captcha

Jūsų klausimas priimtas

T. L. Carrington – geniali būgnininkė, žavinti ir publiką, ir profesionalus

Terri Lyne Carrington – viena įspūdingiausių mūsų dienų būgnininkių. Sakinius, prasidedančius žodžiais „Jazz is...“, taria visi šio žanro muzikantai visame pasaulyje, o T. L. Carrington savąjį supratimą, kas yra džiazas, formavo turėdama nepaprastų mokytojų. Vienas jų – Wayne`as Shorteris ir perdavė genialiai būgnininkei tikėjimą, kad „džiazas yra gyvenimas“, tik ji šią tezę šiek tiek pakeitė į savąją – „džiazas yra dvasia“.
M. Solarski nuotr.
M. Solarski nuotr.

George`o Gershwino „It Ain’t Necessarily So“ – fragmentas iš Herbie Hancocko 1998 m. programos „Gershwin’s World“, bet vertėtų nuvykti ne tik G. į Gershwino, net ne į H. Hancocko pasaulį, o pasiklausyti tos, kuri šiame įraše muša būgnus.

Tai buvo jos karjeros intensyvėjimo, priėmimo į Amerikos džiazo elitą ženklas. T. L. Carrington – viena įspūdingiausių mūsų dienų būgnininkių (tarp abiejų lyčių atstovų), kurios diskografija jokiu būdu netilptų į traukinio A maršrutą, tad šįkart užteks dirstelėti į europietiškąjį jos karjeros epizodą, paženklintą bendradarbiavimo su leidybine kompanija ACT.

Siggi Lochas pasijuto laimėjęs loterijos bilietą, kai pasirašė kontraktą su T. L. Carrington. ACT pati savaime yra džiazo žvaigždžių fabrikas ir sėkminga naujų vardų išviešintoja, bet imti įrašinėti ir leisti jau brandžios, pasaulinio garso asmenybės įrašus – garbė net ir tokiam tvirtam muzikinės rinkos žaidėjui.

Iki tol T. L. Carrington buvo išleidusi tik vieną autorinį albumą „Real Life Story“, kuris buvo sėkmingas, nominuotas „Grammy“ ir gausiai liaupsintas. Vis dėlto 13 metų po to ji koncentravosi į ansamblinį darbą, dalyvavo gausybėje ansamblių, kol 2002 m. dovanojo aukso puodą S. Lochui ir sukūrė su ACT žvaigždišką, daug svečių iš JAV įtraukiantį albumą „Jazz is a Spirit“.

Sakinius, prasidedančius žodžiais „Jazz is...“, taria visi šio žanro muzikantai visame pasaulyje. T. L. Carrington savąjį supratimą, kas yra tas džiazas, formavo, turėdama nepaprastų mokytojų.

Vienas jų buvo Dizzy Gillespie, kuris, išgirdęs T. L. Carrington, sušuko: „O žmogau, ji kieta! Ji puiki, ta maža mergaitė geba groti!“ Ji tuomet ir buvo maža mergaitė. Jos kelio pradžia yra vunderkindo, ji buvo mažas stebuklas, kėlęs stiprių emocijų ne tik publikai, bet ir profesionalams. Ypač profesionalams.

Kai jai buvo vienuolika, ji dalyvavo televizijos šou su Buddy Richu žmogumi, tuomet pagrįstai neformaliai nešiojusiu geriausio pasaulio būgnininko titulą. Kažkas iš šou auditorijos paklausė, iš ko B. Richas sprendžia, kad T. L. Carrington yra gera būgnininkė, jis atsakė: „Ką gi, aš girdžiu, kaip ji svinguoja. Ji turi gerą pojūtį, valdo laiką ir turi gerą artikuliaciją.“ Tuomet vedėjas paklausė, kas ta artikuliacija. B. Richas pabandė tai paaiškinti, o galiausiai reziumavo: „Ji skamba taip, lyg žino, ką daro.“

Ir ji tikrai žinojo jau tuomet ir žino dabar.

Dar vienas iškilus T. L. Carrington mokytojas – žmogus, su kuriuo ji grojo profesionaliai, dalyvavo įrašant bent du jo albumus. Tai Wayne’as Shorteris, perdavęs jai tikėjimą, kad „džiazas yra gyvenimas“. Ji šią tezę priėmė ir išvystė į savąją – „džiazas yra dvasia“.

„Jazz is a Spirit“ – beveik iki eklektikos spalvingas T. L. Carrington albumas, o tas margumas labai pagrįstas: juk antraštėje lyg ir keliamas uždavinys atskleisti, kas tas „jazz“, tad tai negali būti vienakalbis, vien tradicijos ar vien sonorinių eksperimentų idiomoje išpildytas rinkinys. T. L. Carrington atskleidžia savąją džiazo mikrovisatą.

Po tokio gausybę svečių ir stambų, kaitų ansamblį eksploatuojančio, polistilistinio albumo „Jazz is a Spirit“ T. L. Carrington su ACT atliko labiau koncentruotą, vientisą, visiškai kitokios koncepcijos darbą „Structure“. Jis įrašytas jau su kvartetu – išgrynintu glaustu ansambliu, kuriame T. L. Carrington kompaniją sudaro saksofonininkas Gregas Osby, gitaristas Adamas Rogersas ir boso gitaristas Jimmy Haslipas. Jie atlieka daugiausia savo originalias kompozicijas, ir visą albumo grožį ir išskirtinumą sudaro ta aistra atlikti savo muziką ir geras ansamblio susigrojimas. Taigi „Sructure“ –solidi amerikietiškoji ACT katalogo puošmena.

Taigi, 2002–2004 m. T. L. Carrington dirbo su ACT, o kitas jos autorinis darbas pasirodė 2009 m. Amerikoje, ir tai buvo pristatyta kaip sugrįžimas į įrašų studiją, tarytum europietiškieji leidiniai nebūtų dėsninga jos įrašinėjimo kronikų tąsa. Tai dažnai pastebima amerikiečių muzikantų biografijose: europietiškieji periodai pažymėti tokiomis baltomis dėmėmis, tarytum karjeros pertraukos. T. L. Carrington biografijoje tie europietiškieji albumai minimi lyg kokia atskira salelė. Na, taip, ko gero, jie ir traktuotini.

To nuostabios būgnininkės bendradarbiavimo su ACT momento didysis laimėtojas buvo gal net ne S. Lochas ir net ne ji pati, o gitaristas Nguyenas Le. 2002 m. ACT leido jo projektą Jimi Hendrixo atminimui „Purple: Celebrating Jimi Hendrix“ ir jam reikėjo būgnininko, kuris gerai pažinotų J. Hendrixo muziką ir gerai jaustų jos dvasią. Nebuvo idealesnio varianto negu T. L. Carrington, kuri prie įvardytų savybių pasižymi dar ir nuostabiai švaria technika, temperamentu, išradingumu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...