captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl politinis korektiškumas ir pagarba – visiškai nesusiję

Tolerancija reikalinga tik tada, kai žmonės skirtingi. Būtinybė sutarti ir reveransų darymas – ne tolerancija, o politinis korektiškumas, LRT RADIJUI sako portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys. Anot jo, dėl politinio korektiškumo vengiama kalbėti apie nesutarimus tarp žmonių, o tai nėra pagarba: „Pagarba man asocijuojasi su pareiga išklausyti kito žmogaus pastabas, kritiką, pasvarstymus ir nesakyti, kad tai melas.“
Unsplash.com nuotr.
Unsplash.com nuotr.

Tolerancija virsta abejingumu

Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis sakė, kad tolerancija yra žingsnis iki artimo meilės, tai tarsi sekuliarizuota krikščioniška sąvoka sekuliarioje visuomenėje, kuri nenori priimti krikščioniškų tiesų ir pakeičia pavadinimą, sako portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys.

„Bet jei aš nesugebu mylėti to kito, ką apima krikščioniškas dėmuo, aš bent jį toleruoju, priimu. Kita vertus, nebandau supaprastinti to žmogaus iki vieno jo tapatybinio dėmens, nes su tolerancija ir kyla problemų. Man tai – sekuliarizuota artimo meilės nuostata, kurioje tiesa apvalyta nuo to, ką neša pati krikščioniška žinia, tarkim, nuo pamatinio žinojimo, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis“, – svarsto D. Puslys.

Politologas ir visuomenininkas Vytautas Sinica pastebi, kad bendriausia prasme yra dvi tolerancijos sampratos. Anot jo, istoriškai klasikinė buvo tolerancija kaip pakanta, kai visuomenė pripažįsta, kad kažkoks elgesys geras, kažkoks blogas, normalus, nenormalus, bet net ir to, kurį laiko blogu, nerepresuoja, tiek, kiek pajėgia, pakenčia.

„Dabar mes dažnai toleranciją suprantame (ir ši samprata įsivyrauja viešoje erdvėje) kaip abejingumą, kai nebėra skirtumo tarp gero ir blogo, normalaus ir nenormalaus, viskas norma. Susiduriu su daug žmonių, kurie pagal antrą sąvoką netolerantiški, bet patys save laiko labai tolerantiškais. Aš labai susirūpinęs dėl pirmosios sąvokos likimo Vakarų visuomenėse ir manau, kad antroji samprata pati yra kaip grėsmė“, – pabrėžia V. Sinica.

Abejingumo, priduria jis, visuomenėse labai daug, ypač pasaulietinėse visuomenėse, kurios išgyveno laikotarpį, kai turėjai nesikišti, nežinoti, kad būtum saugesnis.

O politinis korektiškumas, teigia politologas, jau problema iš Vakarų: „Viena, kai saugaisi represijų, todėl turi nematyti, nežinoti, kaip buvo sovietmečiu. Bet dabartinis politinis korektiškumas verčia geriau patylėti ir nesakyti, ką galvoji. Labiau ne apie tai, kas vyksta kitų gyvenimą, bet apie viešuosius reiškinius, tą skirtį, kad kažkas gera ar bloga, nes galbūt užgausi naują tolerancijos sampratą.“

Politinis korektiškumas pagarbą neigia

„Viena problemų ta, kad per toleranciją bandome apibrėžti per daug. Pavyzdžiui, jei yra teisingumo klausimas, turime svarstyti, kas yra teisingumas. Jei kalbame apie tapatybę, irgi turime kalbėti apie tapatybę. Tolerancija apibrėžia tik santykį tarp žmonių, ji reikalinga tik tada, kai žmonės skirtingi. Jei aš kažką toleruoju, vadinasi, su kažkuo nesutariu, mūsų skirtingos pažiūros ir pan., o tolerancija mums instrumentas susėsti ir, neduodant vienas kitam per galvą, kalbėtis“, – mano D. Puslys.

O dabar atsiranda kitas tolerancijos apibrėžimas – mes susėdame, bet turime būtinai sutarti, vienas kitą priimti, vienas kitam reveransą daryti, pabrėžia pašnekovas. Bet tai jau vadintume ne tolerancija, o politiniu korektiškumu.

