captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kas mėgo kurti eilėraščius pasislėpęs spintoje

XIX a. antrojoje pusėje gyvenęs poetas ir kunigas studijuodamas seminarijoje rašė gana egzotišku būdu – eiliuodavo pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje patirdavo sukrečiančių dvasinių išgyvenimų – „Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Juozas Tumas Vaižgantas yra užrašęs tokį poeto pasipasakojimą: „Seminarijoje buvo patogiausia liaudies dainų išmokti: čia suvažiuodavo visų kraštų bernaičiai. Aš jų prisirinkau iš draugų ir išmokau į 150. Antra tiek pats pridainavau.

Savo „dainai rinkti“ patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klierikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos ramesnės vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju, svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu; jausmai šėlsta iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio liūdėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą.“

Sukurtas dainas A. Vienažindys išdainuodavęs seminarijos draugams, o, grįžęs į gimtinę, jaunimui, bendraamžiams.

Literatūros tyrinėtojai mano, kad A. Vienažindžio poezija kartais buvo ir rašoma kaip dainuojamoji. Jo jaunystės eilėraščiai sklido nuorašais, buvo paties poeto platinami, dainuojami, todėl skirtis tarp dainos ir eilėraščio čia labai menka.

M. Liuteris dalyvavo lietuviui ginant disertaciją

2017 m. Europoje ir pasaulyje minimi kaip Reformacijos metai. Prieš 500 metų vokiečių mieste Vitenberge Martinas Liuteris paskelbė garsiąsias tezes, davusias pradžią naujajam judėjimui. Garsas apie naują mokymą sklido greitai ir, praėjus vos keliems dešimtmečiams, Vitenbergo universitete pasirodė studentų iš Lietuvos. Tarp jų žymiausias buvo Abraomas Kulvietis, veikiausiai klausęs ir M. Liuterio paskaitų.

Dar artimiau su M. Liuteriu turbūt susipažino kitas, vėliau taip pat pagarsėjęs Lietuvos protestantas. 1544 m. gegužės 23 d. Vitenbergo universitete teologijos doktoratą apgynė Stanislovas Rapolionis. Kelerius metus Vitenberge praleidusio S. Rapolionio veikalo lygį ir asmeninius ryšius atspindi tai, kad tradiciniame gynimo proga surengtame dispute dalyvavo du tuo metu garsiausi Reformacijos veikėjai M. Liuteris ir Pilypas Melanchtonas.

Neabejotinai dėl jų rekomendacijų po studijų Vitenberge S. Rapolionis gavo vieną svarbiausių – Teologijos katedrą naujai įsteigtame Karaliaučiaus universitete Prūsijoje. Deja, staigią ir sėkmingą akademinę karjerą nutraukė ankstyva S. Rapolionio mirtis. O M. Liuterio mokymą Lietuvoje tuo metu skleidė jau kiti asmenys.

Kuo didysis vengrų pralaimėjimas svarbus Lietuvos istorijai?

1526 m. rugpjūčio 29 d. Mohačo mūšyje Suleimano Puikiojo vadovaujama turkų Osmanų imperijos  kariuomenė įveikė vengrų pajėgas. Po mūšio nemaža dalis Vengrijos ir Kroatijos atiteko osmanams. Mūšis ilgainiui tapo svarbia vengrų istorinės atminties data, o vengrų kalboje atsirado posakis „daugiau buvo prarasta tik prie Mohačo“. 450-ųjų metinių proga 1976 m. mūšio vietoje iškilo istorinis monumentas. 

Šios kautynės turėjo svarbių pasekmių visai regiono istorijai, o netiesiogiai ir Lietuvos. Mūšyje žuvo dvidešimtmetis Čekijos ir Vengrijos karalius Liudvikas Jogailaitis. Prieš kelerius metus vedęs Habsburgaitę, jis dar nebuvo spėjęs susilaukti palikuonių. Todėl su jo mirtimi pasibaigė kelis dešimtmečius trukęs Jogailaičių dinastijos valdymo Vengrijoje ir Čekijoje laikotarpis.

Jogailaičius pakeitė jų giminaičiai ir konkurentai dinastijų varžybose dėl sostų Habsburgai, kurių monarchijos sudėtyje šios žemės išliko iki pat lemtingų permainų XX a. pradžioje. Vengrijoje vėliau paplitusi legenda apie klastingų didikų išduoto jauno karaliaus tragišką žūtį primena apie iš Lietuvos kilusios europinės dinastijos atstovą tolimoje Vengrijoje.     

Užrašyti garsą bandė dar senovės graikai

Tiesa, jie tai darė labai originaliu būdu: šaukdavo į molinį ąsotį ir skubiai jį sandariai užklijuodavo. Paskui džiugiai atlipindavo ir laukdavo, kada iš ten pasigirs garsas.

Pirmą kartą iš tiesų užrašyti garsą  pavyko tik 1807 m. – ant besisukančio veleno, padengto suodžiais. Idėjos autorius – įvairiapusiais gabumais pasižymėjęs anglų fizikas Thomas Youngas. 

Jo dėka ant veleno atsirado matomas garso pėdsakas, bet atkurti to garso Th. Youngui taip ir nepavyko. Teko laukti prancūzo Charles`io Cros bei amerikiečio Thomo Edisono, kurie savo prietaisus garsui užfiksuoti ir atkurti  išrado po septynių dešimtmečių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...