captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: apie klaidžiojančius (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – George`o R. R. Martino „Tafo klajones“ ir Clare Vanderpool „Laivavedį Erlį“.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

George`as R. R. Martinas „Tafo klajonės“

Pastaraisiais metais pagausėjo fantastinės literatūros leidyba, ypač perleidimai. Šio žanro imasi ne tik specializuotos, bet ir didžiosios leidyklos. Perleidžiami garsiausi fantastai, pavyzdžiui, Isaacas Azimovas, Ursula Le Guin, Andrzejus Sapkowskis ir kiti. O visai neseniai perleistas ir garsiosios maginės fantastikos sagos „Ledo ir ugnies giesmė“, geriau žinomos kaip „Sostų žaidimai“, autoriaus Georgo R. R. Martino septynių mokslinės fantastikos apysakų rinkinys „Tafo klajonės“, verstas Nomedos Berkuvienės.

Amerikietis G. R. R. Martinas savo kaip rašytojo karjerą 8-ajame dešimtmetyje pradėjo būtent kaip mokslinės fantastikos kūrėjas. O jo 24 mokslinės fantastikos istorijos, į kurias įeina ir aptariamoji, visuma, pasakojanti apie tolimos ateities pasaulius galaktikoje, dažnai apibendrintai vadinama „Tūkstančio pasaulių“ serija. Šiose istorijose pasakojama apie daugybę skirtingų pasaulių, gyvuojančių po itin pažangios imperijos žlugimo, nusinešusio technologinius laimėjimus užmarštin. Galima įtarti, kad ši idėja technologinį regresą patiriančią galaktiką ataidi iš I. Asimovo kūrybos.

Dalis „Tafo klajonių“ istorijų buvo parašytos ir publikuotos atskirai, tačiau 1985 m. jos nugulė į vieną knygą. Prieš jos išleidimą G. R. R. Martinas šiek tiek padirbėjo su kai kuriais savo tekstais, ypač tais, kurie buvo parašyti pirmiausia, pavyzdžiui „Žvėris Nornui“. Vis dėlto šiose apysakose, primenančiose serialą, parengtą pagal vieną pasikartojančią siužeto schemą, išliko tiek siužeto, tiek charakterio netolygumų. Tad kalbėjimas apie jas apibendrintai yra sąlygiškas, tačiau pasistengsiu nubrėžti pagrindines temas ir ypatybes.

„Tafo klajonių“ apysakose pasakojama apie kosmoso prekeivį Havilandą Tafą, kuriam vieną dieną nusišypso laimė įsigyti milžinišką senosios imperijos ekologinės inžinerijos korpuso žvaigždėlaivį simbolišku pavadinimu „Arka“. Laivas įspūdingas – jame saugoma daugybės pasaulių gyvūnų DNR, jis buvo skirtas klonuoti ir modifikuoti įvairias gyvybės formas bei kontroliuoti planetų populiacijas. Gavęs laivą Tafas nusprendžia mesti nuostolingą prekybą ir tapti ekologijos inžinieriumi, klajoti po kosmosą bei padėti spręsti įvairioms planetoms jų bėdas.

G. R. R. Martinas „Tafo klajonėse“ nesistengia būti itin rimtas, ji žaidžia su žanro konvencijomis ir dažnai ironizuoja, pašiepia. Štai, kad ir Tafas. Jis visai ne herojus, o įspūdingo stoto, nutukęs ir visiškai nuplikęs, flegmatiškas, pernelyg įmantriai kalbantis, bet visiškai neišraiškingos fizionomijos vyriškis, po kosmosą besitrankantis su numylėtų kačių draugija. Tafas gali pasirodyti visai neįdomus veikėjas – pernelyg statiškas ir neturintis tikslo iš didžiosios T, tačiau tuojau supranti, kad pasakotojas tave mausto. Tai jis išlaiko Tafą visai nepažinų, kai tuo tarpu atskleidžia visų kitų veikėjų intencijas. Tačiau kabindamasis už detalių ir užminimų pastebi, kad po švelnia ir kiek infantilia pagrindinio veikėjo išvaizda tūno gudrus strategas, mielai žaidžiantis kitų likimais it figūrėlėmis stalo žaidime.

Nors Tafas protagonistas, septynios istorijos visai ne apie jį ir jo laivą, bet apie žmones, draskomus godulio, kvailumo, savanaudiškumo ir negebėjimo prisiimti atsakomybę. Tafas tik gundytojas, o jo laivas tik deus ex machina. Jis, pasinaudodamas laivu, gali padėti įveikti priešą, pamaitinti milijardus ir parodyti kelią, kaip išvengti karų ir destrukcijos, bet jis nepakankamai galingas, kad išvaduotų nuo ydų ir atsakomybės naštos. Simptomiška – Tafas pats beveik niekada nesprendžia problemų, jis tik siūlo galimą (ir net nebūtinai teisingą ar moralų) sprendimą planetų globalioms problemoms prieš tai, žinoma, išsiderėjęs gerą užmokestį. Kaip pats sako, dažnai esti labai sunku atpažinti teisingumą ir dar sunkiau jį pasiekti (p. 30).

Daugelyje istorijų nagrinėjama ir valdžios galios problema – kas turi valdyti ir spręsti masių ir planetos likimą, kuo skiriasi teisėtumas, teisingumas ir moralumas, ką valdžia ir galia padaro su žmogumi ir koks žmogus ne tik gali, bet ir turėtų vadovauti. Šiuose svarstymuose galime atpažinti Platono „Valstybės“ šešėlius.  Beje, ši tema išlieka svarbi ir kituose G. R. R. Martino kūriniuose, taip pat jau ir minėtuose „Sostų žaidimuose“.  