„Bet tada išoriškai esame mandagūs, nors žinome, kad po tuo slypi esminiai mūsų nesutarimai, apie kuriuos vengiame kalbėti ir išsikalbėti. Aš čia nematau pagarbos. Pagarba man asocijuojasi su pareiga išklausyti kito žmogaus pastabas, kritiką, pasvarstymus ir nesakyti, kad tai melas. Aš turiu teisę kalbėti kitam. Ir čia tas pamatinis žodžio laisvės, pagarbos principas, kai galime tapti susikalbančiųjų, o ne nutylinčių ir apsimetančių bendruomene“, – svarsto D. Puslys.

V. Sinicos pastebėjimu, jei tolerancija yra kaip sekuliarizuota krikščioniška artimo meilė, tai krikščioniška artimo meilė, virtusi tolerancija, prarado stiprų dėmenį. „Kas yra artimo meilė krikščionybėje? Tai – rūpestis kito žmogaus sielos likimu, išganymu. Krikščioniška meilė kviečia ne paglostyti žmogų, kai jis kažką daro ne taip, o subarti. Kalbant apie toleranciją, tai visiškai dingsta, nes dingsta svarstymas, kas yra gera ir bloga. Tai didelis praradimas“, – teigia politologas.

Antra, priduria jis, taikliai pasakyta, kad dabar tolerancija eina koja kojon su žmonių redukavimu dėl kažkokio vieno jų bruožo: „Dėl ko taip yra? Nes egzistuoja tapatybių politika, kai visokie bruožai iškeliami į viešą erdvę ir paverčiami politikos pagrindu, kuriamos naujos politiškai svarbios grupės. Nors tie žmonės (seksualinės, religinės, tautinės mažumos) egzistavo ir anksčiau, ypač pastarąjį dešimtmetį Amerikoje, visos mažumos mobilizavosi politiškai ir iškėlė bruožą, kuriam reikalauja tolerancijos, į politinę šalies darbotvarkę.“

Žmogus mažiau tolerantiškas, bet iš jo daugiau prašoma

Pavyzdžiui, sako V. Sinica, viduramžių pasaulėžiūra viena ir takoskyrų bei skirtumų nėra, bet, gyvenant pasaulyje, kur nėra vienos pasaulėžiūros, visuomenėje atsiranda skirtumų: tarkim, yra  daug krikščionybės atšakų, tad kyla klausimas, kaip su tuo gyventi.

„Dabar tų skirtumų, pjūvių vis daugėja ir natūraliai su tuo auga tolerancijos, kaip pakantumo, svarba ir reikalingumas. Bet ir įtampa auga. Pastaraisiais metais Vakarų visuomenė susidūrė su milžiniška banga naujų gyventojų, kurie kultūriškai ir religiškai kitokie, tad tolerancijos reikalavimai tam pačiam vokiečiui, prancūzui išaugo, nes jis tapo mažiau tolerantiškas, bet iš jo daugiau prašoma“, – pastebi politologas.

Taigi, anot jo, kuo daugiau visuomenėje skirtumų, tuo akivaizdesnis tampa poreikis rasti taisykles, padedančias sugyventi.

Paklaustas, ar palaikytų nuomonę, kad valstybės, kurios buvo imperijos ir turėjo kolonijų, su tolerancijos klausimais ir problemomis tvarkosi šiek tiek lengviau, V. Sinica sako, kad kaip tik tos šalys turi pokolonijinio mąstymo problemą – jos pradėjo kaltinti pačios save faktiškai dėl visko.

„Praktika kuria viską, tikrovė eina pirma ideologijos, ir tai svarbu, – pastebi D. Puslys. – Dabar auga iššūkis, kaip megzti bendrus ryšius, o ne tvarkytis su tuo kaip su teorine problema. Sakoma, dekolonizacija vyko dviem etapais: pirmas etapas buvo toms valstybėms suteikti nepriklausomybę, antras tarsi dabar – suteikti teisę buvusiems kolonijų gyventojams atvykti.“

Šie debatai, priduria D. Puslys, pastaruoju metu labai paaštrėję: „Kur tos ribos? Kalbant apie toleranciją, visada svarbu, kur aš matau lūžį. Anksčiau tolerancijos prasmė buvo tai, kas, nepaisant visų skirtybių, daro mus bendruomene. Man atrodo, reikia ieškoti to, kas mus sietų į bendruomenę, o ne atsidalyti savo teritorijas, savo smulkius getus ir sėdėti – katalikai su katalikais, musulmonai su musulmonais.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...