captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad smuiką kadaise buvo galima įsidėti į kišenę

Kadaise šokių mokytojai per pamokas patys grodavo strykiniu instrumentu šokių melodijas. Toks profesijų sugretinimas nebuvo patogus: kai mokytojui reikėdavo parodyti naujus judesius, instrumentą tekdavo mesti šalin. Ir šitaip –  daug kartų per pamoką. 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Išeitis buvo rasta: meistrai ėmė daryti šokių mokytojams mažus strykinius instrumentus, kuriuos lengva įsidėti į kišenę ir iš jos išsitraukti. Įdomi naujovė gavo pavadinimą pošetė, išvertus iš prancūzų kalbos tai reiškia „kišeninė“.

Ypatingų reikalavimų jų skambėjimo kokybei niekas nekėlė, dažniausiai šiuos instrumentus darydavo nežinomi meistrai.

Prieš du šimtmečius šokių mokytojai liovėsi dirbę du darbus tuo pačiu metu – dabar per pamokas muziką grodavo specialiai kviečiami muzikantai. Pošetės pasidarė nebereikalingos. Jos išnyko, ir tik pavieniai egzemplioriai užėmė savo vietą muziejuose.

Daug žymių rašytojų dirbo su kūryba nesusijusius darbus

XIV a. anglų literatūros klasikas, vienas iš anglų literatūros pradininkų Geoffrey Chauceris vykdė įvairius rūmų pavedimus Flandrijoje ir Italijoje (1370–1378), be to, buvo Londono muitinės prižiūrėtojas.

Vienas svarbiausių XX a. poetų – Thomas Stearnsas Eliotas, „Bevaisės žemės“ autorius, Harvardo universitete klausęs Henri-Louiso Bergsono paskaitų, studijavęs sanskritą ir Rytų filosofiją, dirbo mokytoju, vėliau – banko tarnautoju.

Kurtas Vonnegutas, jau parašęs garsųjį romaną „Skerdykla Nr. 5“, dirbo automobilių „Saab“ pardavėju JAV.  

„Dvasių namų“ autorė Izabel Allende kurį laiką dirbo vertėja iš anglų kalbos, vertė meilės romanus (pavyzdžiui, Barbaros Cartland). Tačiau buvo atleista, nes versdama paikus herojų dialogus perrašydavo, kad jos atrodytų protingesnės, pakeisdavo laimingas pabaigas, primenančias pasakas, į modernias ir realistiškesnes.

Lietuvių literatūros istorijoje pirmieji grožinę literatūrą dažniausiai kūrė kunigai (Antanas Strazdas, Antanas Vienažindys, Vaižgantas, Maironis) arba gydytojai (Vincas Pietaris, Vincas Kudirka, Dalia Grinkevičiūtė).

O štai Marius Katiliškis emigracijoje Čikagoje dirbo duobkasiu, vėliau – plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Antanas Škėma taip pat dirbo įvairius pagalbinius darbus, fabriko darbininku, liftininku. 

Vilniaus universitetas turi dvynį

Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, Transilvanija daugiausia žinoma iš legendinio valdovo Drakulos istorijos. Beje, didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare tarnavo vienas Drakula – gal Transilvanijos valdovų giminaitis? Tačiau Lietuvą ir Transilvaniją siejo daugiau ryšių.

1579 m. balandžio 1 d. buvo įsteigtas Vilniaus universitetas – vienas seniausių Vidurio Rytų Europos regione ir ilgą laiką toliausiai į rytus nutolusi universitetinio mokymo įstaiga. Šį universitetą įkūrė Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras. Vos prieš kelerius metus, 1576-aisiais, jis buvo Abiejų Tautų Respublikos didikų ir bajorų pakviestas valdyti iš tolimos Transilvanijos.

Atvykęs į naują šalį, jis išsaugojo Transilvanijos kunigaikščio titulą. Tokiu būdu Lenkija ir Lietuva su Transilvanija dešimčiai metų (iki Stepono Batoro mirties) susijungė į personalinę uniją.

Šios unijos padarinys buvo dvi vienu metu atsiradusios jėzuitų mokymosi įstaigos Lietuvoje ir Transilvanijoje. Praėjus dvejiems metams po Vilniaus universiteto įsteigimo, 1581 m. Steponas Batoras fundavo jėzuitų kolegiją Transilvanijos mieste Kluže, o jos pirmaisiais vadovais tapo Lietuvoje gerai žinomi jėzuitai Jokūbas Vujekas ir Antonio Posevino. Iš šios kolegijos save kildina Klužo universitetas – seniausias universitetas dabartinės Rumunijos teritorijoje.     

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...