captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skandinavų folkloro improvizacijos: archajiški tekstai ir magiška muzika

Kai skandinavai ima transformuoti savo folklorą, jie daro tai ignoruodami tas tikrąsias atpažįstamas džiazo formules, kurios nuo antrosios, akcentuotos, takto dalies leidžia įsitikinti, kad tai – džiazas, pasakojama LRT KLASIKOS laidoje „Sėsk į traukinį A“. Pavyzdžiui, Janas Johanssonas vietoje fortepijoninio trio pasirinko duetą su kontrabosu, kas neįprasta net ir dabar, o 1964 m. buvo juo labiau keista, ir dėl šios muzikos diskutuota, ar tai džiazas ir ar to reikia. Paaiškėjo, kad reikia.
P. du Preex/unsplash.com nuotr.
P. du Preex/unsplash.com nuotr.

Albumas „Jazz pa svenska“ tapo ir lieka perkamiausiu švedų džiazo albumu. Pirmiausia, jis reikšmingas pačioje Švedijoje, kur šio rinkinio pasirodymas sutapo su tam tikru folkloro renesansu, kai buvo pradėta labiau juo domėtis ir išaugo motyvacija pažinti tikrąjį savo paveldą.

J. Johanssono ir Georgo Riedelio darbas, nors ir stilizacija, yra išpildytas toje autentiškumo paieškų dvasioje, nes turinį sudaro melodijos, atrastos sename etnomuzikologiniame veikale, gerokai nutolusios nuo to, kas tuo metu per švedų televiziją buvo pristatoma kaip šalies liaudies muzika.

Taigi, skeptikai smarkiai prašovė, komentuodami J. Johanssono ir G. Riedelio senų švedų liaudies dainų rinkinį „Jazz pa svenska“, ir ne tik todėl, kad jis tebėra pardavimų lyderis tarp švediško džiazo albumų. Pats aranžavimo būdas tapo kelrodžiu visiems skandinavų improvizuotojams, kaip elgtis su folkloru improvizacijoje.

Ne, žmonės nepradėjo masiškai jungtis į fortepijon-kontrabosinius duetus, kad atliktų folklorą. Bet jie dažnai net nebando jo įsvinginti, pritempti prie džiazo standartų ritmikos ir nuotaikos, o tiesiog pasineria į tą gimtąją muziką ir pasinaudoja, ją atlikdami, tuo, ko išmoko įvaldydami džiazo meną. Pagrindinis būvis – tai folkloro būvis, pagrindinis pasakojimas – dainos tėkmė.

1988 m. gimė dar vienas kertinis, fundamentalus skandinavų folkdžiazo duetinis projektas – Agnes Buen Garnas, norvegų liaudies muzikos atlikėjos, ir Jano Garbareko „Rosensfole“. Abu jame atliko tai, ką iš esmės darė anksčiau: A. Garnas dainavo liaudies dainas (šiuokart buvo pasirinktos archajiškos, viduramžius menančios dainos), J. Garbarekas vėl, nebe pirmą kartą, modifikavo senąją gimtąją muziką, skverbėsi į tautines šaknis.

Bet jų sąjunga lėmė visiškai netikėtą ir iki tol negirdėtą rezultatą. J. Garbarekas beveik be saksofonų, daugiausia elektronika ir perkusija apgaubė tas dainas mistiškomis, padūmavusiomis sferomis, ir jos sklando jose efemeriškais, nežemiškais balsais iš tolimos praeities ir tolimos šiaurios šalies.

Beate Lech, 2011 m. išleidusi pirmą savo solinį albumą, taip pat pasirinko folkloro kūrinius. Reikėtų pažymėti, kad B. Lech buvo ir tebėra grupės „Beady Belle“ vokalas. Su šia grupe, įkurta drauge su Marijumi Reksjo, kuris yra jos sutuoktinis, ji gyveno savo pagrindinį kūrybinį gyvenimą nuo 1999 m. Per 12 metų subrendo poreikis šiek tiek pasikeisti ir atitrūkti nuo „Beady Belle“ stilistikos ir atrasti tai, kas iš tikro yra jos. Atspirtimi tapo liaudies dainos.