Gaila, bet „Tafo klajonės“ – nuobodus skaitinys. Istorijos pernelyg panašios viena į kitą, jose be jokio kūrybiškumo, žaidimo naudojamasi tomis pačiomis literatūros schemomis ir triukais. Tad ši knyga pasirodė įdomesnė kaip analizės, politinių, filosofinių, etinių svarstymų, bet ne literatūrinis objektas.

Clare Vanderpool „Laivavedys Erlis“

Amerikietė Clare Vanderpool – viena iš tų autorių, kurie apie rašymą svajoja nuo vaikystės, tačiau plunksnos imasi tik įpusėję savo gyvenimą. Daugybę metų praleidusi mokytojaudama, ji itin sėkmingai 2010 m. debiutavo vaikų literatūroje. Pirmoji knyga „Ilgintis Manifesto“ pelnė prestižinį Niuberio medalį, kurį teikia Amerikos vaikų bibliotekų asociacija už geriausią šalyje išleistą metų kūrinį vaikams. O antrąją autorės knygą „Laivavedys Erlis“ šiemet mūsų skaitytojams pristatė leidykla „Nieko rimto“. Į lietuvių kalbą ją išvertė Danguolė Žalytė.

Knyga nukelia į II-ojo pasaulinio karo pabaigos Ameriką, tad pagrindinių veikėjų gyvenimai pažymėti praradimų, ilgesio ir nusivylimų. Trylikametis Džekas po motinos mirties išsiunčiamas į internatinę mokyklą. Jam teliko dėl karo kelerius metus nematytas ir savyje užsisklendęs tėvas karininkas, kuris jam atrodo visai svetimas.

Naujojoje mokykloje Džekui sunku pritapti – jaučiasi apleistas, sužeistas, vienišas. Tačiau netikėtai užsimezga jo ir visų keistuoliu laikomo našlaičio Erlio draugystė. Kaip pažymi pati autorė pabaigos pabaigoje, šiandien Erliui būtų nustatyta lengva autizmo forma, tačiau anais laikais „toks žmogus kaip Erlis tiesiog būtų laikomas keistuoliu“ (p. 260). Džeko bendraklasis uždaras, stokoja socialinių įgūdžių, gyvena pagal griežtą ritmą, yra itin pastabus detalėms ir itin gabus matematikas.

Ypač jį domina Pi (π). Erlis skaičiuoja pi reikšmę ir toje skaičių jūroje įskaito istoriją apie berniuką Pi, išvykusį pamatyti pasaulio ir nebesugebėjusį grįžti namo. Per rudens atostogas Erlis nutaria pabėgti ir leistis į Meino miškus, kad surastų Pi. Džekui atrodo, kad tai beprotiška, bet nuviltas tėvo, jis seka paskui Erlį. Netrukus susipranta, kad Pi nėra vien išgalvota istorija – draugas ieško savo brolio, taip ir negrįžusio iš karo fronto Europoje. Jis įsitikinęs, kad brolis gyvas.

Džeko ir Erlio kelionė laviruoja ant magiškojo realizmo slenksčio – iš anksto pasakojami Pi kelionės motyvai atsikartoja jųdviejų kelionėje. Galybės sutapimų Erliui nekelia jokių prieštarų, jis žino daugiau, yra atviras pasauliui ir įvairiems ženklams, tuo tarpu Džekui ne kartą tenka suabejoti savo racionaliu protu, nes jo žvilgsnis nėra toks skvarbus. Sutapimai, netikėtos sąsajos – rašytoją dominanti tema, narstoma ir pirmojoje jos knygoje. Tai domino ir Džeko mamą ir keliaudamas jis pirmą kartą iš tiesų perpranta jos žodžių prasmę: „Kaip danguje, taip ir ant žemės, Džeki. Ieškok, kas mus sieja. Atkreipk dėmesį, kaip susikerta mūsų keliai, susikryžiuoja gyvenimai ir susiduria širdys“ (p. 255).

Kaip dažnai nutinka literatūroje, fizinė kelionė tampa dvasine: brandos, savęs ir kito pažinimo, susitaikymo su tuo, ko negali pakeisti ir naujų jėgų, ryžto, santykių atradimu. Galiausiai tai ir knyga apie pačią kelionę – gebėjimą mėgautis procesu, netikėtumais ir iššūkiais. Apskritai knygoje daug kalbama apie kelionę ir keliavimą, ne vieną vietą galima išsirašyti kaip svarią sentenciją.

Dar viena svarbi tema – apie kalbą. Ne tik žodžių, bet ir kūno, ženklų, patirčių kalba. Nuolat augęs šalia motinos Džekas puikiai supranta jos mąstymą, patirtis, būdą, o tėvas jam atrodo abejingas ir svetimas, nepažinus. Tik Erlio padedamas, Džekas ima suprasti, kad tėtis jį myli ir rūpinasi, tik tai pasako kitaip, jam nesuprantama vyriška, kariška, karo siaubą patyrusio žmogaus kalba. Graži Džeko mintis knygos pabaigoje, kad abu jie moka motinos kalbą. Taigi ji gali tapti tiltu jų ryšiui.

„Laivavedys Erlis“ puiki daugiasluoksnė, filosofiška ir šiek tiek stebuklinga knyga. Joje pasakojama istorija šilta, išmintinga, pamokanti. Tačiau autorė jaučia numanomą skaitytoją – knygoje netrūksta pavojingų nuotykių, fizinių jėgų ir gudrumo išbandymų, laviruojama ant gyvybės ir mirties ribos. Ir vis dėlto tai knyga tikrai ypatingam paaugliui, nesibodinčiam literatūrinių iššūkių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close