie tokie laimingi. Jokių rūpesčių, tik laigyk po pievas. žaisk ir ruošk pamokas“ (p. 31). Galiausiai triumfuoja gebėjimas pripažinti klydus, nusileisti ir įsiklausyti, tad tai knygos pabaiga itin pozityvi, pamokanti. Nuoširdžiai šią knygą patariu perskaityti ir tėvams, nes vaikus reikia ir girdėti, ir suprasti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...