Albumas pavadintas „Min Song“ – „Mano daina – daina, kuri atsklinda iš protėvių, yra sava, tikra, mano.“ Visos dainos autentiškos, bet joms sukurti nauji tekstai, ir visi jie sukurti moterų. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, nes B. Lech norėjo ne tik padaryti tas dainas aktualesnes, bet ir perduoti laikotarpio kaitos žinutę.

Visos albumo dainos – religinės giesmės. Ir tais laikais, kai jos buvo sukurtos, bažnyčia buvo vyrų (ji ir išlieka vyrų). O B. Lech per tekstus įvykdė moteriškojo prado sušvitimą toje griežtai apribotoje erdvėje. Tokia subtili invazija – per poeziją.

Šis projektas jai labai asmeniškas, sutelktas ties tautinės, religinės, lytinės, asmeninės tapatybės klausimais, ir iš jo mes išgirsime dainą “Kur tu buvai?”, Beate Lech lydi pianistas Erlendas Slettevollas, kontrabosininkas Georgas Riedelis, kurį jau girdėjome su Janu Johanssonu, būgnininkas Knutas Aalefjaeris ir Deividas Wallumrodas prie vargonų.

Dar vienas duetas – Mariaus Neseto ir Danielo Herskedalo. Saksofonas ir tūba – apskritai retas duetas, nes sudėtingas, ne iškart kyla idėjų, ką su tiek įrankių galima nuveikti. Ir netgi tokie supervirtuozai, kaip M. Nesetas ir D. Herskedalas, neužpildė viso albumo patys – pakvietė chorą ir solo dainuojantį vokalistą.

Savo albumą „Neck of the Woods“ (2012) jie pripildė originalių kompozicijų, bet jautė poreikį palikti ir nuorodą, iš kur ta jų muzika gimė, iš kur tas filosofinis pradas, melancholijos gelmė ir tylos gausa, tad įtraukė vieną norvegų liaudies dainą, kurios nepanoro ištirpdyti džiazo manipuliacijose, paliko ją atliekamą Halvaro Djupviko balso ir apipynė gamtos skambesius atkuriančiais aidais bei ekspresyviomis improvizacijomis.

Iš Finskogeno, suomių apgyvento Norvegijos regiono prie pat Švedijos, praeities slėpinių, archajiškų tekstų ir folkloro įkvėpimo semiasi kanklininkė ir vokalistė Sinika Langeland, tapusi jau nebe folkloro atlikėja, net nebe jo stilizuotoja, o jo kūrėja. Tai, ką ji daro, – tarytum naujasis folkloras, tąsa to tikrojo, autentiškojo, anoniminio liaudies meno.

2016 m. S. Langeland sukūrė pribloškiantį albumą „The Magical Forest“, kuriame magijos įspūdį kuria ne tik ji, jos suomiškosios kanklės ir balsas, bet ir vokalinis ansamblis „Trio Mediaeval“, trimitininkas Arve Heriksenas, saksofonininkas Trygve Seimas, kontrabosininkas Andersas Jorminas ir būgnininkas Markku Ounaskaris, sudarantys norvegų-švedų-suomių grupę „Starflowers“.

Albumas „Celtic Roots“ pasakoja, kokios tos keltų šaknys iš tiesų gilios ir plačiai išsikerojusios. Džiazo ir liaudies muzikos atlikėjai Knutas Reiersrudas, Ale Molleris, Fraseris Fifldas, Tuva Livsdater Syvertsen, Aly Bainas, Erikas Bibbas ir Ole Linderis parinko senas airių, škotų dainas, sugretino su amerikiečių bei skandinavų muzika ir parodė neįtikėtinai glaudžius ryšius. Kai airiai ir škotai vyko į Ameriką, jie vežėsi su savimi tai, kas vėliau tapo bliuzu, kantri ir kitomis muzikos formomis. Su Šiaurės Europa keltai taip pat turi neabejotinų ryšių – pastaraisiais amžiais tarpusavio bendravimas buvęs toks glaudus, kad tautos skolinosi vienos iš kitų tas pačias dainas. Pavyzdys – baladė „Two Sisters“, priskiriama viduramžių epochai ir laikoma ir norvegų, ir škotų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close